Angelai yra ne tik baisūs, bet ir beraščiai. Ir tai normalu, jiems raštas nereikalingas, ši padermė yra iki kultūros, iki rašto. Barbarai, bet dangiški. Beraščiai, nes labai dvasingi. Greičiausiai. Angelų (paprastai jie nutukę ir pernelyg didelėmis galvomis) gentis gyvena atskirai, nepavaldūs žmonių sferai, nebent labai rimtiems angelologams, kurie gaudo juos it drugelius bažnyčiose, prekybcentriuose ir kituose sakralinių apeigų pastatuose.
Su bičiuliais važiuodami iš Vilniaus į Klaipėdą darėme tyrimą – klausėme radijo stočių, leidžiančių lietuvišką popsą ir užsirašinėjome poetinius, lingvistinius perlus. Baumilos, riaubiškytės, stanai, jankavičiai, mikutavičiai, monyk... Iš pradžių buvo linksma ir įdomu, bet greitai linksmybė virto silke pataluose trečią švenčių dieną.
Tiesa, nevykęs mūsų tyrimas – diagnozė buvo aiški ir prieš tyrimą. Ką jau čia – užtenka ir šio brangakmenio: „Aš širdyje labai myliu savo mamą...“ Ir visa Lietuva gieda dvasingais, kone orgazmo perkreiptais veidais kokiame labdaros koncerte, skatinančiame atverti širdis ir pinigines.
Pastaroji eilutė kalbiškai greičiausiai daugeliui net nekliūva, bet tiek to... Galėčiau cituoti be galo, be krašto: „Matau tavo akis / liko tik fragmentas / iššoko iš paveikslo“, arba „Norėjau prie tavęs prieiti / trukdė garbanoti plaukai“, „Tavo kvapo man negana“, „Žinau, kad pasaulyje viena tiesa / tu mano širdyje“, „Jei nemyli, tai palik mane / aš gyvensiu paprastai“, „Ar labai save išduosiu / jeigu tau dovanas visas nupirksiu iš ankščiau“ etc.
Na, gerai, sutinku – gulinčių nemuša. Atlikėjams turiu paprastą patarimą – prieš dainuojant ir kepant muzikines bandeles su džemu tekstus bent parodykite tiems, kas šiek tiek draugauja su kalba.
Kad šiandienos dainų tekstai (su labai retomis išimtimis) yra kaip čia pasakius, na supratote... Ir tai nieko stebėtino, nes paprastai atlikėjai (taip juos esu linkęs vadinti, nes dainininku reikia tapti, dainininkas be ideologijos, savo pasaulio yra tik atlikėjas) mano galintys genialius tekstus rašyti patys. Kaip drįsi suabejoti tuo šv. kūrybiškumu, negi uždrausi? Jei palygintume su sovietmečio estrados dainomis, skirtumas ryškus (ideologinius niuansus palikime nuošalėje), nes juos paprastai rašė profesionalai, poetai, jaučiantys kalbą etc. Nors tų poetų šiandien gal apskritai nėra? Nes jei mokykloje berniukas nuoširdžiai paklausia: „Ar dar yra gyvų rašytojų, poetų?“... Tai šį tą sako, tiesa? Visi geri rašytojai ir poetai turi būti mirę ir literatūros pamokose, be abejo, reikia dėstyti tik numirėlių literatūrą. Atlikėjai dainorėliai, regis, tai labai gerai išmokę.
Mūsų kultūra, civilizacija yra knyginė, bijau, kad greitai nebesugebėsime perskaityti ir savęs, suprasti esminių tekstų, ant kurių pastatyta visa vakarų civilizacijos pilaitė. Iš čia ir noras tekstus adaptuoti, pri(si)taikyti...
Žinau, kad ši tema pabodusi, įsiėdus ir man pačiam, bet visgi... Nenoriu susireikšminti, bet per save esu perleidęs galybę tekstinio faršo. O pradėjau kalbėti apie dainorėlius tik todėl, jog tai pati viršūnėlė, paviršius, zefyro smaigelis, vandens paviršiuje pasklidusi riebalo dėmelė, puikiai iliustruojanti visą kalbos padėtį – tai nuvilnija per visus sluoksnius: nuo mokyklos, akademinio, žurnalistikos, iki humanitarikos plačiąja prasme.
