Turiu šunį, gyvenu mieste, ir gyvenimą jis leidžia bute. Spalių krūvą jam pagulėti vargiai čia rastum. Man tai nepatinka. Kodėl mes juos kankiname butuose ir apsimetam, kad jiems tai labai tinka ir patinka. Kaip ir būti sušukuotiems ir išpudruotiems...
Renkam (jei renkam) į maišelius dar šiltus šūdukus ir taip patiriam jų tikrą minkštą artumą bei šilumą, kuri naikina vienatvę, miesto vienatvę, tirpdo lapkričio tamsą. Tas šiltas šūdukas maišelyje, gniaužiamas delne, ir yra, matyt, ta viltis, kurios taip geidžiame. Vienas, jos geidžia kaip Pageidavimų koncerto sekmadienį, kitas – kaip kozirinės kortos žaidžiant „Durnių“...
Viltis – civilizacijos statybinė medžiaga, iš kurios sukonstruotas visas egzistencijos rūmas. Vieni viliasi „juodojo penktadienio“, kiti dievo gimimo, amžinojo gyvenimo, prisikėlimo po švenčių maratono, dar kiti – saulės grįžimo, kuri niekur nebuvo emigravusi, skrydžio prie palmės ar bambuko, sniego ir kitų stebuklų, dar kiti – karo, šleikštulio pabaigos ir imperijos kracho, nesibaigiančio futbolo... Beje, karo fone Pasaulio futbolo čempionatas atrodo mažų mažiausiai kaip nesusipratimas... Ir visa tai tą varganą žmogų išgano, legitimuoja, suteikia pasitenkinimą ir teisę toliau gyventi. Rytojaus pažadu.
O velniam man ta viltis, duokit man prieblandos gėrimo, treigiško fokuso ir ryškalo, rudens rūko smilkalų ir šerkšno kokaino!.. Nors priimti realybę tokią, kokia yra prieš akis, vis mokausi, sekasi šiaip sau, gal net gresia pataisos, ant kilimo pas Realybės direktorių iškvies tėvus... Bet ką jie jam pasakytų? Turbūt tą direktorių tik sugėdintų, motina tai tikrai...Visgi vidinis mano budistas sako, kad mes jau viską seniai laimėjome, viltis nebereikalinga, reikia tik būti, mažiau teršti ir susitarti su instinktais. Tiek savais, tiek svetimais.
Kadai žmogus troško ir džiaugėsi (tikriausiai) išvijęs gyvulius iš nuosavo būsto – atskyrė gyvenimus, nutarė nebesidalinti vienu stogu. Tai reiškė civilizacijos žingsnį į priekį, kitą socialinės evoliucijos pakopą. Neseniai tas žmogus, bent Lietuvoje, ir į lovą atsigulė (ačiū karalienei Bonai Sforcai), kūną kilstelėjo aukščiau žemės, nebesivolioja ant šiaudų ar kailių... Labai greitai pamiršome, jog dar visai neseniai suvokėme esantys ne gyvulių pasaulio dalis, o juk ilgai ropojome evoliucijos sienomis it tarakonai.
Renkam (jei renkam) į maišelius dar šiltus šūdukus ir taip patiriam jų tikrą minkštą artumą bei šilumą, kuri naikina vienatvę, miesto vienatvę, tirpdo lapkričio tamsą.
Ratas apsisuko ir gyvius kaip išgalėdami varyte varome atgal į namus: šunis, kates, žiurkėnus, žiurkes, šeškus, triušius, gyvalazdes, žuvis, šliužus, kanarėles, vėžlius... Viena lietuvė Anglijoje visai neseniai ekrane labai džiaugėsi apsigyvenusi kartu su asilu... Nesu nusiteikęs prieš asilus, tikrai ne, jie man netgi patinka. Užsigeidėme vėl būti arčiau menamos gamtos ir tiek, naikinti rudens tirščiuose besidauginančią vienatvę. O tų Vienatvių, kurias išties šunys vedžioja už pavadžių, mieste vis daugiau.
