Iškart prisipažinsiu – mirusiojo aš nebučiavau. Esu lietęs, laikęs už rankos, bet... Kažkada būta tokios tradicijos – atsisveikinant su artimuoju mirusįjį pabučiuoti. Atsisveikini su artimuoju, o bučiuoji jau mirusįjį – it jau skirtingus žmones.
Keista, tiesa? Išties tai mirusieji mus bučiuoja. Ir kiekvieną dieną. Mirusieji bučiuoja per atmintį. O ypač pavasariais – kai Vilniaus Bernardinų kapinėse pražysta mėlyni scylių (scilia pratensis) bučiniai, išsiskleidžia – atverdami savo taureles, sklidinas anapusybės ir amžinybės pažado, nektaro ir svaigulio. Štai jums ir poetinis inkliuzas klampioje ir žvilgančioje lapkričio dervoje.
Tiesa ta, jog esame kupini baimių, mitų, stereotipų, susijusių su mirtimi, juolab kad jau kuris laikas mūsų santykis su ja, samprata, laidojimo papročiai keičiasi, ir jei žiūrėsime iš ilgesnio laiko perspektyvos – keičiasi intensyviai. Dabar toks „artimas“ santykis su mirtimi greičiausiai būtų apšauktas ir palaikytas kokia nekrofilija.
Apskritai šiandienos santykis su mirtimi yra, jei galima taip pasakyti, šaltas. It rankos, bandančios kapinėse sugraibyti degtukus ir uždegti virvelės galiuką stiklainiukuose su parafinu, kuriuos kažkodėl vadiname žvakėmis. Mirtis išstumiama visais lygiais, jos nėra, ji paneigiama. Tai galėčiau iliustruoti begale pavyzdžių, plati tema – apie tai tekalba antropologai, psichologai, sociologai, filosofai.
Nors žiūrint į ekranus (ir į gatvės ekraną), iš kurių regis čiurkšle srūva mirties kultūra (kūnai, lavonai, kraujas, žmogžudystės, vampyrų, gotų kultūra, helovynas etc.), taip gali ir neatrodyti. Be abejo, mirtis čia suprofanuota, paversta preke, vaizdu, kuris paprastai (greičiausiai) mažai ką turi bendra su realybe, su mirtimi realybėje. Šios „dvi mirtys“ prasilenkia ir greičiausiai, jei akis į akį susitiktų tarpuvartėje, susipjautų kaip katė su šunimi, susimuštų kaip koks metalistas su marozu. Geriausiu atveju – nesusišnekėtų.
Visgi Vėlinės man gražiausia metų šventė. Be abejo šventė. Nors ir nesu davatka, bet ir ne tas, kuriam nieko švento nėra.
Niekur nebepamatysi mirusiojo – šarvojamo namuose (puikiai dar prisimenu ir šarvojimus butuose), velioniai šarvojami kuo trumpiau, visi jie atiduodami laidojimo biurams, nepabijosiu žodžio, utilizacijos ir nuskausminimo firmoms (patogiau, paprasčiau etc.). Tai nei gerai, nei blogai, tiesiog taip yra. Taip mirtis atitolinama: nuo savęs, nuo namų, nuo šeimos. Populiarėjantį kremavimą irgi siečiau su šiuo aspektu – mirties, mirusio kūno baime. Taip paprasčiau atsisveikinti, išgyventi emociškai, tik ar tai sveikiau psichikai – čia klausimas.
Be abejo ne paskutinį vaidmenį atlieka ekonominis aspektas, žemės kaina, ekologizmo bumas etc. Žmogus iš esmės nėra ekologiškas. Bet tai jau kita tema.
Beje, karstas (jei turėsime minty jo gamybą: lakai, impregnantai etc.) – tai ekologinė bomba, laikui bėgant po truputį, it lašeline, pumpuojanti toksinus į žemės venas ir arterijas etc. Lenkijoje buvo atlikti ir tyrimai – kiek per Vėlines deginamas žvakių parafinas į orą paleidžia CO2 bei kitų ingredientų... Kiek apskritai sudeginama parafino, pagaminama bei išmetama nebeperdirbamo žvakidžių stiklo, tegul jau pasakoja parafino gamintojai ir komunalininkai.
Virš kapinių ir oro temperatūra sušyla kaip reikiant. Beje, kam dar neįjungė šildymo ar taupydami su bulgarke sąmoningai nusipjovėte radiatorius – neabejodami eikite į amžino poilsio vietas pasišildyti prie žmogiškumo laužo. O ir socializuositės.
Galiu pasakyti, kad ta nelaboji klimato kaita, kuri be abejo pragaištinga tik (gerai, jau gerai, ne „tik“) pačiam susireikšminusiam homo sapiens, akivaizdi ir per Vėlines. Prieš 30 metų lapkričio pradžioje tas kelias vaškines žvakes per gruodą įsmeigti į žemę sekdavosi sunkiai, visad jau būdavo ištrauktos žieminės striukės... O dabar jau esame gerokai pasišildę. Net žieminių česnakų dar nesusodinau, per šilta.
Tiesa, žiūrint į kamščius prie kapinių ir keliuose per lapkričio šventes, galėtų susidaryti ir priešingas įspūdis – jog esame kaip niekad arti savo mirusiųjų. Mane tai tam tikra prasme džiugina. Šiaip ar taip, tai pagarbos atminčiai, protėviams, galų gale tradicijai apraiška, jei norite – ryšio su transcendencija poreikis. Kapinės matyt dar lieka viena iš nedaugelio vietų, kur gali aktyvuoti, patenkinti sacrum poreikį. Kad ir į kapines einant kaip į muziejų. Tai ir yra muziejus, gyvoji istorija. Nėra nieko subtiliau ir gyvesnio nei sraigė, šliaužianti antkapiu ties iškalta pavarde nuo gimimo datos link mirties skaičių (turiu prisipažinti, šį įvaizdį pavogiau iš poeto Dainiaus Dirgėlos eilėraščio).
