Šių metų pagrindinė „Open books“ festivalio tema – karas Ukrainoje, o ypač – rašytojų vaidmuo karo akivaizdoje. Į vieną iš diskusijų buvo pakviesti bene ryškiausi šiame kontekste rašytojų bendruomenės nariai: poetas, vertėjas Marius Burokas ir rašytoja, menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė.
M. Burokas nuo pat karo pradžios iki dabar nuolat atidžiai atrenka ir savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pateikia lakonišką informaciją iš karo fronto Ukrainoje. Vertėjas teigia, kad ypač jam svarbi atrodo pati informacijos pateikimo forma: jis nesivaiko skambių frazių, nesistengia kelti panikos, o informuoja. O taip pat verčia ukrainiečių poetų eiles į lietuvių kalbą, skatina ukrainietiškos – nors lietuviams artimos, bet vis dar menkai pažįstamos kultūros – „cirkuliaciją“ viešojoje erdvėje.
Rašytoja K. Sabaliauskaitė atvirai užsienio spaudoje pasisako apie karą Ukrainoje, laiko savo pareiga žinią apie Rusijos agresiją skleisti visiems, kurie dar nėra įsitikinę šalies pavojingumu.
„Gerbiu savo skaitytojus, laikau juos lygiaverčiais pašnekovais, subrendusiomis asmenybėmis, su kuriomis galima kalbėti ne tik apie malonius dalykus. Tyloje tarpsta visos blogybės, prisitaikymas. Tik tyla įgalina nusikaltimus“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė.
Svarbiausia – veikti
Kaip abu rašytojai susitvarkė su nerimu ir siaubu, apėmusiu vasario 24-ąją dieną? Diskusijos moderatorius prisipažino, kad Rusijai įsiveržus į Ukrainą, jis kurį laiką net negalėjo imtis sau įprasto darbo.
M. Burokui karo pradžioje paniką sumažino nuolatinis įvykių stebėjimas ir jų katalogavimas. Anot paties rašytojo, tai jam leidžia nusiraminti, susidėlioti dalykus į vietas, nepanikuoti. Poetas taip pat pradėjo versti įvairių ukrainiečių rašytojų poeziją – greitai, operatyviai, beveik tiesiai „į eterį“.
„Esu iš tų žmonių, kuriems svarbu žinoti, susidėlioti sau, kas vyksta ir kaip“, – kalbėjo poetas.
K. Sabaliauskaitę žinia apie karą Ukrainoje pasiekė Vilniaus knygų mugėje.
LRT.lt primena, kad karas Ukrainoje ir Tarptautinė Vilniaus knygų mugė prasidėjo tą pačią dieną: Rusija į Ukrainą įsiveržė apie 5 ryto Lietuvos laiku, o Litexpo duris atvėrė duris 10 val. ryte.
Rašytoja, nors ir pati buvo sukrėsta karo pradžios, aplink save matė dar labiau nei ji pati išsigandusius žmones. Ji jautė pareigą išlaikyti ramybę ir pabandyti nuraminti iš jos palaikymo laukiančius žmones.
„Buvo sunku rinkti žodžius“, – dabar prisipažįsta K. Sabaliauskaitė.
Jos pirminis instinktas buvo kuo greičiau veikti.
„Man atrodė, kad kiekviena diena ir kiekviena valanda, kai nedarau to, kas nuo manęs priklauso tam, kad galėčiau šiek tiek pakeisti susidariusią situaciją, mane slėgė kur kas labiau nei neveiksnumas, negalėjau beviltiškai užtilti ir turėjau daryti tai, ką maniau esant svarbiausia – kalbėti Vakarams apie tai, kas vyksta Ukrainoje“, – pirmąsias prasidėjusio karo dienas prisimena rašytoja.
Kovo pradžioje K. Sabaliauskaitė Nyderlanduose pristatė pirmąją romano „Petro imperatorės“ dalį olandų kalba. Šį laiką rašytoja išnaudojo žinios apie karą Ukrainoje skleidimui užsienyje.
K. Sabaliauskaitė sakosi patyrusi „gausybę į ratus kaišiojamų pagalių“ iš Rusijos, kai stengiamasi nutildyti balsus, kurie kalba „apie Rusiją realioje jos šviesoje“.
Menininko vaidmuo: nekartoti per Antrąjį pasaulinį karą padarytų klaidų
Karo Ukrainoje pradžioje Aurimas Švedas laidoje „Istoriko teritorija“ kalbino M. Buroką – vienas užduotų klausimų buvo apie tai, ką gali eilėraštis prieš tanką. Jie kalbėjosi apie tai, kokia žodžio galia prieš brutalią jėgą.
