Lietuvoje ir Rusijoje žinomas poetas, vertėjas, publicistas Georgijus Jefremovas Lietuvos rusų dramos teatro pervadinimą laiko klaida ir prisitaikėliškumu. „Gal iš keršto pervadinti Rusiją, Maskvą ir Kremlių? Man tai primena vaikų darželį. Toks vaikų darželio ir beprotnamio mišinys“, – kalbėjo jis interviu LRT.lt.
Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.
Georgijus Jefremovas buvo vienas iš visuomeninio politinio judėjimo Sąjūdis pradininkų Lietuvoje, dalyvavo leidžiant ir redaguojant judėjimo spaudą rusų kalba. Maskvoje gimęs G. Jefremovas Sąjūdžio ir kovos už Lietuvos nepriklausomybę metus laiko vienu laimingiausių savo gyvenimo etapų.
2006 m. gegužę už ypatingą asmeninį indėlį į Lietuvos ir Rusijos kultūrą jis tapo pirmuoju Jurgio Baltrušaičio fondo įsteigtos Jurgio Baltrušaičio premijos laureatu. Išleista G. Jefremovo į rusų kalbą išversta Edvardo Gudavičiaus „Lietuvos istorija“. Jis taip pat yra išvertęs lietuvių poetų Algimanto Baltakio, Bernardo Brazdžionio, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Justino Marcinkevičiaus ir daugelio kitų eilėraščius. Vertė Algimanto Bučio, Jurgio Kunčino, Mariaus Ivaškevičiaus prozą.
Pastaraisiais metais G. Jefremovas aktyviai priešinasi agresyviai Rusijos prezidento Vladimiro Putino politikai. „Man atrodo, kad Rusijoje šiuo metu tiesiog nėra visuomenės. Kokia gali būti visuomenė diktatūros sąlygomis?“ – klausia poetas.
Jis taip pat mano, kad „viskas neišvengiamai veda to paties link – teisingo, subalansuoto praeities vertinimo“.
– Georgijau, jūs kelerius metus dirbote Rusų dramos teatre. Ką manote apie teatro pervadinimą?
– Dirbau ten dvejus metus, bet galiu pasakyti, kad esu gana glaudžiai susijęs su Rusų dramos teatru, nes daug jiems verčiau ir pats kažką rašiau. Du kartus teatre buvo bandoma statyti mano pjeses, bet kas kartą tam sutrukdydavo stichinės aplinkybės. Manau, neperdėsiu sakydamas, kad esame susiję, sujungti beveik giminystės ryšiais...
O kalbant apie pervadinimą, turiu gana kategorišką nuomonę. Manau, kad tai silpnumo, buitinio prisitaikėliškumo, sakykime taip, apraiška. Žinoma, atleistina ir paaiškinama, bet visgi... Kai nėra nei jėgų, nei galimybių realiai kovoti su blogiu, su smurtu, prasideda kova su paminklais, lentelėmis, viršeliais ir pan.
Puikiai prisimenu, kaip prasidėjo Sąjūdis, kai saujelė žmonių bandė išjudinti visuomenę, kuri ir toliau it užhipnotizuota kartojo visokias nesąmones apie internacionalizmą, sovietinį patriotizmą ir tautų brolybę. Apskritai visa tai remiasi viena ir ta pačia psichologija – nedrumsk vandens, o tai bus dar blogiau, nesiutink monstro, kuris užsnūdo ir dabar atrodo švelnesnis, panašesnis į žmogų, ne toks kraugeriškas.
Šiuo metu irgi kažkas panašaus vyksta. Egzistuoja galimybė ir net viešas demonstratyvaus radikalizmo poreikis, galima, kaip dabar sakoma, „atsipūsti“, pasityčioti iš mirštančio grobuonies, niekuo nerizikuojant ir nepaliečiant reikalo esmės.
Ir žinoma, atsiranda natūrali prielaida, kad nieko svarbesnio nėra.
– Vadinasi, jūsų nuomone, reikalingi kiti metodai?
