Kas ta penktoji kolona? Apibūdinimui LR Konstitucija nepasiremsi, nes, mat, suktas reikalas. Konstitucija garantuoja žodžio laisvę ir ją gina. Tiesa, turime ir LR baudžiamąjį kodeksą, bet dažnas jį ir LR Konstituciją skaito kaip tūlas Vėgėlė, atsiprašau, kaip velnias Bibliją. Taigi, nuomonė yra nuomonė ir ką jūs man padarysit? Juk nuomonę reikia gerbti!
Kas ta penktoji kolona? Apibūdinimui LR Konstitucija nepasiremsi, nes, mat, suktas reikalas. Konstitucija garantuoja žodžio laisvę ir ją gina. Tiesa, turime ir LR baudžiamąjį kodeksą, bet dažnas jį ir LR Konstituciją skaito kaip tūlas Vėgėlė, atsiprašau, kaip velnias Bibliją. Taigi, nuomonė yra nuomonė ir ką jūs man padarysit? Juk nuomonę reikia gerbti!
Ak taip, penktoji kolona, pridedu apibrėžimą: „Slapta ar vieša žmonių grupė, siekianti griauti valstybės, tautos ar kitokios žmonių bendruomenės solidarumą.“ Ar kritika politinei sistemai ir jos atstovams griauna valstybės pagrindus, naikina solidarumą? Apie tai vėliau.
Pradėsiu nuo teiginio „nuomonę reikia gerbti“, mat jis ir yra pagrindinis propagandonų, dezinformatorių, kitaip tariant, penktosios kolonos būdas savintis žodžio laisvę. Tačiau šis teiginys iš principo yra klaidingas, ydingas. Deja, tiek plačiai paplitęs, kad jau būtina gimnazijose įvesti atskirą kursą – „Žodžio laisvė ir jos ribos“.
Žinau, ką sakau. Su savo teatralizuotu pokalbių šou „Pilietinė visuomenė pagal Misterį Arkadą“ esu aplankęs šimtus gimnazijų visoje Lietuvoje. Programoje kalbu apie pilietinės visuomenės kertinius principus. Pradedu klausdamas, ar reikia gerbti kito nuomonę. Standartinis, matyt, konvejeriniu būdu gimnazistams įkaltas atsakymas yra – taip.
Kai sakau, kad ne, jokiais būdais, įsivyrauja visiška tyla. Patikslinu, kad gerbti būtina teisę į nuomonę, o pagarbą nuomonei reikia užsitarnauti. Vėlgi, nuomonė nuomonei nelygu. Ar gerbti fašistinio Putino režimo atstovų nuomonę? Ne. O jo teisę į nuomonę? Tačiau tie veikėjai, iš Lietuvos važinėjantys nusilenkti žudikams Lukašenkai ir Putinui, šmeižiantys mūsų valstybę, mano kitaip, prisidengdami pagarba kito nuomonei pseudofilosofija.
Ir būtinai pabrėždami, kad kritika valdžiai yra teisėta ir neturi būti baudžiama. Tačiau nutylėdami, kad šmeižtas, melas, dezinformacija nėra nuomonė, bet tu įrodyk, žmogau, kad taip nėra! Tokia yra buitinė, primityviai suprantama teisė į nuomonę. Ir ji yra pigaus politinio populizmo eskaluojama į kairę ir dešinę.
Plačiai paplitusi maksima „gerbk kito nuomonę“, tačiau teisinių institucijų kontekste virsta neveiksnumu bei indulgencija nebaudžiamumui. Palyginimui pateiksiu du pavyzdžius – tai JAV ir Lietuvos prokuratūrų skirtingi požiūriai į nuomonių laisvę.
Buvęs JAV prezidentas D. Trumpas kvietė savo šalininkus neva ginti jį nuo susidorojimo. Minios užpuolė Kapitolijų. JAV prokuratūra iškėlė D. Trumpui bylą (ir dėl kitų nusižengimų taip pat). O štai Lietuvoje A. Orlauskas, V. Tomkus ir kiti žinomi veikėjai, susibūrę V. Tomkaus kabinete, kvietė apversti Lietuvos Seimą aukštyn kojom, siųsti „nafig Seimą!“, grasino net Seimo narių vaikams „sukišti į dantis“ savo reikalavimus. Jų šalininkai pakluso ir riaušės prie Seimo tapo faktu.
Du klausimai: kodėl nė vienas riaušių iniciatorius nebuvo patrauktas atsakomybėn? Kodėl šmeižiantys Lietuvą, sadistinės putiniškos saulės į Lietuvą vežėjai vis dar važiuoja nusilenkti diktatoriams, žudantiems ne tik savo, bet ir kitų šalių piliečius?