Esame be galo tolerantiški, o itin beraštystei ir analfabetizmui. LRT radijo laidoje „Pirmas sakinys“ du puikūs vedėjai klausia: „Kas iš to, kad mes visi rašome?“ Atsakysiu: tik dar akivaizdžiau, kiek daug tarp mūsų beraščių. Klausia ir: „Ar iš tiesų gali rašyti visi?“
Atsakysiu: ne gali, o turi rašyti... Dienoraščius, laiškus, tik nebūtina jų kaišioti, spausdinti. Tam paprastai yra giminių baliai... Dabar rašytojų ar pasišovusių jais tapti daugiau nei skaitytojų, skaitytojais būti paprastai niekas nebenori, nelygis, neinstagramiška, blogas vaibas... Beraštystė akivaizdi kasmet sudarinėjant ir knygų penketukus šmikitukus... Vos sukrapštomi. Itin prozos. Poezija dar dar... Ją galima sumeluoti, simuliuoti, grafomanija ne iškart ir atpažįstama.
Anokia čia rauda, tik nereiktų mums dirbtinai pumpuoti visokių skaitymo sostinių, skaitymo metų, knygų mugių šmugių ir pan. O įvairūs rašymo kursai su rašymo mentoriais yra juolab juokingi. Jei jie atlieka psichologinės pagalbos funkciją – puiku. Psichine sveikata reikia rūpintis. Rašymo meno guru dažnu atveju patys yra beraščiai (patikėkite, žinau, ką šneku), ragavę geriausiu atveju reklamščikų cecho diktatūros ir fokusų, kontūzyti neva tikslaus, plačiajai visuomenei suprantamo ir efektyvaus kalbėjimo principų.
Žinoma, kiek absoliutizuoju... Tuščią vietą visad užima šarlatanai ir dūminių užsklandų meistrai. Teksto struktūros, suvokimo, modeliavimo, siužeto vystymo strategijos etc. galima ir reikia mokyti, tik tai turėtų daryti profesionalai, žmogus to turi išmokti mokykloje, blogiausiu atveju universitetuose (pirmame kurse) ar kolegijose. O vaizduotės ir talento neinfiltruosi nei intraveniniu būdu, nei tabletėmis, nei perpylęs kraują.
Kiek betreniruotum kalbos raumenis prie lingvistinio skersinio, nesučiulbėsi it Reineris Maria... Kodėl pvz. respublikinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje šalia dailininkų, šokėjų, muzikų nėra ir kalbos, tekstininkų kurso, kuriame dar mokiniai galėtų mokytis prajodinėti laukinius kalbos arklius? Iš ten jau 18-mečiai juk išeina turėdami visus savo srities pagrindus, jau beveik dailininkai, muzikai, dirigentai... Teko čiurlioniukus kurį laiką stebėti iš arčiau – patikėkite, kai jie baigdami mokyklą tradiciškai pastato operą (nuo iki) – tai jau šis tas... Pvz. 2022 m. žiemą iššovė su Kęstučio Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ (Sigito Gedos libretas). Įspūdinga. Bet reikia pripažinti, naujų libretų neatsiranda, atsitiktiniai.
Beraštystė akivaizdi kasmet sudarinėjant ir knygų penketukus šmikitukus... Vos sukrapštomi. Itin prozos. Poezija dar dar... Ją galima sumeluoti, simuliuoti, grafomanija ne iškart ir atpažįstama.
Kalba palikta kažkur prie konteinerių. Kitaip ir toliau raudosime, jog neturime kino scenaristų, dramaturgų, geros prozos, rimtos publicistikos, recenzijų, kritikos, poezijos... Menų spartakiadoje kartelę reikės nuleisti vis žemiau. O žiūrint į visą meno sričių peizažą (vizualieji menai, teatras, muzika, literatūra) turiu pasakyti, kad literatūra yra eilės gale... Ir taip yra dėl aukščiau minėtų priežasčių.
Elementarus amato pagrindų neišmanymas. Žinau, jog šiuo aspektu patogu ir mėgstama manipuliuoti. Bet kodėl neinate mokytis plaukti pas nemokantįjį plaukti? Kodėl savo lexusą ar kitą trabantą pas garažinius taisyti varote tik labai kritiniu atveju? Rašytojas José Saramago yra prasitaręs, kad nacionalines literatūras kuria rašytojai, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai. Gal kažkada taip ir buvo.
