„Ar jūs galite pasakyti nors vieną šiuolaikinį rusų kompozitorių, kurio kūriniai skamba pasaulinio lygio koncertų salėse?“ – retoriškai LRT KLASIKOJE klausia menotyrininkė, dailės istorikė, rašytoja ir aktyvi Ukrainos laisvės rėmėja dr. Kristina Sabaliauskaitė. Anot jos, Putino valdymo metais rusai jokių reikšmingų tarptautinių kultūros laimėjimų nepasiekė, o štai net trijų milijonų gyventojų neturinčios Lietuvos vardas vis labiau įsitvirtina pasauliniame kultūros žemėlapyje.
Rašytoja pilietinę visuomenę ragina per klasikinius rusų kūrinius geriau pažinti tikrąjį agresyvios raudonosios meškos veidą ir nenumoti rankos į rinkimus. Anot jos, į valdžią atėjus dabartiniam oponuojančiajam flangui, sostinės Gedimino bokšte galbūt plevėsuotų ne mūsų trispalvė.
Stebime civilizacinį konfliktą
Pasaulis beveik pusę metų gyvena su žinia, kad Ukrainoje vyksta karas. K. Sabaliauskaitė sako, kad tie, kurie seka jos pasisakymus viešumoje, jau kuris laikas turėjo pastebėti, jog ji jau bent dvejus ar ketverius metus kalbanti apie kultūrinius tektoninius lūžius Senajame žemyne.
„Kultūriškai stebiu įtampas, kurios vyksta Europoje. Kaip žinoma, karas Ukrainoje prasidėjo ne šiandien – šių metų vasario mėnesį jis tik įžengė į agresyvesnį etapą. Buvo daug ignoruojamų dalykų, o svarbiausia problema, turbūt, yra ta, kad Vakarų pasaulis yra pripratęs gyventi pagal taisykles, nusistovėjusią tvarką ir sanklodą po Antrojo pasaulinio karo. Tos tvarkos moto buvo „niekada daugiau“.
Jie (Vakarai – LRT.lt) pagal nutylėjimą savo taisykles ir jų laikymąsi aplikavo ir kitoms kultūroms. O tai, anaiptol, nėra duotybė, nes kaip žmogus, besidomintis ir gana profesionaliai nagrinėjantis kultūros istoriją, tuos šalių agresorių kultūrinius skirtumus ir įtampas visą laiką labai aiškiai mačiau. Mačiau, kad tai bręsta ir manęs pernelyg nenustebino, bet reakcijos ir įvykių eiga buvo ir tikėtina, ir aišku, kaip visada, gyvenimas pakoreguoja kai ką pateikdamas ir siurprizų“, – sako tarptautiniu mastu pripažinta rašytoja.
[...] Lietuva nesuvokia mūsų kultūros kaip minkštosios galios, kaip politinio įrankio, kaip savo, galų gale, nacionalinės jėgos, skiria per mažai dėmesio, per mažai remia, per mažai finansuoja.
Senajame žemyne vis didesnio dėmesio sulaukianti rašytoja sako, kad pastaruoju metu „visu akivaizdumu ir visa jėga atsiskleidė kultūros galia“. Anot jos, tai yra kultūrinis ir civilizacinis konfliktas, kurį mes dabar ir stebime.
„Dėl to visą laiką buvau labai arši ir balsi kritikė to, kad Lietuva nesuvokia mūsų kultūros kaip minkštosios galios, kaip politinio įrankio, kaip savo, galų gale, nacionalinės jėgos, skiria per mažai dėmesio, per mažai remia, per mažai finansuoja, – nusivylimo neslėpdama tikina ji. – Tuo tarpu kitos šalys labai į tai investuoja, nes per kultūrą ir per švietimą tokių krizinių konfliktų metu tiesiog atsiskleidžia mūsų visuomenių atsparumas.“
Pasigenda tinkamo kultūrininkų įvertinimo
Paklausta, kaip Lietuva turėtų investuoti į kultūrą kaip į švelniąją mūsų galią, aktyvi kultūros veikėja ragina pradėti nuo kultūros reikšmės suvokimo. Pasak jos, būtina suvokti, kad kultūra yra „ilgalaikis dalykas, mūsų, kaip nacijos, kaip tautos, ilgalaikis DNR, jis neduoda greitos grąžos, greito pelno, bet, pirmiausia, reikėtų gerbti kultūrą ir jos kūrėjus“. Pašnekovė prisipažįsta, kad ją piktina įsisenėjusi, ydinga Lietuvos valstybės praktika kultūros žmones vertinti mažiau ir kukliau nei sportininkus.
