Ne žudikas Vladimiras Putinas sukūrė blogio imperiją, visai atvirkščiai: jis yra jos vaisius. Vienintelis būdas pakeisti daugumos rusų savęs suvokimą, kuris grįstas smurto garbinimu, tai išgelbėti Rusiją nuo pačios savęs. Istorija šią galimybę šiandien suteikė Ukrainai.
Būtent ji ir yra realus Rusijos fašistinės imperijos ir jos ideologijos sunaikinimo įrankis. Taigi, kare su Rusija Ukraina turi paskelbti triuškinančią pergalę – Vakarų demokratijų ir pačios Rusijos ateities labui.
Atkreipiu dėmesį į dvi svarbias, viena iš kitos išplaukiančias, Rusijos problemas: smurto garbinimu grįstą žmonių savęs suvokimą ir vis iš naujo atgyjančią fašistinės imperijos idėją. Iš kur visa tai? Kaip atsitiko, kad šalis virto monstru, keliančiu grėsmę visam demokratiniam pasauliui? Pateiksiu istorinį kontekstą plačiais štrichais.
Nuo XIV–XV a. Rytų Europoje ir Rusijoje įsigalėjus baudžiavai, buvo ugdomas žmogaus-vergo mentalitetas. Rusijoje laisvų valstiečių nebeliko Ivano Rūsčiojo laikais. Baudžiavos sąlygomis smurtu buvo sunaikinta laisva žemdirbio dvasia, o Rusijoje įsigalėjo ir vienvaldystė (panašūs procesai vyko ir kitur Vakarų Europoje, tačiau dėl renesanso ir švietėjiškos epochos atsiradus demokratinėms valdymo formoms, kaip antai parlamentarizmui, teismų institutams, Vakarų Europoje baudžiava pradėjo nykti. Beje, Švedijoje bei Norvegijoje baudžiavos išvis nebuvo).
Lietuvoje oficialiai baudžiavą įteisino Kazimieras IV Jogailaitis 1447 metais. Po carinės Rusijos Abiejų Tautų Respublikos (ATR) III padalijimo baudžiava tapo ypač žiauri. Ji panaikinta 1861 m., bet vienvaldystė tęsėsi iki carizmo žlugimo.
Vergovė neįmanoma be smurto, be prievartos. Jos naudojimas prieš silpnesnį, pavaldinį ar šeimos narį, nuolatinis žeminimas formavo smurtinius žmonių tarpusavio santykius, kai konfliktai sprendžiami tuo pačiu būdu, parodant, kas stipresnis. Tai lėmė, kad Rusijos valdžioms žmogus prarado žmogiškąją vertę. Savo juodą darbą atliko ir švietimo sistema, muštru „įskiepijusi“ meilę dievui, carui ir tėvynei.
Fašistinio tipo patriotizmas visgi suteikė žmogui galimybę pasijusti ypatingam, bent jau dalimi didžios šalies, tikros ar išgalvotos didingos istorijos dalyviu. Todėl ir žudomas, ir žudantis tiki, kad tai vyksta dėl imperinės didybės.
Vienvaldystės tradiciją tik kitu pavadinimu perėmė sovietų imperija. Karinėse sovietinės ir posovietinės Rusijos struktūrose panieka žmogui pasiekė aukštumas. Buvo ir toliau yra skatinamos žiaurios patyčios, o rasizmas, smurtas prieš eilinius tapo norma. Štai jums ir atsakymas į tris dažniausiai keliamus klausimus: kodėl Rusijos generolai nevertina kario gyvybės, kodėl jų puolamoji taktika grindžiama priešo užvertimu savų karių lavonais, kodėl kariai taip žiauriai elgiasi su civiliais ir miestai šluojami nuo žemės paviršiaus?
Rusijos fašistinis imperinis mentalitetas patį humanizmą paverčia priešu, nesvarbu, ar tas priešas savas žmogus, ar kitos šalies. Todėl nekeista, kad net per 50 proc. Rusijos gyventojų, anot Levados centro tyrimų, palaiko karą prieš Ukrainą. Taigi, didžioji dalis Rusijos piliečių remia Ukrainos, kaip valstybės, ir ukrainiečių, kaip tautos, visišką sunaikinimą. Šio fakto neturėtų pamiršti kviečiantys daryti skirtumą tarp Putino režimo ir Rusijos piliečių.
Iš sovietinės sistemos perimta žmogaus menkinimo tradicija klesti šiandienėje Rusijoje, kurią valdo žudikų gauja. Ir nors dar visai neseniai tūkstančiai lozungų (turbūt dar pamenate) šaukte šaukė „Svarbiausia žmogus!“, realiame gyvenime tas žmogus buvo beteisis: kitaip manančio laukė sušaudymas, kalėjimas, katorga arba psichinė.