Vienatvė yra didžiausia gyvūnų veisėja (atsiprašau, daugintoja) – prieš ją ir turėtų protestuoti gyvūnų teisių gynėjai (taip ir matau transparantus jų rankose: „Vienatvei – NE!“) ir be abejo paduoti vienatvę į teismą, patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Beje mūsų name, balkone vieni net įsitaisė avilį. Buvo įdomu, kai vasarą visas spiečius ėmė labai jaudintis ir čvirpė kaip perkrauta elektros pastotė. Toks tas ir artumas, prie tokio spiečiaus tikrai nesijausi vienas ir nepasimelsi prie vienišystės altoriaus.
Šunį pirkome dukrai, bet kaip turbūt įprasta – jo ūkinės dalies vedėjais tenka būti tėvams (klasika), o šiuo atveju – man. Stengiuosi vaikščioti laukais, pamiškėmis, vis paleidžiu nuo pavadžio, kad bent kiek patenkintų savo medžioklės instinktus, bent tuos. It Patricko Süskindo Žanas Batistas iš „Kvepalų“ susirinktų visus kvapus, tuos šuniškus „Chanel 5“, bet visada bijau, kad apsukęs ratą grįš jau išsivoliojęs ir išsitrynęs kokioje dvėselienoje ar žmogšūdyje.
Taip šie maskuojasi, slepia savo kvapą – taip liepia jam medžiotojo instinktas. Siuntu, keikiuosi, nors protu suvokiu, kad pykti neturiu teisės. Turėčiau jausti nebent kaltę, kad kadai jį dar ir iškastravome... Galiu pasakyti, kad žmogui vos išėjus pasivaikščioti ir pakrutinus kojas peristaltika suaktyvėja, ima veikti pramoniniu režimu bei taip ir dairosi, kur pritūpus – užimtų jam iš prigimties artimą ir natūralią, bet beveik pamirštą pozą. Suprantama, pernelyg sėdime. Bet tokia ta sėdėtojų civilizacija. Iš to pelnosi sporto klubai bei sportinės įrangos gamintojai. Juk jei nusiperki sporto įrangos, garderobo (svarmenį, dviratį treniruoklį, bėgimo batelius, timpas su užrašu „Sport is life“ ar šokdynę), žiūrėk, jautiesi jau kiek ir pasportavęs.
Aiškiai suprantu ir tai, kad taip, kaip šuo trinasi į mėšlą, aš trinuosi į lapkričio tamsą, matuojuosi rudens nuskalbtus marškinius ir man tai patinka. Tas apmirimas, sąstingis. Tai darau irgi tarsi maskuočiausi, slėpčiau savo per metus susikaupusį kvapą, nuodėmes. Ramus laikas. Reikia apmirti, nors tą lapkričio cepelininį dangų dauguma ir keikia. Kaip susitarę. Puikūs tie dangaus ežere plūduriuojantys debesų cepelinai. Žvaigždžių ar šlapdribos padaže. Man labiau patinka su šlapdribos užpilu.
Bėda ta, kad visuomenės daugumą sudaro sumauti ekstravertai, o šie prieblandai alergiški. Ligoniai! Ir dar turintys tolerancijos problemų. Jie netoleruoja intravertų, juos diskriminuoja: „Ar viskas gerai? Ko toks liūdnas, rūstus kaip motina žemė?“
O kad jautiesi gerai, tokia esanti natūrali tavo būsena, nepaaiškinsi... Manys, kad maivaisi, įsivaizdini, ironizuoji, negerbi... Ir apskritai – ši civilizacija sukurta ekstravertams. Jie labiausiai ir kalti dėl karų, klimato kaitos – savo judumu ir liguistu hiperaktyvumu tiek priprakaituoja, tiek prisigalvoja tik jiems prasmingų veiklų, tiek prigamina CO2... Bepročiai.