„Paimkime tuos pačius valstybinius apdovanojimus. Štai Vanagas ir Drobiazko, kuriems buvo atšaukti apdovanojimai. Kokio lygio jie buvo gavę tuo metu apdovanojimą, čiuožėjai, sportininkai, kaip pasirodė, žmonės be stuburo, be sąžinės ir be garbės. Na, ir kas ten iš jų, tų iškovotų, atsiprašau, pergalių, kurias pamiršome – tai yra rezultatai, kurie švieslentėse pamirksi keletą minučių, – tiesiai šviesiai sako K. Sabaliauskaitė. – O, pavyzdžiui, mūsų trijulė, kuri Venecijos bienalėje iškovojo „Auksinį liūtą“, yra gavusi žemiausią įmanomą valstybinį apdovanojimą – medalį „Už nuopelnus Lietuvai“.
Kultūros žmonės dabar yra balsai, kurie kalba užsienyje apie tai, kas vyksta ir kurių yra klausomasi. Galiu labai tvirtai pasakyti, kad dažnusyk mes pasiekiame daugiau ir užgauname giliau auditorijas negu politikai, žurnalistai ar spaudos pranešimai.
„Manau, kad taip neturėtų būti. Nebūtinai yra pumpavimas kažkokių pinigų ir paramos išmaldos prašantiems kultūros kūrėjams, bet yra pagarba jiems ir jų palaikymas turėtų būti kur kas didesnis, nes būtent dabar mes nešame visą krūvį. Kultūros žmonės dabar yra tie balsai, kurie kalba užsienyje apie tai, kas vyksta, ir jų yra klausomasi. Aš galiu labai tvirtai pasakyti, kad dažnai mes pasiekiame daugiau ir užgauname giliau auditorijas negu politikai, žurnalistai ar spaudos pranešimai. Galima paminėti ir Mariaus Ivaškevičiaus spektaklį Ukrainos tema Avinjone, ir daug kitų pavyzdžių.“
Didžiuotis kviečiantys lietuvių pasiekimai
Kultūros pasaulis turi ilgiau trunkantį ir svaresnį efektą bei gilesnį poveikį ne tik visuomenei, bet ir apskritai civilizacijai pasaulyje, toliau mintį tęsia pašnekovė.
„Pasižiūrėkit, mes Homerą skaitome dar ir šiandien, ir tai yra kertinis mūsų Vakarų civilizacijos tekstas. Pasižiūrėkite, tebeskaitome lietuvių autorius, kurie rašė prieš 100 metų, iš jų kažko semiamės. Kultūra yra tai, kas žmogų daro žmogumi. Ne ekonomika, ne vartojimo poreikių patenkinimas“, – tikina rašytoja.
Kultūra yra tai, kas žmogų daro žmogumi. Ne ekonomika, ne vartojimo poreikių patenkinimas.
Tam, kad kultūra nebūtų podukros vietoje, reikalingas visiškai kitoks visuomenės ir sprendimų priėmėjų požiūris, įsitikinusi viena iš žymiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų. Nepaisant to, anot jos, drąsiai galime didžiuotis jaunąja meno kūrėjų karta, kuri Lietuvos vardą vis dažniau įrašo tarp geriausių kūrėjų ne tik Senajame žemyne, bet ir visame pasaulyje.
„Mane džiugina, kad jau maždaug kokie penkeri metai yra užaugusi kūrėjų karta, kurie yra, iš esmės, mano kartos žmonės, baigę studijas užsienyje, veikiantys tarptautiniu mastu, subrendę kultūriniame kontekste. Šitie žmonės dabar, iš tikrųjų, įrašo Lietuvą į pasaulio kultūros žemėlapį ir daro didžiulį proveržį, kurio nebuvo.
[...] kiek trijų milijonų nesiekiantį tauta yra pasiekusi, kokį palieka pėdsaką Europos ir pasaulio kultūroje pastaruosius kelerius metus – tai stebėtina!
