Lietuvoje ir Rusijoje žinomas poetas, vertėjas, publicistas Georgijus Jefremovas Lietuvos rusų dramos teatro pervadinimą laiko klaida ir prisitaikėliškumu. „Gal iš keršto pervadinti Rusiją, Maskvą ir Kremlių? Man tai primena vaikų darželį. Toks vaikų darželio ir beprotnamio mišinys.“
Taip pat skaitykite
Šį atsakymą nutariau parašyti dėl to, kad LRT pašnekovas straipsnyje išsakytus skambias „diagnozes“ apie vilniečių klaidą, prisitaikėliškumą, mišinį tarp vaikų darželio ir beprotnamio grindžia ne kuo kitu, kaip, deja, didelėmis savo žinių spragomis. Nesu tikra, ar galėsiu pakeisti nuomonę, tačiau dėl teisybės istoriniai faktai turi būti paminėti. Juolab kad pats p. Jefremovas labai daug pamokančiai kalba apie „subalansuoto praeities vertinimo“ poreikį – šio balanso kaip tik ir nėra jo pasisakyme. Priešingai, jis persunktas Lietuvos ir Vilniaus praeities bei tapatybės neigimu.
Pasisakysiu ir kaip istorikė, ir kaip vilnietė, gerai žinanti ankstesnes „rusdramio“ inkarnacijas, ir kaip prisiekusi teatro gerbėja, ir kaip žmogus, pasisakęs už tikrojo vardo sugrąžinimą Vilniaus miesto teatrui – Vilniaus miesto teatras (arba Teatras Pohuliankoje). Senasis Vilniaus teatras tapo, kaip suprantu, kompromisiniu dėl žodžio „miestas“ sąsajų su teatro statuso reitingavimu bei jau egzistuojančiais teatro pavadinimais. Mano nuomone – ne idealu, bet visai gerai.
Pradėsiu nuo to, kad p. Jefremovas kažkodėl nemini šio teatro istorijos faktų. Nes jie labai nepatogūs. Pats pastatas Basanavičiaus gatvėje (buv. Didžiojoje Pohuliankoje) 1912–1914 m. iškilo Hipolito Korwin-Milewskio (senlietuvio iš bajoriškos giminės), grafienės Klementinos Tiškevičienės, spaustuvininko ir intelektualo Juozapo Zawadskio iniciatyva, iš miesto gyventojų suaukotų lėšų. Tai buvo visiškai privati miestiečių iniciatyva okupacinės caro administracijos valdomame mieste, kur spektakliai lenkų kalba buvo apskritai draudžiami, o juos leidus XX a. pradžioje trupės glaudėsi nešildomuose mediniuose vasaros teatruose. Kai pareikalauta naujai pastatytą teatrą perduoti miesto valdžios žinion, pavyko išsiderėti sąlygą, kad jame bus vaidinama tik lenkų kalba – o ne rusiškai, ko žūtbūt siekė carinė valdžia. Šis teatras savo ištakose buvo alternatyva prievartiniam rusinimui. Tad vadinti jį Rusų teatru – jo įkūrėjų išniekinimas.
Tarpukariu, nuo 1925 m. jame veikė teatro „Reduta“ trupė, vadovaujama Juliuszo Osterwos ir subūrusi didžiausias ano meto Lenkijos ir Vilniaus teatro žvaigždes, tokias kaip Irena Eichlerówna, Hanka Ordonówna (grafo Mykolo Tiškevičiaus žmona), Jerzy Duszyńskis, Igoris Przegrodzkis. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios šis teatras neabejotinai buvo aukšto lygio, pritraukdavęs visą Lenkijos teatro elitą, statęs svarbių dramaturgų, tokių kaip Stefanas Żoromskis, pjeses.