– Man atrodo, kad metodas visada vienas ir tas pats. Didysis lenkas Stanislawas Jerzy Lecas kalbėjo ir rašė, kad žmogus turi tik vieną neišvengiamą pareigą – būti žmogumi. Neturime pasirinkimo. O kai užplūsta kilnus pilietinis azartas ir norisi kažką nuveikti, kartais reikėtų savęs paklausti, kodėl aš taip išdrąsėjau? Ar tik todėl, kad tai tapo įmanoma?
– Jums atrodo, kad šiuo metu valdžiai vis priveriama uodega?
– Valdžia tegul kaišioja tą uodegą, kur jai patinka. Kas mums rūpi? Laikykis savo pozicijos, neverkšlenk ir nesistenk klibinkščiuodamas spėti pagauti besikeičiantį vėją. Tai ir gėdinga, ir nenaudinga – per daug dažnai teks keisti įsitikinimus ir iškabas. Astana – Nur Sultanas – Astana... Kas toliau? Kasymas-Žomartas?
– O šiuo atveju kas prisitaiko? Teatro vadovybė?
– Na, tegul patys sprendžia, kas prisitaikė, o kas pademonstravo pavyzdingą sąmoningumą. Smulkmenų nežinau, ar jiems buvo daromas spaudimas, ar ne, grasinama, patarta, užsiminta... O ir noro nėra po tokius dalykus knaisiotis. Mano nuomone, tai yra blogai, tai yra pasidavimas ir aš net nenoriu ilgai kalbėti šia tema. Esu įsitikinęs, kad nepaisant visų šitų aistrų, nepaisant sunkumų, susijusių su visos šalies, kultūros ir žmonių pavadinimu, gyvoje kalboje viskas išliks taip, kaip buvo – rusų kalba liks rusų kalba, o Rusų teatras – Rusų teatru.
– Jūs manote, kad tai prisitaikėliškumas? Gal vis dėlto yra įvairesnių, gilesnių jausmų? Štai jūs esate rusų poetas, kuris visą gyvenimą kovojo su Kremliaus blogiu, o po vasario 24-osios jums nekilo noras savęs paklausti – kodėl aš rusas ir kodėl rusų kalba?
– Ne. Kaip sakoma vienoje nuostabioje knygoje, gal ir nesu pats geriausias žmogus, bet esu geresnis, nei apie mane manote. Ir aš tikrai nesu Dievas, kad spręsčiau tokius klausimus ir bandyčiau į juos atsakyti. Kodėl ir kam aš čia, kodėl esu gyvas žmogus, o ne dėmių valiklis? Bulatas Okudžava yra pasakęs: „Kai ima atrodyti, kad esi neįtikėtinai genialus, nedelsdamas eik plauti indų.“ O skalaudamas lėkštes galbūt suprasi, kas esi ir kodėl.
Jūs juk žinote, kad tai ne pirmas atvejis pasaulio istorijoje, kuri siekia dešimtis tūkstančių metų, kai tam tikros nusikalstamos grupuotės užgrobia valdžią ir vykdo siaubingus nusikaltimus.
Pateiksiu pavyzdį. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, amerikiečiai visus japonus trėmė į atokias vietoves. Rusijoje buvo tremiami vokiečiai ir tie, kurie buvo laikomi priešais. Trėmė, žinoma, nekaltus žmones, kuriuos buvo galima nebaudžiamai kankinti ir pasiteisinti, kad valome užnugarį nuo galimų priešų. Nuo kokių priešų? Tai buvo valstiečiai, mokytojai, gydytojai ir smulkūs tarnautojai. Vaikai, moterys, senoliai...
Gal iš keršto pervadinti Rusiją, Maskvą ir Kremlių? Man tai primena vaikų darželį. Toks vaikų darželio ir beprotnamio mišinys
– Taigi jūs manote, kad atsakomybė už šį nežmonišką karą Ukrainoje krenta vien tik ant Rusijos valdžios sąžinės? O tauta gera ir pūkuota ir su tuo neturi nieko bendra?