Reiktų paminėti dailės pasiekimus Venecijos bienalėje ir kitose šiuolaikinio meno forumuose. Taip pat yra ir muzika – geriausia lietuvių operos solistė pasaulyje (Lietuvos operos sopranas Asmik Grigorian – LRT.lt). Galima vardinti ir vardinti, – sako K. Sabaliauskaitė. – Viso to anksčiau nebuvo, nes į mus buvo žiūrima kaip į kažkokius ateivius [...] Kur yra ta Lietuva, niekas nežinojo. Dabar netgi žvelgiant procentiškai, kiek trijų milijonų nesiekiantį tauta yra pasiekusi, kokį palieka pėdsaką Europos ir pasaulio kultūroje pastaruosius kelerius metus – tai stebėtina!“
Vakarai neperprato rusų mentaliteto
Pokalbiui pakrypus apie Rusijos sukelto karo Ukrainoje baisumus, „Petro imperatorės“ autorė tvirtai rėžia: „Vakarų pasaulis iki šiol neperprato tikrojo Rusijos veido.“ Anot jos, kaimynystėje esančios tautos, tarp jų ir Lietuva, puikiai žino, kokios yra tikrosios Rusijos užmačios, tuo tarpu raudonosios agresijos nepatyrę Vakarai linkę manyti, kad Maskva yra lygiavertė demokratinė pasaulio arenos žaidėja.
Tie, kurie yra toliau, yra apiburti Rusijos kultūros tokio simuliakro, tarsi lukšto pavidalo, visiškai neperprasdami tos kultūros giluminių kodų ir iš esmės tebeturėdami tą įvaizdį, kuris suformuotas 19 a. antros pusės arba 20 a. pirmos pusės rusų kūrėjų, – iš esmės žmonių, kurie buvo pasiturinčios inteligentijos arba aristokratijos atstovai, išauklėti prancūzų guvernančių, anglių auklių, apkeliavę pasaulį, žodžiu, susiformavę savo skonį pagal vakarietiškas vertybes.
„Šalys, esančios toliau nuo Rusijos, nesupranta nei Rusijos mentaliteto, nei kultūros, nei grėsmės, kurią kelia Rusija. Pasižiūrėkite, Rusija neturi jokių gerų santykių su savo kaimynais. Tai yra akivaizdus faktas. Tie, kurie yra toliau, yra apiburti Rusijos kultūros tokio simuliakro, tarsi lukšto pavidalo, visiškai neperprasdami tos kultūros giluminių kodų ir iš esmės tebeturėdami tą įvaizdį, kuris suformuotas 19 a. antros pusės arba 20 a. pirmos pusės rusų kūrėjų, – iš esmės žmonių, kurie buvo pasiturinčios inteligentijos arba aristokratijos atstovai, išauklėti prancūzų guvernančių, anglių auklių, apkeliavę pasaulį, žodžiu, susiformavę savo skonį pagal vakarietiškas vertybes. Jeigu mes kalbame apie rusų kultūros dabartį arba apie neseną praeitį, tai, pasižiūrėkite, Putino valdymo metais jokių reikšmingų pasaulinių rusų kultūros pasiekimų nėra.
Ar jūs galite pasakyti nors vieną šiuolaikinį rusų kompozitorių, kurio kūriniai, tarkime, yra atliekami „Carnegie Hall“ (Niujorke, Manheteno centre esanti koncertų salė, viena iš prestižiškiausių vietų pasaulyje tiek klasikinei, tiek populiariajai muzikai – LRT.lt) arba Londono filharmonijoje? Ne. Viskas sukasi tik apie 19–20 a. klasikus. Ar jūs galite pasakyti nors vieną rusų architektų grupę, kuri būtų palikusi pėdsaką, tarkime, Europos ar pasaulio architektūroje ir būtų vertinama tarptautinių profesionalų? Ne, to nėra. Dailė, menas? Paskutinis Rusijos paminėjimas Venecijos bienalėje buvo Ilja Kabakovas 1993-iais metais. Tai buvo irgi disidentas menininkas, suformuotas kitokios kultūros. Po to, nepaisant didžiausių injekcijų ir tam skiriamų lėšų, jokių tokių didelių kultūrinių laimėjimų kaip ir nėra. Yra rusų autorių, kurie pabėgę gyvena emigracijoje ir kuria šiek tiek laisviau, bet jie yra veikiau išimtis iš taisyklės, nes jie kuria nepaisant Rusijos, sakykime taip“, – sako Londone gyvenanti aktyvi Ukrainos laisvės rėmėja.