Koks rusų „indėlis“ į šį Vilniaus miesto teatro etapą? 1941 metais aneksavus Lietuvą, rusų okupantai išblaškė trupę, sudaužė didžios teatro ir kino aktorės H. Ordonównos likimą: ją ir M. Tiškevičių areštavo NKVD, abu tardė ir kalino Lukiškių kalėjime, ją vėliau ištrėmė į lagerį Uzbekistane, o M. Tiškevičių išvežė į Lubianką, vėliau – į Rusijos gilumą. Pasirašius Sikorskio–Maiskio sutartį dėl diplomatinių Lenkijos ir SSSR santykių atkūrimo, grafų porai pavyko ištrūkti į Anderso armiją, tačiau, prisižiūrėję į lenkų belaisvių kančias Rusijoje, jie savo misija pasirinko vaduoti rusų nelaisvėn patekusius lenkų vaikus (paralelės su dabar grobiamais ukrainiečių vaikais neišvengiamos), išgabendami juos į užsienį. Vėliau M. Tiškevičius tapo Lenkijos atstovybės išeivijoje sekretoriumi Teherane. H. Ordonównos rusų tardymų ir kalinimų palaužta sveikata (kalėjime susirgo džiova) 1950 m. neatlaikė užsikrėtimo šiltine Beirute – liga siautė tarp išgelbėtų iš nelaisvės Rusijoje vaikų; užsikrėtė ir ji, ir grafas M. Tiškevičius. Ar rusų okupantai už tokį elgesį su Vilniaus miesto teatro aktoriais ir vaikais „nusipelno“ įamžinimo senojo Pohulankos teatro pavadinime?
Toliau interviu teigiama, jog esame pripratę prie Rusų teatro: „Prie jau buvusio ir esamo [Rusų] teatro, kuriame viskas normalu ir prie kurio esame pripratę per 70 metų, pervadinimas... Jei Vilniuje būtų atsiradęs naujas teatras panašiu pavadinimu, viskas būtų gerai. Bet kam ir kodėl būtinai reikia perknisti, naikinti ir rauti su šaknimis?“ Koreguoju: tai, kad p. Jefremovas pripratęs, nereiškia, jog pripratę ir kiti. Nevertėtų tipiškai rusiškai uzurpuoti daugiskaitos – gal vertėtų išdrįsti kalbėti vien savo paties vardu? Nes daugiskaita apima visus, taip pat ir mane. O aš anaiptol nesutinku su šiuo teiginiu – nemanau, kad tai visiškai normalus teatras ir tikrai niekada nebuvau prie jo pripratusi.
Faktiniai pataisymai: Rusų teatras Basanavičiaus gatvėje tikrai negyvuoja 70 metų: po karo šis pastatas sovietų valdžios buvo perduotas Operos ir baleto teatrui (būtent ten pirmaisiais pokario metais rusų karininkų žmonos puošėsi į premjeras iš vilniečių priplėštais apatinukais vietoje vakarinių suknelių) ir veikė ten iki 1974 m., vėliau teko Jaunimo teatrui, o Rusų dramos teatras čia įsikraustė tik 1986 m., nugriovus anuometį kaukių bareljefais dekoruotą stalinistinės architektūros „rusdramio“ pastatą Jogailos (anuomet V. Kapsuko) gatvėje. Jei kalbėsime apie „visų pripratimą“ per 70 metų, tai irgi visiška netiesa.
„Rusdramis“ tarp miestiečių ilgą laiką turėjo gan prastą reputaciją ir buvo pravardžiuojamas „garnizoniniu teatru“ būtent dėl kultūrinės-kolonistinės politikos. Jame visą laiką veikė iš Rusijos atsiųstų režisierių bei aktorių „desantas“, kurio teatrinės produkcijos kokybė buvo, jei ne dažnai abejotina, tai bent jau smarkiai kontrastavo su tuo, ką prie Jurašo, Tamulevičiūtės, Nekrošiaus, Tumino jau pratę Lietuvos teatro gerbėjai laikė vertingu teatru. Tipiškasis rusiškojo importuoto teatro stilius su, kaip anuomet sakyta, „nesibaigiančiais rėkavimais“, scenoje anaiptol Vilniuje neprigijo ir tikrai nebuvo universaliai žiūrovų teigiamai vertinamas.