Vienos partijos teroras, smurto ir melo atmosfera padarė savo: žlugus sovietinei imperijai, vienus banditus ir vagis valdžioje pakeitė dar didesni vagys ir banditai – jau žudiko maniako V. Putino režimo veidu. Jeigu kas tikisi, kad V. Putinui nudvėsus Rusijoje įsivyraus demokratija ir bus atsisakyta idėjos fiks apie pasaulį valdančią Rusiją, tai teks nusivilti. Štai, ką praeitą savaitę Vilniuje vykusiame Laisvosios Rusijos kongrese pareiškė Rusijos opozicionierius Michailas Chodorkovskis: „Neleiskime Rusijai susiskaldyti.“ Kas tai, jeigu ne V. Putino režimo šantažo, taikomo Vakarų šalims, tiražavimas? Kas tai, jeigu ne atviras siūlymas Ukrainai pasiduoti, sustoti prie Donbaso, Krymo sienų ir tas teritorijas padovanoti Rusijai? Tokiu atveju strateginę pergalę skelbtų ne Ukraina, bet Rusija.
Kancleris Olafas Scholzas ir prezidentas Emmanuelis Macronas plotų katučių, nors Putino pergalė reikštų tiesioginę grėsmę Baltijos valstybėms. Putino propagandininkų sukurto supergalingos Rusijos burbulo naratyvas „Mes esame stipriausi pasaulyje“ pasiteisintų ir taptų tikrove. Tokios štai nuotaikos Laisvosios Rusijos kongrese, tokios rusų opozicionierių baimės – kad tik nesubyrėtų „motina Rusija“. Lietuvoje vykusiame renginyje nebuvo iškelta Ukrainos vėliava, nebuvo kviečiama finansiškai remti Ukrainos labdaros organizacijų, o juo labiau – tylos minute pagerbti žuvusių ukrainiečių.
Tad jeigu opozicija prisistatantys Rusijos veikėjai niekaip nesugeba parodyti užuojautos, empatijos kitiems, pirmiausia – karo niokojamai Ukrainai, nesugeba suvokti pragaištingų „specialiosios operacijos“ pasekmių savo šaliai – Rusijai, tai nori nenori apninka abejonės: ar užsilenkus fašistui V. Putinui ir pasibaigus jo banditų gaujos siautėjimui Rusija pasirinks demokratiją? Kas beperimtų valdžią Rusijoje, tūkstančiai branduolinių ginklų užantyje daliai rusų neleis atsikratyti imperinių ambicijų. Maždaug: „Gerai, gavome į kailį Ukrainoje, bet mūsų vis vien bijo ir bijos, nes esame branduolinė galybė.“
Todėl net ir pasikeitus valdžiai, Damoklo kardas ir toliau kabės virš Vakarų demokratijų galvos. Akivaizdu, kad Vakarai šito bijo, todėl taip ilgai nesiuntė pakankamai galingų ginklų į Ukrainą.
Kartoju: Rusija turi patirti ne iš dalies, o triuškinantį pralaimėjimą. Norint pažadinti Rusijos visuomenę iš zombio būsenos, būtina ją šokiruoti, supurtyti.
Kartoju: Rusija turi patirti ne iš dalies, o triuškinantį pralaimėjimą. Norint pažadinti Rusijos visuomenę iš zombio būsenos, būtina ją šokiruoti, supurtyti. Nekvestionuojamas pralaimėjimas mūšio lauke neišvengiamai taps būtina skausminga psichoterapija. Taip atsitiko su fašistine Vokietija, taip turėtų nutikti ir su Rusijos visuomene – daug metų po karo trunkanti masinė psichoterapijos sesija.
Paklausite: ar yra kitas kelias? Ne, antraip neišgydytas putinizmas, neišdegintas fašistinis mentalitetas toliau grasins visam demokratiniam pasauliui, o „rusas“ ir toliau bus tapatinamas su blogiu. Deja, nėra kito kelio, kaip pasveikti nuo fašizmo ir imperinių užmačių, vienintelis – patirti visišką fiasko. Šį kelią praėjo visos kažkada buvusios imperinės valstybės.
Šiandien turime istorinę galimybę priversti Rusijos žudikų valdžią šokti pagal Vakarų ir Ukrainos dūdelę, o ne atvirkščiai. Taip ir atsitiko, jie taip bijo, kad jau atsisakė tiesioginio branduolinio šantažo bombomis. Liko Zaporižios atominės jėgainės koziris. Ukrainiečiai bombarduoja Krymą, tačiau jokia „sudnij denj“ – paskutinio teismo diena – neatsitiko, teko patiems rusams nešti skudurus iš pamėgto, jų okupuoto kurorto.
Neigiantis baimę, bet su ja susidūręs fašistinio imperinio mentaliteto paveiktas žmogus bus priverstas kelti klausimus: kodėl taip su mumis atsitiko? Tad dėl pačios Rusijos neimperinės ateities ji turi triuškinančiai pralaimėti.
