Ar ruduo gali būti naujiena, aktualija? Greičiausiai ne – kaip gali būti aktualu tai, kas neišvengiama, nuspėjama, suplanuota?.. Apskritai žiemos bei vasaros sąskaita mūsų klimato juostoje rudens vis daugėja.
Šis vis žvangina, čežina spalvotais pinigais, laisvai konvertuojama valiuta, išplaunama, išpustoma. Ruduo yra barokas – ne kitaip, ir dėsningai vis virsta rokoku: fasadas – svarbus, svarbiausias, o visa kita – šešėlių teatras, apgavystė, farsas. Intrigantas, visi jo spalvotieji metalai – vėjais. Gariūnmečiu, kai klestėjo spalvotųjų metalų biznis, niekas to nebūtų supratęs.
Puikiai prisimenu, kai tuomet už išardyto automobilio radiatoriaus varinę foliją, nuo tvorų nuraišiotas varines vielas užkaliau pirmą savo gyvenime valiutą – 10 doičmarkių... Banknotas buvo raustelėjęs, violetinis – it šalnos paskerstas žagrenis. Už rudenį teatrališkesnio nerasi. Jo politinės pažiūros, kaip jau turbūt supratote – pagal poreikį (artėjant rinkimams, deja, įprasta). Šiaip jis turėtų būti liberalas – atlapas, besisklaidantis, pagal statistiką itin linkęs liberalizuoti karstų ir parafino rinką, nors jei pažiūrėsi įؘ žmonių apavą, drabužius, nuotaiką – grynas konservatorius.
O kapinėse, tarkim per Vėlines (beje, yra niuansų) anksčiau ar vėliau jo pažiūros tampa socialdemokratiškos. Bent tie, kurie jau po viršutiniu žemės sluoksniu – jau lygūs, nors žiūrint į perspektyvą – mokesčius prie dangaus vartų greičiausiai moka (-ės) skirtingus. Tokia ta politinė ir socialinė sistema.
Kai į pasaulį, gatvę žiūriu kaip į teatrą, į kurį geriausia patekti vogčia (jog liktum nepriklausomas), pro galines duris ar tarnybinį įėjimą, viskas daugiau mažiau stoja į savo vietas. Svarbiausia atsitolinti. Šventas yra atstumas.
Kiekvienais metais stengiuosi eiti į šiuolaikinio (?) meno mugę „ArtVilnius“ (Litexpo, spalio 7-9 d.). Dėl sportinio intereso, o ir teatro ten visada į valias. Visgi reikia pasakyti, kad teatras, spektaklis prasideda tik tada, kai pats vaidinantysis, teatro tvėrėjas sąmoningai suvokia tą darantis. Kiekvieną kartą paprastai susierzindavau – dėl kaišiojamo kičo, fasadiškumo, pakazūchos, susimaišiusios su „meno menui“ ingredientu...
Ką jau kalbėti apie VIPʼinę šio renginio dalį, pretenzijas į elitiškumą. Tačiau kuomet į visa tai žiūri kaip į teatrą, tarkim kaip į „Žaldokynę“, kurią beje Adolfas Večerskis yra pakrikštijęs penktuoju metų laiku, šis Žaldoko alus subėga į skrandį visai gerai, praeina virškinimo traktu ir tiek žinių. Viso gero. Svarbiausia nesitikėti tekilos ar grapos.
Kitaip tariant, lūkesčiai visad buvę pernelyg dideli. Mugė, jomarkas, atlaidai – tai ko dar norit? Kadangi mugės tema buvo ekologija – tai tarp stendų stovintis raudonas poršas – labai tiko. Jei jau būti nuosekliems – mugei įsibėgėjus reikėjo pusę visos mugės ekspozicijų, meno kūrinių ir tą poršą išrūšiuoti ir iškviesti eko tarnybas. Būtų buvęs vykęs performansas. Menas irgi teršia, ir dar kaip, tat sanitarijos reikalavimų reikėtų laikytis griežtai. Jau girdžiu kvykiant, kad visi turi skirtingą skonį etc.