Pokalbis buvo prisimintas ir „Open Books“ festivalyje vykusioje diskusijoje – poetas pakartojo tuos pačius žodžius: o ką gali tankas prieš eilėraštį? M. Buroko manymu, meno kūrinio amžinumas jį išgelbėja nuo sunaikinimo – jis veikia žmonių protuose ir širdyse, suteikia vilties.
K. Sabaliauskaitei diskusijoje svarbus buvo rašytojų ir menininkų viešos pozicijos klausimas.
„Vyksta kovos laikraščių, portalų puslapiuose. Žmonės, kurie valdo žodį, rašytojai, kurių knygos yra išverstos į užsienio kalbas, prieinamos užsienio auditorijoms – anglų, italų, vokiečių kalbas, jie galėtų labai daug nuveikti, man kyla klausimas, kodėl jie to nedaro? Kodėl nepasinaudoja savo leidyklų kontaktais tam, kad išeitų į tų šalių viešąją erdvę? Ypač – į Vokietiją, Prancūziją, Italiją? Šios šalys yra reikalingos, joms reikia įtikinimo, paaiškinimo“, – rašytoja klausė auditorijos.
Rašytojo ar intelektualo viešas pasisakymas, ypač jį užsienyje gerbiančioms auditorijoms, mano K. Sabaliauskaitė, yra gyvybiškai svarbus šiuo laikotarpiu. Tylėjimą ji laiko pritarimu agresoriui, o viešą pasisakymą – tvirta moraline pozicija, taip pat ragina tuos, kurie dar nepasisakė kuo greičiau išreikšti savo poziciją. Autorė minėjo užsienyje žinomus rašytojus, populiarių knygų autorius, kurių pozicijos ji dar nėra išgirdusi viešai.
„Tai yra knygos apie vaikų likimus ir Sibiro tremtį, vaikus Antrojo pasaulinio karo metu, knygos apie Holokaustą Lietuvoje. Šie rašytojai turėtų atsistoti ir turėtų garsiai ištarti: jūs skaitėte mano knygą apie Sibiro tremtį, bet šiandien lygiai tas pats vyksta su ukrainiečių vaikais. Tai būtų didžiulis poveikis“, – konkrečių rašytojų vardų neatskleisdama kalbėjo K. Sabaliauskaitė.
Ji taip pat brėžė paralelę tarp šiandienos pasirinkimų ir Antrojo pasaulinio karo realijų. Taikos meto diskusijos apie rašytojų vaidmenį sovietinės okupacijos pradžioje dabar įgyja kur kas realesnį matmenį.
Buvo prisiminta ir kontroversiškai vertinama poetė Salomėja Nėris. K. Sabaliauskaitės teigimu, kultūrinių karų diskusijas lydėjęs leitmotyvas, kai „talentu pateisinami niekingi menininko poelgiai“ dabar atrodo nebepriimtinas.
K. Sabaliauskaitė nesiūlo teisti Salomėjos Nėries, žvelgti į praeitį šiuo metu jai atrodo visiškai neproduktyvu, bet taip pat klausia, „ar mes norime tai kartoti žinodami kaip baigėsi literatams Antrojo pasaulinio karas metais? Galime pradėti naują istorijos puslapį ir nekartoti jau padarytų klaidų.“
Rašytojai šiuo metu svarbiausias uždavinys – įtikinti užsienio visuomenes remti Ukrainą.
„Meno kūrinio galia tokia, kad skaitytoją, žiūrovą meno kūrinys pririša, prisijaukina, tarsi su tuo kūriniu tampa didelės šeimos, bendrijos nariu. Būtų puikus būdas mobilizuoti, kalbėti“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė.
M. Burokas prideda, kad dirbti reikia ne tik su „vakarietiškuoju“ užsieniu, bet taip pat ir su ukrainiečiais, ir baltarusiais – siūlyti jiems pagalbą, gilintis į kultūrą, o taip pat – dirbti su savimi pačiu, tai, anot jo paties, sunkus darbas.
„Pastebėjau kiek mano galvoje vietos užima paviršutiniškos rusų kultūros – visokios sovietinių filmų citatos. Tokios šiukšlės, kurias reikėtų išsišluoti iš galvų, pravėdinti jas. Šiam vėdinimui reikia kryptingai dirbti, rašyti, versti, mokytis žiūrėti kita kryptimi“, – apie sovietinės kultūros reliktus kalbėjo rašytojas.