Šią funkciją gali atlikti ir kalnai, miškas, pelkynas, meno kūrinys ar kas kita, kas perkeičia, sukeistina įprastą realybę, ją transformuoja. Tuo neabejoju. Beje, jau girdžiu priešgyniaujant: „Visų pirma geriau pasirūpinkim gyvaisiais, o ne mirusiaisiais...“. Pasakysiu tik tiek, nėra mirusiųjų – nebus ir gyvųjų. Bėda ta, kad kuo toliau, tuo sunkiau vienus nuo kitų atskirti.
Mirusieji dauginasi, mirusiųjų pilnas internetas, jie tarp mūsų. Profiliai socialiniuose tinkluose virtę antkapiais... Bėda ta, kad tik antkapiai tai žino. Kelis kartus esu susidūręs – žmogus jau metai ar keli medžioja amžinybės plotuose, bet socialiniam tinklui sufleravus, jog šiandien „draugo“ gimtadienis, pasipila širdingi sveikinimai, linkintys sveikatos, džiaugsmingų metų, draivo, neslopstančios energijos, pasisekimo meilės fronte ir asmeniniame gyvenime... Visa tai dar apkaišant emociukais: širdelėmis, tortais su žvakutėmis. Žvakutės reikalingos, bet pasirodo jau ne tokios. ... ant antkapio torto. Tiesa, mirusiųjų asmeninis gyvenimas itin intymus. Gal ir makabriška, bet man juokinga. Juokingi mes – gyvieji.
Yra ir kita pusė – žvakių, žvakidžių, gėlių skaičius, į kapus investuojamo marmuro kiekis. Tai tampa galios, socialinio statuso, ir be abejo nepilnavertiškumo kompleksų demonstravimu. Žiūrint iš istorinės perspektyvos, tai nieko nauja. Kaip ir galios demonstravimas automobiliais, vairavimo stiliumi, nekilnojamu turtu etc. Primityvu, bet matau ir poslinkių kuklumo, saiko link. Gyvųjų visuomenė nėra vienalytė, kaip ir mirusiųjų. Galios žaidimai yra ir čia. Perfrazuojant Perų poetą César Vallejo, o ir anglą Georgeʼą Orwellą: visi jau mirę, bet yra miresnių, labiau mirusių už kitus. Jei yra „kelių gaideliai“, yra ir „kapinių gaideliai“.
Visgi Vėlinės man gražiausia metų šventė. Be abejo šventė. Nors ir nesu davatka, bet ir ne tas, kuriam nieko švento nėra. Žinoma, mirtis yra susitarimo reikalas. Ir dabar tas metas, kai nesąmoningai tariamės. Kas mums yra mirtis ir kaip su ta viešnia apsieiti.
Ir tik nebandykite nenueiti į artimojo, bičiulio, draugo laidotuves. Man taip yra nutikę – jis palaidotas, o aš jo dar ne – eidamas gatve kaskart jį sutinku, pagaunu save su juo besisveikinant – apsipažįstu. Greičiausiai jo vis dar ieškau, neatsirišu, nepaleidžiu. Atstumdami mirtį tik dauginame fantomus ir iliuzijas.
Mirtis nėra kažkas nenatūralaus, esu apskritai natūralistas. Visai neseniai mirus giminaičiui, į tradicines laidotuves, šermenis sąmoningai vedžiausi ir 11-etį sūnų, negyvo žmogaus kūno jis nebuvo matęs. Iki šiol jam, kaip pametusiam galvą dėl futbolo, „tikriausias“ kūnas yra 7-ojo numerio – Cristiano Ronaldo...
Yra ir kita pusė – žvakių, žvakidžių, gėlių skaičius, į kapus investuojamo marmuro kiekis. Tai tampa galios, socialinio statuso, ir be abejo nepilnavertiškumo kompleksų demonstravimu.
Ir kodėl to žmogaus pirštai, oda vaškinė, ir kodėl toks nebepanašus į save, šaltas? Tiesiog žmogus atšalo – kaip radiatorius pasibaigus šildymo sezonui, o jis pasibaigia. Sūnui viskas greitai tapo aišku. Natūralu. Noriu tik pasakyti, kad įsigalėjęs sterilumo, standartizacijos diktatas, bandymas jaunąją kartą neva apsaugoti nuo kažko tariamai traumuojančio byloja tik apie paranojos apraiškas visuomenėje.
Be saiko valome gatves, aparatais pučiam ir pučiam iš kampo į kampą lapus, kertam (ne)kreivus medžius, trinkelizuojamės, parduotuvėse diskriminuojami net kreivi agurkai ir nesimetriški pomidorai. Valom ir valom, šveičiam ir šveičiam: kupiūruojam tariamas siaubo, kanibalines, žiaurias etc. pasakas, kurios vėlgi neva traumuoja vaikus, iš knygų buvome pasišovę net išpilti visą vyną – jį paversti vynuogių sultimis. Kupiūruojame, adaptuojame – kad tik neprasprūstų kažkas perversiška, nestandartiška. Kas užaugs tokiame šiltnamyje? Tebus atviras klausimas.
Gyvename tam, kad išmoktume numirti. Vėlinės – viena iš treniruočių, atsispaudimai nuo antkapio. Jei dar atsispaudi, eik, gyvenk, bučiuok savo šešėlį ir džiaukis, jog jį dar meti. Šešėlis yra šventas, kaip lietuviškam Charono prototipui bebrui užtvanka, per kurią anksčiau ar vėliau visi turėsime persiristi.