Taip pat skaitykite
Be Dostojevskio šiuolaikinės Rusijos neįmanoma suprasti
Pasak jos, rusiškus klasikos kūrinius reiktų vertinti taip, kaip daro kiekviena Vakarų pasaulio karta – iš naujo juos skaityti ir žiūrėti, ar jie išlaikė laiko testus, ar tiesiog verti „nubyrėti“. Vis dėlto, dėmesį atkreipia pašnekovė, rusiškus kūrinius „verta skaityti ir tam, kad suprastumėme, kas vyksta dabar (pačioje Rusijoje – LRT.lt), kad suprastumėme rusų mentalitetą“.
„Pavyzdžiui, be Dostojevskio šiuolaikinės Rusijos neįmanoma suprasti, – sako ne vieną žinutę užsienio spaudoje apie Rusijos keliamą pavojų Vakarų demokratijoms publikavusi K. Sabaliauskaitė. – Neįmanoma jos suprasti be Dostojevskio traumų, be supratimo jo biografijos, kodėl jis rašė taip, kaip rašė, ir rašė tą, ką rašė – jis buvo savo šalies represuotas ir palaužtas žmogus, kuris, iš esmės, gi buvo pastatytas prieš sušaudymo būrį, ištremtas į katorgą.
Ir kaip jis glorifikuoja pralaimėtojo sindromą, suteikdamas tokių, na, tarkim, netgi ir ezoterinių savybių rusiškai sielai ir dvasiai – tai kaip terapija. Tuos dalykus reikia skaityti, labai aiškiai suprasti, įsivertinti, nes, aš manau, prieš klasiką kovoja tik kvailiai.
Štai iš kur atsiranda jo kūryboje tai, ką anglai vadina defeatism (defetizmas, pranc. défaite – pralaimėjimas, nesitikėjimas laimėti, nesėkmės pranašavimas; pesimistinė pažiūra į kurią nors idėją, mintį, galimybę ką nors įgyvendinti). Toks labai didelis pralaimėtojo sindromas. Ir kaip jis glorifikuoja (lot. glorificare – aukštinti, garbinti, šlovinti) pralaimėtojo sindromą, suteikdamas netgi ir ezoterinių savybių rusiškai sielai ir dvasiai – tai kaip terapija. Tuos dalykus reikia skaityti, labai aiškiai suprasti, įsivertinti, nes, aš manau, prieš klasiką kovoja tik kvailiai.“
Taip pat skaitykite
Visuomenę ragina atsakingai balsuoti
Pilietinės pareigos, tokios kaip atsakingas balsavimas, renkant šalies valdžią, šiuo metu yra kaip niekad aktualios ir svarbios, įsitikinusi pašnekovė. Anot jos, neatsakingi visuomenės sprendimai arba net nenoras eiti balsuoti gali pasukti šalies politinio laivo kursą į tokią pusę, nuo kurios pančių ne taip seniai išsivadavome.
[...] mes turime valdžioje žmones, kurie yra proeuropietiški ir provakarietiški. Jeigu būtų kitas flangas, tas oponuojantis, tai dar neaišku, ar dabar mums bekalbant neplevėsuotų sovietinės Lietuvos vėliava Gedimino bokšte.
„Esu tą minėjusi viešai ir galiu dar kartą pakartoti – aš džiaugiuosi, kad mūsų dabartinė valdančioji dauguma šiuo metu yra tokia, nes mes turime valdžioje žmones, kurie yra proeuropietiški ir provakarietiški. Jeigu būtų kitas flangas, tas oponuojantis, tai dar neaišku, ar dabar mums bekalbant neplevėsuotų sovietinės Lietuvos vėliava Gedimino bokšte.
Tą reikia labai aiškiai suvokti ir labai aiškiai susidėlioti prioritetus, na, pavyzdžiui, renkanti žmones į valdžią. Ir tuomet žiūrėti, kiek jų išrinkimas bus paveikus mūsų Nepriklausomybei, mūsų, kaip tautos, išlikimui“, – atsakingai rinkimuose balsuoti ragina viena iš žymiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų K. Sabaliauskaitė.
Visas interviu su rašytoja K. Sabaliauskaite – radiotekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