Anot M. Buroko, baltarusius dabar užmiršome, tačiau jiems taip pat reikia mūsų pagalbos.
Knaisiotis praeityje – ne laikas
Paskutinysis Sabaliauskaitės romanas – „Petro imperatorė“ – kalba apie rusišką kultūrą 18 a. Autorė knygoje apibūdino jos brutalumą ir šiurkštumą, tačiau taip pat suteikė ir vilties – Rusijos caro Petro I reformos buvo orientuotos į Vakarus, buvo jaučiamas valdančiojo sluoksnio noras keistis. Šiuo metu rašytoja nebėra tokia optimistiška.
„Ieškojau paaiškinimų praeityje, istorijoje. Buča, Irpinė, Iziumas dabar sukrėtė mane tuo, kad Rusijos kultūra yra ta pati žema, pirmykštė, brutali kultūra. Man atrodo, kad yra labai svarbu šiuo momentu nustoti aiškintis, kas įvyko, priežastingumą, jau kaip ir viskas aišku. Turime aktyviai dėti visas pastangas, kad užsitikrintume savo išlikimą ir teigtume savo tarptautiniame kontekste ieškodami sąjungininkų“, – griežtai pasisakė K. Sabaliauskaitė.
Anot autorės, pagrindiniai mūšiai vyks šią žiemą, turimas omenyje ne Ukrainos karo laukas, o veikiau didžiosios Vakarų pasaulio sostinės – Paryžius, Londonas, Roma. „Tai bus mūšis dėl to, kiek atsukti arba užsukti termostatą visuomenėse, kurios yra mūsų sąjungininkai, kurios yra toli nuo Rusijos ir kurios turi labai ribotą įsivaizdavimą apie ją.“
Sabaliauskaitė negailėjo kritikos kurstantiems nepasitenkinimą dėl augančių energijos kainų, keliantiems paniką dėl artėjančios žiemos Lietuvoje. „Normaliais laikais tai būtų suprantama: teisė reikalauti komforto, bet dabar kalbame ne apie tai, ar dar turėsime kokį geresnį šildymą, o ar rytoj rusų kareivis, atėjęs, ant sofos neprievartaus jūsų dukros.“
Paklausta, apie kokias temas dabartiniame kontekste nederėtų kalbėti, K. Sabaliauskaitė pripažino, kad Holokausto temos, Voluinės žudynės neturi būti pamirštos, tačiau šiuo metu turėtų būti „atidėtos į šalį“. Taip pat komentavo ir įtampas Valstybiniame Jaunimo teatre, kai dalis aktorių atsisakė vaidinti Sergejaus Loznicos režisuojamame spektaklyje pagal prancūzų rašytojų Jonathano Littello romaną „Eumenidės“ dėl to, kad, anot aktorių, jis yra antiukrainietiškas – paties režisieriaus rašomoje pjesėje yra scenų, kuriose ukrainiečiai Antrojo pasaulinio karo metu žudo žydus.
„Kaip tik perskaičiau, kad yra įtampos dėl S. Loznicos režisuojamo spektaklio – nesakau, kad pjesė ar literatūros kūrinys yra kažkoks tendencingas, tą turėti įsivertinti kiekvienas skaitytojas, bet manau, kad šiuo metu tai yra blogas laikas. Reikia susikoncentruoti į kitokius dalykus, žiūrėti į ateitį, o ne gręžiotis atgal“, – kalbėjo rašytoja.
Imtis kerštauti būtų Rusijos pergalė
Istorikas A. Švedas diskusijos pabaigoje paminėjo kerštą – galbūt natūralu yra norėti Rusijai ir jos prezidentui, sukėlusiems karą ir tiek skausmo, atkeršyti. K. Sabaliauskaitė siūlo apie kerštą negalvoti.
„Krikščioniškasis mąstymas reikalauja ne keršto, o teisingo atpildo, teisingumo. Matote, kerštas yra susijęs su pykčiu, nukreiptu į save, savęs paties apnuodijimu kerštu. Jei įsivaizduojame, kad stovime gėrio ir tiesos pusėje, tada turime vengti tokių dalykų. Pritariu Mariui, kad reikia tęsti kasdienius darbus ir neleisti, kad rusiškoji agresija apnuodytų mūsų sielas – tai juk irgi yra [jų] pergalė. Psichologinė pergalė prieš mus. Labai svarbu išlaikyti atsparumą tam, kad galėtume kryptingai, ramiai, tausojant save artėti prie pergalės“, – kalbėjo rašytoja.