– Ir vėl apie kolektyvinę kaltę? Nežinau, ar daug pasaulyje yra tautų su švaria sąžine. Yra konkretūs žiaurumai, yra jų įkvėpėjai, kurstytojai, provokatoriai, organizatoriai, vykdytojai. Teisėtumas ir teisingumas reikalauja identifikuoti tikruosius kaltininkus, o ne permesti atsakomybę visiems be išimties žydams, rusams, lietuviams, vokiečiams ar buriatams.
Jei kas nors mano turįs teisę spręsti apie visos tautos pūkuotumą ar kraugeriškumą, jis tiesiog yra rasistas. Man atrodo, kad Rusijoje šiuo metu tiesiog nėra visuomenės. Kokia gali būti visuomenė diktatūros sąlygomis? Triumfuojančių chamų bendruomenė? Ar kas nors drįstų atgaline data reikalauti rimtų kitos nuomonės apraiškų nacistinėje Vokietijoje?
– O kodėl nepareikalavus?
– Pabandykite. Juk reikia didelės išminties ir drąsos teisti ir smerkti. Tuo metu žmonėms buvo kertamos galvos... Žinote, už ką? Jie tai vadino „istorinio vokiečių tautos pasirinkimo neigimu“. Fanatizmas, nevaldomas kanibalizmas. Iš mūsų jaukaus ir kol kas saugaus atstumo pasmerkime visus be išimties vokiečius. Arba pažiūrėkime puikų Marleno Chucijevo filmą „Buvo gegužė“. Ten labai aiškiai ir įtikinamai parodoma, ką reiškia, kai jau iškovota pergalė, įsivyravo taika, o sielose tebevyksta karas. Puikus vaistas nuo pernelyg didelio pasitenkinimo savimi.
Apie teatrą pasakysiu taip. Visi gyvi dalykai turi teisę keisti vardą ir gyvenamąją vietą. Teatras yra gyva būtybė, Vilniaus rusų dramos teatras – ypač gyvybinga būtybė, kuri man, pavyzdžiui, labai brangi. Beveik viską žmogus ir teatras gali sau leisti, bet tik savo noru. Ir dar vienas dalykas... Tokiam veiksmui pasirinktas labai abejotinas momentas. Šiuo metu kultūrai ypač reikia stabilios apsaugos. Na, ir žmogaus orumui, žinoma, taip pat.
Bandymų pervadinti, uždaryti, paleisti Rusų dramos teatrą, kiek pamenu, buvo net keletas. Kartą (tuo metu dirbau teatre) mus dominančia tema įsimintinai pasisakė Marijonas Budnikas, tuomet vadovavęs pastatymams. Jo žodžiai man padarė stiprų įspūdį: „Žmonės, jūs ką, išprotėjote? Net Urugvajuje yra Rusų teatras. Kultūra yra kultūra, suprantate? Tai ne Putinas, ne Stalinas, ne Hitleris, ir ne Pol Potas. Tai Čechovas, Ostrovskis, Suchovo-Kobylinas... Tai yra stebuklas, kuris pergyvens mus visus, išliks ilgam ir bus visos visatos pasididžiavimas. Nedarykime sau gėdos.“
– Beje, žinoma lietuvių rašytoja Kristina Sabaliauskaitė neseniai viename interviu sakė, kad su klasika kovoja tik kvailiai. Bet apskritai ši rusiškos kultūros atšaukimo banga ritasi per visą Europą, ne tik per Lietuvą. Kaip į tai reaguoti?
– Kaip į elementarią kultūros stoką... Aleksandras Blokas yra pasakęs: „Žmogus silpnas ir jam galima viską atleisti. Išskyrus chamiškumą.“
– Pamenu, net parašėte straipsnį, kad atėjo laikas ginti Tolstojų ir Dostojevskį...
– Juk tai nėra didis atradimas, tiesa? Beveik visada didieji gina mus, bet kartais jiems prireikia mūsų pagalbos...
Beje, sveikas protas rekomenduoja nepainioti Dievo dovanos su kiaušiniene. Pavyzdžiui, turiu pretenzijų kai kurioms religijoms, labai prisidėjusioms prie pačios Dievo idėjos, krikščionybės sumenkinimo.