Apie žongliravimą žodžio ir nuomonės laisve taikliai FB paskyroje pastebi kolega Audrius Matonis: „Prisimenu, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimas 2006 m. uždrausti retransliuoti Lietuvoje Baltarusijos valstybinę TV, tuomet itin įnirtingai šmeižusią Lietuvos pareigūnus, Lietuvos viešoje erdvėje buvo vadinamas ir „naivia desperacija“, ir „panišku nepasitikėjimu savo piliečiais“, ir net verkšlenta dėl... patirto „dvasinio nuostolio“. Iškilūs komentatoriai purkštavo ir dėl vėlesnių LRTK sprendimų drausti rusiškų kanalų retransliavimą, vadino juos šaudymu sau į koją, o pareigą atlikę eterio prievaizdai vadinti „tautinės drausmės buldogais“. Karas daug ką sustatė į savo vietas.“
Ir buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas prof. Dainius Žalimas pagrįstai klausia: ar Lietuvoje dar veikia Konstitucija? Ar vis dėlto pagal Baudžiamąjį kodeksą šalies nepriklausomybė suprantama kitaip nei pagal Konstituciją? Prof. Dainius Žalimas: „Tokie retoriniai klausimai kyla matant toliau besirutuliojančią „Geros kaimynystės forumo“ istoriją, kurios paskutinis taškas, atrodo, yra atvirai deklaruotas tikslas važiuoti Lietuvos liaudies vardu paremti lugandono pseudorespublikas.
Skaitome Konstitucinio akto 2 straipsnį: „Veikla, kuria siekiama įtraukti Lietuvos valstybę į šio Konstitucinio akto pirmajame straipsnyje nurodytas valstybių sąjungas ar sandraugas, yra laikoma priešiška Lietuvos nepriklausomybei ir atsakomybė už ją nustatoma pagal įstatymus. Pagal 1 straipsnį LR negali jungtis „į jokias buvusios SSRS pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas“.
O būtent tokius savo veiklos tikslus „Geros kaimynystės forumas“ ir jo atstovai atvirai deklaruoja. Pagal Konstituciją atsakomybė už tokią veiklą yra nustatyta įstatymuose, konkrečiau, BK nuostatose, kriminalizuojančiose kėsinimąsi į LR nepriklausomybę ir suverenitetą, be kita ko, padedant užsienio valstybėms veikti prieš LR ir kuriant atitinkamas organizacijas, kurių tikrieji tikslai yra priešiški šalies nepriklausomybei ir konstitucinei santvarkai. BK negali būti kitokios, nei pagal Konstituciją, priešiškos Lietuvos nepriklausomybei veiklos sampratos. Atrodytų, kelios nesudėtingos loginės operacijos. Tačiau jos kol kas neįveikiamos mūsų teisėsaugai.“
Su teisės į nuomonę priedanga veikia ne tik politikuojantys paraštiniai, bet ir visokio plauko apsimetėliai, šarlatanai, kad ir pandemijos metu. Ar kas dar prisimena tokį „Sveikatos ir teisės institutą“, kuriame nei teisės, nei sveikatos nė kvapo, bet kuris platino srautus grynos dezinformacijos ir melo? Žmonės nukentėjo ir ką? Kaltų nėra, tereikia sušukti „Teisė į nuomonę“ ir nebaudžiamumas garantuotas.
Ar kas dar prisimena tokį „Sveikatos ir teisės institutą“, kuriame nei teisės, nei sveikatos nė kvapo, bet kuris platino srautus grynos dezinformacijos ir melo?
Straipsnio pradžioje klausiau, ar kritika politinei sistemai ir jos atstovams griauna valstybės pagrindus, naikina solidarumą. Žinoma, kad ne. Pritariu politologės prof. Ainės Ramonaitės kvietimui valdantiesiems nustoti kritiką jiems nurašinėti putinizmo garbintojams. Visgi šioje vietoje būtina priminti, kad žodžio laisvei, nuomonių laisvei LR Konstitucija ir Baudžiamasis kodeksas nustato ribas.
„Penktoji kolona“ turėtų susipažinti su tomis ribomis, kad nereikėtų šaukti, rėkti, jog pažeidžiama žodžio laisvė. Rašau „penktoji kolona“ kabutėse, nes joje surasime ne vieną neišprususį veikėją, tikrai nesiekiantį demokratinės Lietuvos sunaikinimo, bet apie Konstitucijos turinį ir žodžio bei nuomonės laisvės ribas žinantį lygiai nulį.
Tačiau yra atvejų Lietuvoje, ir ne vienas, kai savivaldybių merai už valstybės pinigus susikuria sau „nuosavas“ žiniasklaidos priemones, kuriose liaupsinamas meras, o kritikos nė su žvake nerasi. Merai patys sau sudaro sąlygas, neva leidžiančias jiems riboti savo priešininkų ir kritikų žodžio laisvę. Teisėsauga niekaip nereaguoja, nebaudžiamumas garantuotas.
Sprendžiant iš kelerių metų rinkimų į Seimą statistikų, tokių nepailstančių veikėjų, neva kovotojų už žodžio laisvę, yra apie 150 000. Dėl jų simpatijų laužo ietis visos partijos, kurios lyg ir turėtų ginti demokratijos principus, o ne stumti kreivą ir šleivą beribės žodžio laisvės idėją. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda neatsilieka, deja.
Tad kiek dar „penktoji kolona“ nebaudžiamai gviešis žodžio laisvę, paversdama ją farsu, priklauso nuo bendros prokuratūros ir teismų kompetencijos. Deja, akivaizdu, jos trūksta.