Kadangi mugės tema buvo ekologija – tai tarp stendų stovintis raudonas poršas – labai tiko.
Tik nereikia. „Opelį“ nuo „Lexuso“ kažkodėl visi skiria... Techninę apžiūrą turėtų praeiti, be abejo, dėl saugumo ir higienos. Tą turėtų padaryti meno kritikai, kurių Lietuvoje (sic!) nebėra. Tik aptarnaujantis personalas. Galėčiau priminti, kaip kadai buvo „sutvarkyta“ korupcija Sakartvelo automobilių techninės apžiūros sistemoje. Atitraukta teatro uždanga – techninės apžiūra buvo tiesiog panaikinta...
Bet koks gi menas be šlako, pomiškio? Suprantu, suprantu. Nebūsiu originalus, meno reikia eiti žiūrėti ištisus metus, į galerijas. Beje, sostinių galerijos akivaizdžiai pavargusios, persisotinusios, publika išgverusi ir persivalgius. Tariamos provincijos (tai geografinė sąvoka, ne mentalinė), ne Vilniaus ar Kauno galerijų pastanga save parodyti ir energetika teikia vilties. Jie man įdomesni. Apskritai provincija įdomesnė, ten daugiau neišlaisvintos energijos. Iš ten dar galima tikėtis iš krūmų iššokant įdomų kiškį drąsuolį – judintoją.
Beje, visad buvo akivaizdus ir įdomus būtent vizualiųjų menų atstovų, kaip ir kino industrijos, orientavimasis į „elitą“ – formos, pozicionavimo, elgesio, manierų atžvilgiu: drabužiai, foto sesijos prie sienelių (apie fotosesijas prie sienelių galima rašyti antropologinį darbą-tyrimą, jei dar neparašytas) etc. Neblogai šiuo aspektu sekasi ir muzikams. Vienok teatralams, o juo labiau literatams korta nekrenta, nepaeina. Didesni pinigai, įtaka, auditorija?.. Klausimas tebus atviras.
Yra dar ir toks žanras. Filatelistai puikiai žino – „pašto ženklai pašto ženkluose“, dailėje – „paveikslas paveiksle“. Šiuokart, tiek dėl teksto, tiek konteksto iliustruokime tai Romano Aleknos-Švoinickio (1845–1915) „Provincijos menu“... Šio žanro paveikslų yra į valias: Diego Velázquezo „Meninos“, Jano Vermeerio „Tapybos menas“, Rene Magritte „Žmogaus būklė“, „Kurtizanės rūmai“... – juos miniu tik edukaciniais tikslais, nors, sutikite – teatro čia į valias, pasigrožėkite.
Yra ir teatras teatre. Visai neseniai pagal visas instrukcijas pakeitus Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimą į „Vilniaus senąjį teatrą“ viešojoje erdvėje regėjome mizansceną (Georijaus Jefremovo ir Kristinos Sabaliauskaitės), kuri atrodė artima taip K. Sabaliauskaitės mėgiamo barokinio teatro žanrui. Perlenkimas, frustracija, perspaudimas. Iš abiejų pusių. Abi priešingas puses lyg ir bando suartinti Tomas Venclova.
Taip pat skaitykite
Vogčia turėjau vilties, jog įsisiūbuos padori diskusija: apie teatrą apskritai, meno ir karo santykį, bet kaip taisyklė (išimtys šiuo atveju negalioja) potencialią diskusijų energiją suvalgo feisbukiškių kaimo seniūnai ir seniūnaičiai ir lieka smirsti ribotų burbulų komposte. Deja, bet tai diskusijos kultūrai vystytis nepadeda, o to, jei galvojame apie sveikatą, mums mirtinai reikia.