Priešingai – kai kurie teatro gerbėjai ten iš principo nekėlė kojos! Kiti nueidavo tik kartą ar du, padarydami išimtį, pavyzdžiui, kai vaidindavo Monika Mironaitė ar būdavo pastatoma pro cenzūrą praslydusi amerikietiška pjesė, pavyzdžiui, Arthuro Millerio. Pabrėžiu – Rusų dramos teatras daugelio (bent jau lietuvių) žiūrovų laikytas primestu svetimkūniu, kolonistiniu teatru su svetimais, iš Rusijos importuotais kūrėjais. Tokia yra gyvoji atmintis – bent jau didelės dalies vilniečių – ir nereikėtų jos falsifikuoti uzurpuojant daugiskaitą.
Rusų dramos teatro garbei reikia pasakyti, kad situacija pasikeitė su naujais „perestroikos“ epochos laisvesniais vėjais, Sąjūdžiu ir Nepriklausomybės laikotarpiu, kai imtasi kiek ambicingesnių pastatymų, įsileisti ir kviestiniai režisieriai, imta koncentruotis į sceninę kokybę. Būtent tada į teatrą ėmė kartkartėmis užsukti tieji, anksčiau „kojos nekėlę“, žiūrovai. Pati ten ėjau žiūrėti Gintaro Varno „Juditos triumfo“ ir kitų barokinių operų. Daugelio rusų teatralų ir kultūros žmonių pilietinė drąsa, palaikymas, o ir paties p. Jefremovo nuopelnai Sąjūdžio ir Nepriklausomybės laikotarpiu tikrai nekvestionuojami.
Tačiau norėčiau kvestionuoti štai ką: ar žmonės, taip ir neišsiugdę nuolankaus vergo mentaliteto, nesergantys Stokholmo sindromu ir todėl nenorintys dabartinių įvykių kontekste toliau savo sostinėje turėti kolonistinio Rusų dramos teatro, t. y. senojo teatro ištakoms ir istorijai prieštaraujančio pavadinimo, nusipelno p. Jefremovo būti vadinami „mišiniu tarp beprotnamio ir vaikų darželio“? Juk tai rusai ir jų steigtas Rusų teatras naikino ir perkrikštijo vilnietišką teatro istoriją, su NKVD persekiojo ir kankino vilniškius aktorius, o vėliau vykdė akivaizdžią kultūrinę kolonistinę politiką, kuri, laimei, ne itin prigijo? Mes tiesiog susigrąžiname teisę vadinti daiktus originaliais, mūsų, Lietuvos, istorijos vardais, o ne primestiniais, okupaciniais.
Juk tai rusai ir jų steigtas Rusų teatras naikino ir perkrikštijo vilnietišką teatro istoriją, su NKVD persekiojo ir kankino vilniškius aktorius, o vėliau vykdė akivaizdžią kultūrinę kolonistinę politiką, kuri, laimei, ne itin prigijo?
O „sumažinti“, „patronizuoti“ oponentus ir nepritariančiuosius, vadinti juos „vaikų darželiu“, iškeliant „didžiabroliškąjį“ „rusų kultūros pranašumą“ prieš „mažulytes kitas tauteles“ – tai taip, atsiprašant... tipiška.
Tas įsivaizduojamas, bet niekuo nepagrįstas, liguistas ir kompleksuotas „rusiškasis kultūrinis pranašumas“ – nieko nauja. Jis Rusijos ir Lietuvos santykiams būdingas nuo XVIII a. pabaigos ir Abiejų Tautų Respublikos padalijimų epochos. Priminsiu: tada Rusija okupavo Lietuvos didžiąją kunigaikštystę – pagal visus objektyvius kriterijus kur kas senesnės ir aukštesnės, labiau išsivysčiusios kultūros šalį, operas, teatrus, europinius literatūros bei mokslo bestselerius ir – svarbiausia – universitetą turėjusią keliais šimtais metų anksčiau už Rusiją. Nežiūrint į tai, jau tada rusai bandė aiškinti apie „kultūros atnešimą“ Lietuvai.
