Vakarai klaidingai mano, kad būtent rusų klasikiniuose kūriniuose yra užfiksuoti rusų mentaliteto bruožai, LRT RADIJUI sako viena žymiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų Kristina Sabaliauskaitė. Pasak jos, Rusijai simpatijų neslepiantys prancūzai ir italai šalį agresorę mato kaip tolimą Europos kaimyną, kurio namuose sklinda graži Čaikovskio muzika ir su kuriuo galima turėti reikalų. Tačiau, įsitikinusi ji, vakariečių vaizdinys apie Rusiją bemat pasikeistų, kai atitraukus puošnias užuolaidas pasimatytų kasdienė ruso buitis: mušama moteris, prievartaujami vaikai, keiksmažodžiais koneveikiamas visas išorinis pasaulis.
Viskas, kas yra Rusijoje vertingo, sukurta 20 amžiuje žmonių, kurie veikė nepaisydami Rusijos politinės krypties, tai rusų kultūrą kūrę tremtiniai, emigrantai, disidentai, anksčiau LRT RADIJUI yra sakiusi menotyrininkė, dailės istorikė ir aktyvi Ukrainos laisvės rėmėja dr. K. Sabaliauskaitė. Anot jos, per visą sovietmetį Rusija tarptautiniu mastu nieko reikšmingo nesukūrė. K. Sabaliauskaitė neseniai Vilniuje vykusioje vadovų konferencijoje „EBIT“ tikina ir toliau besilaikanti savo žodžių.
„Ne kartą esu kartojusi, kad tas pats Dostojevskis, kuris yra rusų literatūros vizitinė kortelė, buvo savo šalies, savo valdžios ir caro persekiojamas. Jis buvo pasmerktas sušaudyti. Jis stovėjo prieš sušaudymo būrį ir vėliau savo dienas baigė katorgoje. Tolstojus, be kurio neįsivaizduojama nei Rusijos, nei pasaulio literatūra, caro buvo uždraustas, į gyvenimo pabaigą jis tapo atskirtas nuo stačiatikių bažnyčios.
Jis buvo vidinėje emigracijoje Jasnaja Polianoje (savo gimtajame dvare Tulos srityje – LRT.lt). Jei mes paimsime bet kurį nors kiek bendražmogiškos substancijos vertės turintį autorių, tai jis vienokia ar kitokia forma gaudavo per galvą nuo savo šalies ir nuo jos valdžios“, – rusų literatūros klasikų biografijas komentuoja menotyrininkė.
K. Sabaliauskaitė pabrėžia, kad iškiliausi šiuolaikiniai rusų autoriai taip pat kuria emigracijoje. „Ir taip jie kuria jau daugelį metų“, – sako ji.
Į išorę visada yra nukreipta labai didelė bravūra, charizma, kažkoks besaikis, dažnai nepamatuotas pasitikėjimas savo, kaip išskirtinių kultūros ir harmonijos nešėjų, misija.
Rusų mentalitetas turi bipolinį sutrikimą – į vidų nukreiptą labai didelę frustraciją, bejėgystę, užguitumą, agresiją, kuri prasiveržia ir savidestrukcija, ir į kitus nukreipta agresija, pastebi dailės istorikė.
„Tuo tarpu į išorę visada yra nukreipta labai didelė bravūra, charizma, kažkoks besaikis, dažnai nepamatuotas pasitikėjimas savo, kaip išskirtinių kultūros ir harmonijos nešėjų, misija. Tai yra du nesuderinami dalykai, bet jie Rusijoje kažkaip jų sąmonėje susiderina ir čia nematoma prieštaravimų, – ruso mentaliteto paveikslą vaizdingais apibūdinimais bando piešti pašnekovė. – Man atrodo, tai yra labai svarbus dėmuo ir tą reikia atsiminti.“
Vienas iš rusų bipoliariškumo pavyzdžių, anot rašytojos, yra 20 amžiaus pirmoje pusėje kūręs Maskvoje gimęs Rusijos filosofas, publicistas ir visuomenės veikėjas Ivanas Iljinas. Anot K. Sabaliauskaitės, šis protofašistinis rusų filosofas suformavo ir dabartinio Kremliaus režimo vadovų mąstyseną.