Taip pat skaitykite
Tai puikiai iliustruoja ir šią savaitę LRT Rasos Tapinienės vesta laida „Lietuva kalba“ – kalbėta apie seksizmą. Laidoje išskirtiniais sparnelių mostais plasnojo ir itin „išsilavinusio“ verslininko vaidmenį atliko Benas Gudelis... Įstabus skrydis. Taip, taip: „Boba iš ratų, ir technininę apžiūrą pereiti lengviau“... Pati diskusija sumodeliuota (kalbėtojai, pozicijos etc.) taip, kad ji tiesiog neįvyktų, o labai gaila.
Apskritai, panašiose diskusijose, forumuose pasigendu žmogaus iš šalies – filosofo, antropologo, prichoanalitiko, kuris diskusijai įpūstų gylio ir horizonto. Kadangi ironiškai besišypsodamas esu pažadėjęs LRT nekritikuoti (daugelio kitų televizijų, deja, net nėra už ką kritikuoti, nes nėra objekto... Tad perfrazuojant poetą Sigitą Parulskį, pasakysiu, kad iš meilės visa tai), tai tiesiog priimkite kaip teatro suflerio ištaras.
Į Klaipėdą traukia tai, ko Kaunas ir Vilnius nebeturi, ir tai, ko dar neturi – pasipūtimo, tuštybės ir kaip bebūtų keista provincinio (mentaline prasme) pižonizmo.
O apie „Vilniaus senąjį teatrą“ galiu pasakyti tik tiek (dabar esu kiek suinteresuotas asmuo), jog formaliai pakeitus (tik!) pavadinimą, neabejotinai keičiasi ir paties teatro koncepcija, trupės vektoriai ir naivu, o ir patogu, būtų tą neigti, nematyti. Diskusija pernelyg paremta emocijomis, nuo įtampos saugikliai net šaudo... Ateis laikas, kai išgirdus šnekant rusiškai nebekosėsim ir nesiųsim vieni kitų karantinuotis.
Šiam teatrui reikia duoti laiko – persikrauti, normaliai dirbti, juolab kad potencialo esama. Tai iššūkis, bet į sveikatą. Visiems. Apskritai teatrui. Juk akivaizdu: kai profesionalusis teatras prastas, neatlieka savo padermės, teatras persikelia į gatvę, institucijas, mokyklas etc. Išvadas darykite patys. Kad visas Lietuvos teatras išgyvena tam tikrą krizę – jokia naujiena, lenkų teatro kritikas Lukaszas Drewniakas yra taikliai išsitaręs, jog apskritai Lietuvos teatras polonizuojasi, atvažiuoja nemažai režisierių iš Lenkijos etc. Čia diagnozė, bet gerai.
Taip pat skaitykite
Diagnozė: ilgus metus jauni režisieriai nei auginti, nei globoti, bijant konkurencijos tiesiog buvo nustumti į periferiją. Gerai: atsiranda daugiau spalvų, įtampos, įvairesnės dramaturgijos, elektros. Kiek galima statyti tuos gogolius, čechovus ir dėdes vanias? Štai vėl važiuoju į Klaipėdos dramos teatrą (kas tie 300 km.?), į lenkų režisierės Agatos Duda-Gracz „Meilę“... Pašvilpkit man, galbūt ir meilės... Į Klaipėdą traukia tai, ko Kaunas ir Vilnius nebeturi, ir tai, ko dar neturi – pasipūtimo, tuštybės ir kaip bebūtų keista provincinio (mentaline prasme) pižonizmo.
Kadangi esam linkę bumbėti dėl orų, elektros, infliacijos, Vilniaus visuomeninio transporto – jo apskritai, man regis, nėra, nors visi vaidina, kad yra (ponas Šimašiau, po šiol stoviu stotelėj ir laukiu tramvajaus, o jis neatvažiuoja. Kiek dar laukt?), siūlyčiau prisiminti, jog dar turim visus 4 metų laikus, o rudeniui laiką tikrai duočiau – už avantiūrizmą, anarchizmą ir teatrališkumą, farsą. Tiesa, turiu būti sąžiningas: žiemai ir gruodui laiką išrašyčiau riebesnį. Tam dar ateis laikas. Tiesa, to penktojo metų laiko – „Žaldokynės“ – gal jau nereikia.
