Fašistinės Rusijos sukelto žiauraus karo prieš Ukrainą ūkuose Lietuvoje tarpsta niekur nedingęs „Mes“ ir „Jie“ visuomenę skaldantis mentalitetas. Jis naudojamas siekiant paveikti politinius sprendimus, formuoja socialines normas, užkonservuoja rasizmą, skatina neapykantą bei autoritarizmą. Kaip pavyzdį pateiksiu tris aktualiausias sritis: tautinės mažumos, netradicinės seksualinės orientacijos mažumos ir, paradoksas, vartotojų mažumos.
Pradėsiu nuo termino „mažuma“. Šis terminas, neatsakingai vartojamas santykiuose tarp valstybės ir piliečių, verslo ir vartotojų, automatiškai skatina antagonizmą tarp „teisingos“ daugumos ir „neteisingos“ mažumos. Toks požiūris, ypač kalbant apie tautines ir seksualines mažumas, iš principo yra rasistinis ir homofobinis. Socialiai neatsakingas verslas taip pat traktuoja vartotoją iš galios pozicijos kaip neįgalią mažumą, nesugebančią apginti savo teisių. Nepakeitus mentaliteto, jis ir toliau formuos tam tikros dalies esamų ir būsimų politikų dienotvarkę visuomenės nenaudai.
Pirmas pavyzdys – tautinės mažumos. Prieš kelias dienas premjerė Ingrida Šimonytė ir prezidentas Gitanas Nausėda sveikino Europos vandens sporto čempionate Romoje puikiai pasirodžiusius šalies sportininkus, grįžusius į Lietuvą su keturiais iškovotais medaliais. Pergalėmis džiaugėsi ir visa Lietuvos žiniasklaida. Tačiau kai Lietuvos žydų bendruomenės šimtamečio „Makabi“ klubo sportininkai iš pasaulinės Makabi olimpiados Izraelyje atsivežė penkis sidabro ir vieną aukso medalį, valstybės vadovai tylėjo (informacija: žaidynės vyko liepos mėnesį, dalyvavo 10 000 sportininkų iš 60 pasaulio šalių. Lietuvos „Makabi“ klubo sportininkai olimpiniame parade nešėsi ir Lietuvos, ir Ukrainos vėliavas). Tylėjo ir Lietuvos žiniasklaida, išskyrus LRT žurnalistes Ritą Miliūtę ir Agnę Skamarakaitę.
Valstybės vadovai taip pat nereagavo į žinią, kad minint Holokaustą šio žodžio nebeliko. Minėjime kalbama apie žydų genocidą. Kažkam tai pasirodys nesvarbu, bet tik ne žydų kilmės Lietuvos piliečiams ir visiems, suvokiantiems galbūt sąmoningą siekį paslėpti žiauriausią Lietuvos žydų sunaikinimą, prie kurio, ne paslaptis, reikšmingai prisidėjo LLV paskirta lietuvių administracija.
Ta, kuri neva subūrė „antinacinį pogrindį“. Matyt, terminas „Holokaustas“ per daug aštrus vartoti, nėra ko kiršinti visuomenės, ar ne taip, pone prezidente, ponia premjere? Ar žinote, kad Holokausto minėjimas išbrauktas iš valstybinių minėjimų sąrašo ir yra perduotas „tautinių mažumų“ departamento valion? Taip jis pateko į eilinį renginių sąrašą. Dabar minėjimui finansuoti teks rašyti projektus ir kaulyti lėšas. Tiek apie menamą pagarbą istorijai ir žydų kilmės lietuvių aukoms.
Tad kaip išvengti bent jau tarp šalies vadovų Lietuvos piliečių skirstymo į „mes“ ir „jie“ neigiamo šalutinio poveikio kitos kilmės lietuvių kontekste? Atsakymas: laikas nustoti vartoti menkinantį ir įžeidžiantį terminą „tautinės mažumos“. Žydų ir kitos kilmės lietuviai yra visaverčiai Lietuvos piliečiai, todėl terminas „tautinės bendruomenės“ būtų teisingesnis. Jis nežemina, neatstumia, nenustumia į paraštes, nepalieka jokių šansų rasistų ir politikierių savivalei.
Atsakymas: laikas nustoti vartoti menkinantį ir įžeidžiantį terminą „tautinės mažumos“. Žydų ir kitos kilmės lietuviai yra visaverčiai Lietuvos piliečiai, todėl terminas „tautinės bendruomenės“ būtų teisingesnis.