„Tai yra filosofas, kuris iš esmės buvo pasirinkęs tokią protofašistinę kryptį su bipoliariškumu. Jis rašė, kad Rusija skęsta ir kapanojasi mėšle ir nori visą pasaulį paskandinti tame mėšle. Tačiau tuo pat metu jis buvo įsitikinęs Rusijos misija dominuoti pasaulyje ir perkurti pasaulį pagal savo tvarką.
Jis rašė, kad Rusija skęsta ir kapanojasi mėšle ir nori visą pasaulį paskandinti tame mėšle. Tačiau tuo pat metu jis buvo įsitikinęs Rusijos misija dominuoti pasaulyje ir perkurti pasaulį pagal savo tvarką. Tai šis filosofas labai didelės įtakos turėjo ir Solženicynui, ir Duginui, ir Medvedevui, ir Lavrovui, ir pačiam Putinui [...].
Tai šis filosofas labai didelės įtakos turėjo ir Solženicynui, ir Duginui, ir Medvedevui, ir Lavrovui, ir pačiam Putinui, nes tai yra mėgstamiausias filosofas. Aišku, jis veikė ir Nikitą Michalkovą. Tie visi manifestai tų idėjų, jie skleidžiasi vienokiu ar kitokiu pavidalu ir dabar“, – tvirtai įsitikinusi dėsto K. Sabaliauskaitė.
Užsienyje gerai žinoma lietuvių rašytoja sako nemananti, kad reiktų atsisakyti skaityti rusų klasikų kūrinius, tačiau, anos jos, Vakarai klaidingai mano, kad būtent tokiuose kūriniuose yra užfiksuoti rusų mentaliteto bruožai. K. Sabaliauskaitė sako, kad vakariečiams užtektų akį užmesti į rusų televizijos laidas, kuriose atsispindi tipinio Rusijos piliečio buitis, liejasi keiksmai ir smurtas prieš moterį, – tai padėtų geriau nusipiešti statistinio ruso mentaliteto paveikslą.
Taip pat skaitykite
„Klasika vienokiu ar kitokiu būdu kalba apie kokias nors žmogiškas vertybes. Tie klasikiniai kanoniniai kūriniai anaiptol neatspindi mentaliteto kaip visumos. Tai jei vakariečiai truputėlį pasižiūrėtų, kas dedasi Rusijos televizijos laidose ar jų internetinėje erdvėje, aš manau, tiems patiems italams ir prancūzams sugriūtų tas įsivaizdavimas apie Rusiją, nes dabar Rusija jiems yra kaip tolimas Europos kaimynas. Jie mato langus su labai puošniom užuolaidom, kažkoks kandeliabras šviečia už tų langų, sklinda graži Čaikovskio muzika, išeina kaimynas, sėda į prabangų automobilį ir išvyksta atostogauti į Rivjerą ar prie Komo ežero. Ir jiems atrodo, kad jis [tas tolimas Europos kaimynas] yra panašus, lyg europietis, su kuriuo galima turėti reikalų.
[...] jie girdi riksmus, kurie tenai aidi nuo žmonos mušimo, vaikų prievartavimo, nuo sprogusios kanalizacijos, kuri grasina visus užpilti, ir tuos prakeiksmus, ir grasinimus aplinkiniam, išoriniam pasauliui [...].
Tuo tarpu tie, kas yra kaimynai iškart už ruso sienos, tai jie girdi riksmus, kurie tenai aidi nuo žmonos mušimo, vaikų prievartavimo, nuo sprogusios kanalizacijos, kuri grasina visus užpilti, ir tuos prakeiksmus, ir grasinimus aplinkiniam, išoriniam pasauliui, tai yra neatsiejama ruso diskurso dalis jau daugelį šimtmečių“, – vaizdingai ir metaforiškai statistinio ruso buities paveikslą konstruoja pašnekovė.
Rašytoja išskiria dar vieną ydingą rusų tautos bruožą, kuris kiša koją tobulėti ir siekti bet kokio progreso, tai savikritiškumo stoka arba visiškas jo nebuvimas.
„[...] jiems smarkiai trūksta savikritiškumo. Jie tiesiog yra nesavikritiški, jie nemato savo trūkumų, jie nemato prieštaravimų. Dėl to sau užkerta bet kokius kelius tobulėti arba keisti situaciją“, – įsitikinusi menotyrininkė, dailės istorikė, rašytoja, aktyvi Ukrainos laisvės rėmėja, romano „Petro imperatorė“ autorė dr. K. Sabaliauskaitė.
Viso pokalbio su K. Sabaliauskaite klausykitės ir jį stebėkite vaizdo įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