Gal dar paaiškins, kad rusai į Lietuvą atnešė profesionalųjį teatrą? Priminsiu: Vilniuje jau 1636 m. buvo statomos karališkos barokinės operos, gastroliavo italai, tuo tarpu Rusijoje dar 130 metų (iki 1766 m.) vieninteliai (neskaitant mėgėjiškų Petro I sesers Natalijos organizuojamų namų pavaidinimų) „teatrai“ tebuvo skomorochų kūlversčiai ir balaganai turgavietėse.
1941 m. okupantai rusai atėjo į Vilnių, sunaikino jo veikiantį teatrą, lenkų aktorius persekiojo ir kankino su NKVD, vėliau prievarta įsteigė savo „garnizoninį“ kolonistinį sovietmečio teatrą ir vis tiek, nepaisant šitų faktų, mes turime dar ir 2022 m. klausytis paistalų apie „rusų kultūros“ pranašumą bei priekaištų, kodėl būdami laisvi savo laisvos šalies šeimininkai negalime susigrąžinti Vilniaus miesto ar Senojo Vilniaus teatro pavadinimo, apsivalyti nuo okupantų kažkada primestojo, kaip Vilnius kažkada apsivalė nuo prievarta prikergtų stačiatikių kryžių ant mūsų katalikiškų bažnyčių.
Atsakymas, p. Jefremovai, į jūsų klausimą, kodėl staiga prireikė keisti pavadinimus, yra ne kokie nors „prisitaikėliškumai“, o labai paprasta rusiška patarlė: на силу мил не будешь, prievarta mielas nebūsi. Ironiška – rusai labai retai šią savo pačių patarlę prisimena. Pagarbos ir meilės šitaip piktai trepsint kojelėmis, kitus vadinant bepročiais ir vaikų darželiu, neišsireikalausi. Pagarba ir meilė yra pelnomos gerais darbais. Pagarba ir meilė arba yra, arba jų nėra. Kai ji yra, ir be trepsėjimų kojomis ar grasinančių automatais ginkluotų karių išreiškiame pagarbą pavadinimais: taip atsirado Sugiharos skveras, Sacharovo aikštė prie Laisvės prospekto, Ukrainos didvyrių gatvė.
Dabartinių įvykių klimate meilės Rusijai nejaučia daugelis Lietuvos žmonių – nes mes nesergame Stokholmo sindromu, nesame vergai, esame sveiki ir laisvi žmonės.
Dabartinių įvykių klimate meilės Rusijai nejaučia daugelis Lietuvos žmonių – nes mes nesergame Stokholmo sindromu, nesame vergai, esame sveiki ir laisvi žmonės. Todėl dėsninga, kad net ir prie geriausių norų bei blaiviausios galvos rusiška kultūra dažnai dabar sukelia tiesiog nevalingą atmetimo reakciją. Ar jus stebina, kad nenoriu matyti scenoje striksinčio Polunino su Putino tatuiruote ant krūtinės, klausytis Netrebko ir Gergijevo? Kad man jie atgrasūs? Kad šiuo metu nesinori skaityti rusiškos literatūros? Tai savisaugos reakcija ir noro apsaugoti savo sveikatą požymis.
Žmonės – ne mazochistai ir todėl rusišką kultūrą dabar daugeliui norisi ne uždrausti ar „atšaukti“, o tiesiog laikyti „mentaliniame karantine“, kol praeis šita baisi, žvėriška, nežmoniška, kruvina, ukrainiečius žudanti ir prievartaujanti, mums užpuolimu grasinanti liga, kuria serga Rusija. Nuoširdžiai norisi tikėti, kad savisaugos karantino kada nors nebereikės. Bet akivaizdu – dar ne dabar...
Pasisakau ir pasisakysiu prieš bet kokius valdiškus draudimus, cenzūras ar „atšaukimus“, bet, atsiprašau, jeigu natūraliai dabar nesinori rusų kultūros, tai niekas ir neprivers jos norėti. Neatsiimu savo žodžių apie tai, kad su klasika kovoja tik kvailiai. Gyniau ir ginsiu kiekvieną geros valios rusą, gerbiantį Lietuvos laisvę. Neatsiimu savo teiginio, kad kiekviena karta turi iš naujo, savaip perskaityti klasikinės rusų literatūros kanoną – Dostojevskį, Tolstojų, Turgenevą, Buniną, Čechovą ir kitus; tvirtinu, kad svarbu iš naujo perprasti juos, įsivertinti, susikurti savo autentišką santykį su jų kūriniais.