Antras pavyzdys – netradicinės orientacijos seksualinės mažumos. Ak, vienas malonumas kalti politinį kapitalą iš neapykantos kitokiam! Tikras neišsenkantis lobis, kurį protingai naudojant šiandienos Lietuvoje galima nusitiesti sau kelią tiesiai į valdžią, tiesiai į valdžios Olimpą. Vieni bukai varo homofobiją atvirai, kiti gi, norėdami pasirodyti raštingesni, lyg ir padoresni, pasikvietę į pagalbą Lietuvos Konstituciją, spjauna į Konstitucinio Teismo nutartis, ginančias vienos lyties žmonių teisę sukurti šeimą. Tuo tarpu tyliai sau, tik sau, kad, neduokdie, kas nenugirstų, šaukia: „Velniop tas seksualines mažumas! Tuos netradicinės pakraipos veikėjus. Tegul nė nebando gvieštis Konstitucijos!“
Kad Lietuvos Konstitucijoje pabrėžiama, jog visi žmonės lygūs prieš įstatymą, Lietuvoje pamirštama. Kodėl pamirštama? Todėl, kad dalis visuomenės išsiilgusi diktatūros, kurioje atviras skatinimas neapykantos kitam ir kitokiam yra norma. Ir turime, žinoma, jiems pritariančius, nors daužosi sau krūtinėn esantys demokratai. Kaip spręsti problemą, kaip nepalikti jos piktavaliams asmeniniam ir politiniam vartojimui? Mano patarimas: nustoti vartoti terminą „netradicinės seksualinės orientacijos mažumos“. Objektyvios priežastys yra šios:
pirma, homoseksualūs asmenys nėra už įstatymo ribų. Jiems nereikia jokių išskirtinių teisių. Tiesiog būtina gerbti Konstitucijos garantuotą teisę visiems būti lygiems prieš įstatymą, taip nepažeidžiant homoseksualių asmenų žmogaus teisių.
Antra, žmonijos istorija bei mokslo tyrimai patvirtina, kad homoseksualumas yra dalis homo sapiens identiteto. Monoteistinių religijų tūkstantmečių kova prieš homoseksualumą neduoda jokių vaisių, nes, kartoju, tokia yra žmogaus prigimtis, kurios neišoperuosi. Todėl terminas „netradicinė seksualinė orientacija“ yra elementarus oksimoronas.
Trečia, atvirai homoseksualių žmonių skaičius pasaulyje apytikriais skaičiavimais yra tarp 5 ir 10 procentų. Kiek pasaulyje šiandien gyventojų? Gavę atsakymą suvoksite, kad keli šimtai milijonų homoseksualių asmenų nėra jokia mažuma. Tai kokį terminą vartoti kalbant apie „tuos“, apie „juos“? Homoseksualus asmuo ir tiek.
Trečias pavyzdys: vartotojų mažuma. Skamba paradoksaliai? Šokiruojantis elektros kainų augimas yra tas įvykis, kuris parodo, kiek svarbus socialiai atsakingas verslas arba jo nebuvimas grėsmės visuomenei akivaizdoje. Prieš kelias dienas paskambino „Ignitis“ vadybininkė. Siūlė pratęsti sutartį. Siūlymas, tačiau panašesnis į teroristo reikalavimą: „Nuo sausio kaina už kilovatvalandę dieną 0,487, naktį 0,385. Jeigu nepasirašysite sutarties, teks mokėti beprotiškai daug. Kitų tiekėjų kainų skirtumas minimalus. Geriau dabar pasirašykite dvejiems metams. Galima ir metams pasirašyti, bet bus daug brangiau. Jeigu pasirašysite dvejiems metams, duosime 6 ct už kilovatvalandę nuolaidą.“
Išvada: karas ir egzistencinės grėsmės greitai sudėlioja, kas yra kas, kas vienija ir kas išskiria, kas artina ir kas atstumia.
Aš: „O jei per tuos ateinančius dvejus metus elektros kaina kristų per pusę, ar „Ignitis“ sumažins kainą per pusę?“ Atsakymas: „Ne, mokėsite tiek, kiek buvo sutarta, nes ir kainos nekelsime sutarties metu.“ Bandau spėti „Ignitis“ kainodaros modelį. Matau, kad „Ignitis“, nustatydamas vartotojui kainą, gali sau leisti sumažinti ją 6 centais, o pasirinkus tik metų sutartį gali tą kainą drastiškai pakelti. Jokios lanksčios ir vartotojui taip pat naudingos politikos.
Kas tai, jeigu ne savivalės, prievartos ir nesąžiningumo požymiai? Kas tai, jeigu ne ciniškas galios rodymas? Kitaip nei aroganciją vartotojui sunku įvardyti. Taip elgiamasi su svetimais, su priešais, su „mažumomis“, o ne su lygiavertės bendruomenės nariais krizės akivaizdoje.
Išvada: karas ir egzistencinės grėsmės greitai sudėlioja, kas yra kas, kas vienija ir kas išskiria, kas artina ir kas atstumia. Tokiomis akimirkomis demokratinė visuomenė turėtų konsoliduotis, turėtų būti konsoliduojama solidarumo pagrindu. „Mes“ ir „jie“ mentalitetas, tačiau skaldo, gamina priešus lygioje vietoje, užcementuoja buitinį autoritarizmą, uždarumą, nuolatinę baimę kitam ir kitokiam. Taip silpninamas visuomenės atsparumas grėsmei. Manau, kad verta apie tai pagalvoti.