Bet kad ir kaip siaubingai kartais elgiasi bažnyčios hierarchai, tai visiškai nesusiję su Kristumi. Manau, jis ir pats būtų pasibaisėjęs, matydamas, kas šiandien vyksta.
Tarp kitko, tame mano straipsnyje buvo eilėraštis, kurį aš dievinu, gal ne pats stipriausias iš mano mylimo Bulato Okudžavos repertuaro, bet man užtenka. Jis vadinasi „Kalba nėra kalta“. Galiu jį padeklamuoti, jis neilgas. Tokie pavyzdžiai veikia kaip parabolės, t. y. daug stipriau už ilgus pokalbius ir pamokymus. Eilėraštis turi epigrafą. Panašu, kad B. Okudžava ir didis lenkų aktorius Danielis Olbrychskis buvo surengę pasirodymą kažkur Lenkijoje ir sulaukė iš salės raštelio: „Rusai atnešė Lenkijai tiek daug blogio, kad aš tiesiog niekinu jų kalbą.“ Štai ką į tai atsakė D. Olbrychskis, o B. Okudžava persakė mums:
„Kalba nėra kalta,“ – kaip pastebi Olbrychskis,
nes veidas jos atspindi nepridengtas grimu:
turginių plepalų vien šungrybius ir pintis,
ir murmesį draugų, ir klasikų žodžius.
Į visumą suplaukia tiek frazės, tiek jų aidas,
nei Maskvoje, nei Varšuvoj nereik ieškot kaltų...
Kalba niekuo dėta, tai tik vergystės vaidas,
pasinaudojęs lenkišku ir rusišku protu.
Šoks prieštaros ugnis karšta, negailestinga,
jau virpa peilis rankoj ir žvilgsnis toks rūstus,
prie ko gi čia kalba didi ir išmintinga,
ji meile spinduliuos, kai mūsų nebebus?“
Jei dar kartą grįžtume prie pervadinimo temos... Gerai, tegul šis rusiškas teatras nuo šiol vadinsis Senasis teatras arba Brandusis teatras, ar dar kaip nors, bet tada norėčiau, kad Vilniuje būtų visų tautybių teatrai – ir žydų, ir totorių, ir lenkų, ir lietuvių, o tarp jų ir rusų. Niekas dėl to nesijaus blogai, tik gerai.
– Taip pat noriu jūsų, kaip filologo, paklausti, kaip jums skamba pats Vilniaus senojo teatro pavadinimas?
– Neblogai skamba. Matote, jei visa tai nebūtų jau buvusio ir esamo teatro, kuriame viskas normalu ir prie kurio esame pripratę per 70 metų, pervadinimas... Jei Vilniuje būtų atsiradęs naujas teatras panašiu pavadinimu, viskas būtų gerai. Bet kam ir kodėl būtinai reikia perknisti, naikinti ir rauti su šaknimis? Panašiai dabartinė miesto valdžia elgiasi su senais, bet sveikais ir stipriais medžiais.
– Prisiminus Sąjūdį, apie kurį užsiminėte ir kuriame dalyvavote, ir dešimtojo dešimtmečio pradžią, tada juk irgi buvo visokių nuomonių ir vis dėlto tuo metu Lietuva priėmė labai demokratišką Tautinių mažumų įstatymą, suteikė pilietybę visoms tautinėms mažumoms, buvo išsaugotos rusų mokyklos. Jei palygintumėte šiuos du laikotarpius, tada ir dabar, ką pasakytumėte?
– Pasakyčiau tai, su kuo pats ne visai sutinku. Taip, būtent dėl to, kad pats dalyvavau Sąjūdyje ir buvau jaunas, man ten ir tada viskas patiko, o dabar nelabai. Bet taip yra ne tik man.