Mano galva, nacionalinę literatūrą dabar didžia dalimi parašo ne rašytojai, o tų rašytojų redaktoriai, kurie paprastai amžiams lieka už kadro. Apie tai įdomių dalykų papasakotų leidyklos, bet tylės kaip žemė šventoji gindama dar šventesnes autorių ir savo teises. Bijau, kad ne už kalnų kelmuotų ir laikas, kai į vertėjų sąjungą teks priimti ir google vertėją...
Koks klasikinio beraščio „angelo“ paveikslas? Baigęs aukštąjį (paprastai primygtinai pabrėžia įgytus mokslinius laipsnius), moka nemažai tarptautinių žodžių, juos vartoja, puikiai save vertina, socialiniuose tinkluose aktyvus (papūstos lūpos, selfiai prie meno kūrinių), kalba iškart apie honorarus, sunkiai parašo sudėtinį sakinį, tekstai paprastai panašūs į google vertėju išverstus iš anglų ar rusų kalbų, aršiai kovoja už teises (koks skirtumas kieno?), o svarbiausia savo – ir už savo neraštingus tekstus. Paprastai į kairę, į dešinę trimituoja apie perdėtą kalbos norminimą, demonizuojamų kalbajobų despotizmą, asmenybės varžymą, išraiškos laisvę. Žodžiu, feisbukinės pilietinės visuomenės banalybės.
Mano galva, nacionalinę literatūrą dabar didžia dalimi parašo ne rašytojai, o tų rašytojų redaktoriai, kurie paprastai amžiams lieka už kadro. Apie tai įdomių dalykų papasakotų leidyklos, bet tylės kaip žemė šventoji gindama dar šventesnes autorių ir savo teises.
O kalba yra teroristė, puiki manipuliatorė ir sabotažininkė. Jei jos nevaldai (o iki galo – esu tuo įsitikinęs – jos valdyti ir neįmanoma), kalba su tavimi daro, ką tik nori: tyčiojasi, šaiposi net susiriesdama, stumdo, sakinių srautą per tave pila kaip kalbos tablečių užsimetęs demonas. Mūsų kultūra, civilizacija yra knyginė, bijau, kad greitai nebesugebėsime perskaityti ir savęs, suprasti esminių tekstų, ant kurių pastatyta visa vakarų civilizacijos pilaitė. Iš čia ir noras tekstus adaptuoti, pri(si)taikyti...
Be abejo, kad kalba keičiasi ir turi keistis – stabilūs tik numirėliai ir konservai. Kaita tik rodo jos gyvybingumą, tad priekaištus dėl elitizmo, konservavimo ir pan. atmetu iškart. Nevarkit. Kaip ir argumentus, kad lietuvių kalboje neužtenka instrumentų išreikšti vieną ar kitą dalyką. Kai šokėjui gerai sušokti neužtenka dviejų kojų, kūno, visada reikia paleisti dūmus, įjungti ekraną... Klasika.
Turbūt pamenate Jacką Nicholsoną iš siaubo filmo „Švytėjimas“ (rež. Stanley Kubrick) pagal Stepheno Kingo romaną. Jis vaidina rašytoją, su šeima žiemą įstrigusį atokiame viešbutyje ir rašantį romaną, bet rašomąja mašinėle beldžiusį vieną ir tą patį sakinį: „Vien darbas be jokių linksmybių pavertė Džeką kvaileliu“ („All work and no play makes Jack a dull boy“). Puikus sakinys. Rašytoją, J. Nicholsono asmenyje, be abejo pavadinčiau klasikiniu konceptualistu, avangardistu, nieko bendra neturinčiu su beraštyste. Bėda ta, kad tą nicholsonišką švytinčią šypseną jau esu matęs ir ne kartą. Paprastai besibraižančiųjų prie kultūros (ir ne tik) leidinių redakcijų durų ir el. pašto dėžučių, įsitikinusių savo tekstų genialumu. Parašyk pastraipą, angele, ir aš pasakysiu, kas tu esi.
Taip pat skaitykite
P. S. Kaip esu žadėjęs, rekomendacija: iki 2023 01 31 Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ veiks skulptoriaus Mykolo Saukos paroda „Vaikų kambarys“. Saukiškas atpažįstamas braižas, ironija, amato išmanymas, meistrystė... Gali patikti ar nepatikti, bet aišku, kad gabu.