Bet sutinku ir su Sviatlana Aleksievič, kuri neseniai viešėdama Vilniuje pasakė: „Bet po Bučos, po Irpinės, po Iziumo tai jau nebėra tas pats Dostojevskis, tas pats Tolstojus.“ Sutinku su nobeliste: po Bučos, po Irpinės, po Iziumo laisvi ir mąstantys europiečiai Dostojevskį, Tolstojų ir kitus skaito kitaip. Mes jų kūrinius skaitome bandydami rasti atsakymus, kaip atsitiko, kad Rusija yra tokia, kokia yra.
Mes dabar juos skaitome be didelio malonumo, veikiau biopsiškai – jų žodžiuose tarsi vėžio ląstelių ieškodami šito šimtmečius trunkančio nacionalinio patologininio rusų žiaurumo, kitų niekinimo ir nemeilės sau auglių priežasčių. Mes bandome suprasti, kuris rusų klasikas jau sirgo šia liga, o kuris ne... Ir Dostojevskis, deja, yra pilnas šitos baisios ligos metastazių, lunatiško mesianizmo, moralinio mazochizmo ir neapykantos kitoms tautoms.
Suprantu, daugeliui rusų šiandien skaudu ir nemalonu. Jums skaudu dėl pervadinto teatro, bet rusų žudomiems, kankinamiems ir prievartaujamiems ukrainiečiams – dar skaudžiau. O apie juos jūs – nė žodžio savo interviu. Nulis empatijos, nulis užuojautos. Savas įvaizdis, savas įžeistumas, savas teatras – svarbiausia. Nesupykite, bet jūsų skausmas šiame mastelyje – tiesiog niekingas. Kodėl daugelis rusų būna tokie akli ir kitų tragedijos akivaizdoje visada mato tik patys save ir savo įvaizdžio rūpestėlius?
Kodėl daugelis rusų būna tokie akli ir kitų tragedijos akivaizdoje visada mato tik patys save ir savo įvaizdžio rūpestėlius?
Kalbai pasisukus apie amžinai „nuskriaustųjų“ rusų atsakomybę – standartinis rusiškas whastaboutizmas, pirštu baksnojant į kitus, į Britų imperiją, į nacių Vokietiją (kuri, beje, atliko atgailą po karo), į Ispaniją. Lietuviai irgi tikrai nėra šventieji, yra ir mūsų istorijoje dėmių – už jas atgailaujame; tikiu, suvokiame ir stengiamės, kad tai daugiau nepasikartotų. Bet ar iš rusų kada nors kas nors sulaukė viešos atgailos ir atsiprašymo už okupacijas, už trėmimus į Sibirą? Kurgi... Juk rusai niekada dėl nieko nekalti ir neatsakingi, jie tokie „dvasingi“, tokie kultūringi, ir kaipgi jų niekas nemyli?
Nes на силу мил не будеш. Ir jeigu Vilniaus miestas persivadina savo teatrą, tai ne vilniečiai bepročiai. Gal tiesiog kai kam kitam metas atsikvošėti ir padaryti išvadas, kodėl vis dėlto tas Rusų dramos teatro pavadinimas, net ir po trisdešimties Nepriklausomybės metų, po visų pratiestų alyvos šakelių, po viso tikėjimo ir pasitikėjimo, tapo dabar toks nemielas. To suvokimas ir orus šitos karčios piliulės nurijimas jau būtų mažas žingsnelis sveikimo link...
O dabar prašom – galite išvadinti mane lietuvių chame ir rasiste – juk rusai kaip „aukštosios kultūros atstovai“ taip mėgsta visus paprotinti, pamokyti gyventi, paskaityti pamokslą apie „aukštesniąsias prasmes“. Tik, deja, jau visam pasauliui šiandien yra tapę aišku, kad Rusija nepajėgi ko nors mokyti kitus, nes neišmokė savųjų.