To lapkričio rimtį be abejo kiek įmanydami skiedžia ir prekybininkų orda, kurių didžiąją dalį, aišku kaip dieną, sudaro ekstravertai, ir viduriuoti Kalėdomis pradeda iškart po Vėlinių, vos vėjui išblaškius paskutinius parafino dūmelius. Kažkaip pernelyg jau vėlai! Tai nusikaltimas. Kalėdų traukinuką galėtų užkurti iškart po Joninių... Įsilietų į viešojo transporto sistemą. Na gerai, isterijos, kliedesių, pompos ir plastmasių rinkodarininkai galėtų duoti bent tris mėnesius prieš... Kad apspangtume kaip pridera. Tik klausimas, prieš ką? Kiekvienas turbūt turi savo atsakymą.
To lapkričio rimtį be abejo kiek įmanydami skiedžia ir prekybininkų orda, kurių didžiąją dalį, aišku kaip dieną, sudaro ekstravertai, ir viduriuoti Kalėdomis pradeda iškart po Vėlinių, vos vėjui išblaškius paskutinius parafino dūmelius.
Nesu kompetentingas aiškinti, o juolab moralizuoti – nors kadai paauglystėje ir galvojau apie kunigo karjerą. Perskaitęs V. M. Putino „Altorių šešėly“ ir nuvažiavęs su klase į ekskursiją po Kauno kunigų seminariją... Veikiausiai būtų išmetę po pirmojo kurso, nes greitai supratau, kad „Altorių šešėly“ labiausiai patiko ne kas kitas, o ta baronienė ir Nepažįstamoji... Visgi tikiuos, jog prekybcentrių hiperoptimizmą, emocinį ir informacinį srautą kiek numuš tas pats, kad ir luošas Pasaulio futbolo čempionatas.
Šiais metai lapkričiui lengvinančiųjų aplinkybių kiek suteikia ankstyvas sniegas. Sniegas, tos baltos dangaus išmatos, dangiškuose paukštynuose pešamų kalakutų ir žąsų plunksnos. Sniegas ؘ– advokatas „be popierių“, atspindintis šviesą. Šviesiau, nors fizikine prasme šviesos juk nedaugėja, jis tik šviesą atspindi. Reiškia, yra tos šviesos, yra ką atspindėti. Bet kokiu atveju, 2022-aisiais į trasą išėjus patiems žemiausiems žmogaus instinktams, o ir karo mėsmalės akivaizdoje, tą šviesą tenka ir teks „generuoti“ patiems, net ir suvokus iliuziją, jog jos nedaugini, tik ją atspindi. Žinoma, yra šiokia tokia problema – ir aktuali ne tik dailininkam, fotografams – imant tapyti ar fotografuoti – būtina nu(si)statyti šviesos šaltinį.
P. S. Nuo šiol po kiekvieno teksto bandysiu rekomenduoti renginį, parodą ar... Juk koks save gerbiantis žmogysta nesvajoja tapti influenceriu (beje, siūlau lietuvišką šios „profesijos“ atitikmenį – „užpompuotojas“). Trokštu to visa širdimi ir instinktų čiuptuvais. Nueikite, kad ir Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilnius) veikiančią vengrų kilmės JAV fotografės Sylvios Plachy parodą „Kada bus rytojus“. Čia ir Niujorkas, miesto kultūrinis, socialinis gyvenimas, žmogus gatvėje... Rasite nufotografuotą ir Joną Meką, ir arklio galvą, ir plaukiojančias baltąsias meškas.
Neabejoju, jog tapsite mano sekėjais, ir kokioje pamiškėje, tarpuvartėje ar gatvėje prasilenksime, o akies mirktelėjimas ir tebus tas lãikas (like) – laikinasis vienas kito būties įrodymas.