Daug kas pripažįsta, kad Sąjūdyje dalyvavo ne koks nors pasipuikuoti ištroškęs ar apsišaukėliškas, o tikrasis Lietuvos visuomenės elitas, visų Lietuvos tautų, sakyčiau. Ten iš tiesų buvo geriausi mokslininkai, geriausi filologai, geriausi architektai, geriausi režisieriai, geriausi kompozitoriai ir t. t. Manęs vis dar neapleidžia jausmas, kad buvau įtrauktas į tikrai milžinišką darbą. Juk šie žmonės prisiėmė neįsivaizduojamą atsakomybę – jie vadovavo šaliai, neturėdami tam reikalingos patirties, ir apskritai be didesnių nuostolių ir su dideliais pasiekimais išvedė ją į labai tiesų kelią.
O dabar... Manau, kad valdymo ir darbo su žmonėmis kokybė yra smarkiai smukusi.
– Jeigu kalbėtume apie rusų kalbos, rusiškos tapatybės ateitį Lietuvoje... Neseniai LRT radijo eteryje vyko diskusija, kurioje įvairūs politikai, apžvalgininkai išsakė savo nuomonę apie rusų kalbos mokymą Lietuvos mokyklose. Ir, pavyzdžiui, žurnalistas Rimvydas Valatka sakė, kad rusų kalbos Lietuvoje iš principo nereikia, užtenka, kad ją mokėtų, tarkime, 2000 žmonių. Kaip matote rusų kalbos ateitį Lietuvoje?
– Matau ir girdžiu, kad kalba iš tikrųjų yra itin galingas dalykas. Šiuo atveju kalbu apie bet kokią kalbą, nebūtinai rusų. Kad ir kaip, pavyzdžiui, Britų imperija būtų prasikaltusi dešimtims buvusių kolonijų, jos kalba niekur negali dingti ir nedings.
Dauguma indų kalba angliškai, pusė pasaulio – nuo Kanados iki Pietų Afrikos iki Naujosios Zelandijos – kalba angliškai. Galima kiek nori pykti ant Britanijos, bet kalba tarnauja taikai ir tarpusavio supratimui, kad ir ką apie tai dainuotų antiglobalistai ir patriotai.
Viskas neišvengiamai veda to paties link – teisingo, subalansuoto įvykusios praeities vertinimo. Tironijai bandanti tarnauti kultūra tiesiog išnyksta – jos nebuvo nacistinėje Vokietijoje, iš esmės nebuvo ir fašistinėse Ispanijoje, Italijoje ir Portugalijoje.
Beje, aš apie tai daug galvojau... Ispanijos pilietinis karas buvo pakankamai žiaurus, bet atvedė į gana švelnią Franko diktatūrą. Nepaisant to, beveik visa didžioji ispanų kultūra buvo išmušta arba išvaryta į emigraciją. Šioje vietoje fašizmas nieko nesukūrė. Ir pirmiausia šioje situacijoje kenčia žmonės, iš kurių atimami įrankiai ir priemonės tokiems tironams pažaboti. Net kalba nelaisvėje tampa skurdesnė.
– Esate žinomas dėl lietuvių klasikos ir lietuvių istorinių tekstų vertimo į rusų kalbą. Ar šiandien šių vertimų dar reikia? Ką šiuo metu veikiate?
– Šiuo metu sudėtinga dirbti, sunku, nesinori rašyti. Bet aš visada mėgau versti. Tad dabar dirbu prie Tomo Venclovos „Lietuvos istorijos visiems“ vertimo. Tai labai sudėtingas ir didelis tekstas.
Visa kita spontaniškai atsiranda jo paraštėse. Kad ir štai šis eilėraštis:
Tiek lenkdams nugarą darbuos,
Tiek malonumuose saldžiuos,
Už teatrą Senąjį meldžiuos,
Senatvės šerkšnas jo plaukuos…
Kad miestui jis našta nebūtų,
Reik šaukti jį vardu kitu:
Gal lenkų, operos, gal rusų –
Nebepataisomai jaunu!
Sukurtas ne su taure rankoj –
Tiek dramų būtų, nebūtų:
Brangiausias teatras Pohuliankoj,
Prie pat šventyklos prieigų.
