Visa Lietuvos viešoji erdvė mirgėjo džiugiomis antraštėmis apie Moldovai ir Ukrainai suteiktą Europos Sąjungos kandidačių statusą. Ir nors džiaugsmas dėl mums svarbių valstybių sėkmės buvo pelnytas ir suprantamas, tačiau žinios iš Vakarų Balkanų dar kartą priminė – šiuo metu ES plėtros politika išgyvena sudėtingus laikus. Kyjivo ir Kišiniovo laukia dar ilgas kelias į Europą.
Šiaurės Makedonija 18 m. laukė galimybės pradėti derybas dėl narystės ES. 2019 m. Šiaurės Makedonija išsprendė bene 30 m. trukusį konfliktą su Graikija ir, siekdama narystės ES ir NATO, šalis sutiko pasikeisti pavadinimą. Užmezgus draugiškus santykius su Atėnais 2020 m. ši Balkanų valstybė tapo 30-ąja NATO nare. Ir kai jau atrodė, jog Šiaurės Makedonijos Europos integracijos kelyje matoma šviesa tunelio gale, kumščiu mojuoti pradėjo kita kaimynė – Bulgarija.
1991 m. Bulgarija pripažino Šiaurės Makedonijos valstybę, bet ne makedonų tapatybės ar makedonų kalbos egzistavimą. Bulgarai makedonų kalbą vadina bulgarų kalbos dialektu. Sofija nori, kad Šiaurės Makedonija pripažintų, jog jos tauta ir kalba turi bulgariškas šaknis, nori, kad nutrauktų tai, ką Bulgarija vadina „antibulgariška“ retorika. Šiaurės Makedonija teigia, kad jos tapatybė ir kalba nėra diskusijoms skirti atviri klausimai. Kai kurie regiono ekspertai jau atvirai kalba, jog bet koks Šiaurės Makedonijos nusileidimas identiteto klausimais yra per didelė ir nesąžininga kaina, kurią makedonai turėtų mokėti už narystę ES.
Dvišalį Šiaurės Makedonijos ir Bulgarijos konfliktą visai neseniai išspręsti bandė Prancūzija. Paryžiaus pasiūlyme numatyta, kad Bulgarija atšauks savo veto deryboms dėl narystės su ES su Šiaurės Makedonija, jei Skopjė pakeis savo konstituciją taip, kad į ją būtų įtraukta bulgarų tautinė mažuma, imsis kitų priemonių, susijusių su jų teisių apsauga ir tariamos neapykantos kalbos prieš juos uždraudimu. Kritikai pelnytai baiminasi, kad tai gali pakenkti makedonų apsisprendimo teisei ir tapatybei, jie sako, kad daroma per daug nuolaidų Bulgarijai.
Ir nors šį kompromisą „palaimino“ ir Bulgarijos, ir Šiaurės Makedonijos parlamentai, politinė krizė regione įsisiūbuoja. Už siekį suderinti santykius su kaimyne ir neva „pernelyg minkštą“ poziciją griuvo provakarietiška Bulgarijos vyriausybė. Horizonte – potencialūs nauji parlamento rinkimai. Ketvirti per pastaruosius keletą metų. Ne ką ramiau ir Šiaurės Makedonijoje, kurios sostinės gatvėse vyksta protestai, yra matoma net kylančios etninės įtampos ženklų, o vyriausybės pozicijos – be galo trapios.
Kai kurie regiono ekspertai jau atvirai kalba, jog bet koks Šiaurės Makedonijos nusileidimas identiteto klausimais yra per didelė ir nesąžininga kaina, kurią makedonai turėtų mokėti už narystę ES.
Kaip rodo Šiaurės Makedonijos pavyzdys, kaimyninių ES valstybių narių galia, priimant plėtros sprendimus, neproporcingai didelė. Tai yra vienas iš probleminių taškų kalbant apie veto teisę bendrijoje. Nors plačiai kalbama apie Šiaurės Makedonijos galimybes būti prie vieno stalo ir tapti visateise ES nare, tačiau Sofijos pasiryžimas bet kokia kaina blokuoti derybas su Skopjė yra neįveikiamas, nes Bulgarija turi teisę tai daryti, ir ja naudojasi nepaisydama visų diplomatinių praradimų.
Kas gali užtikrinti, kad panašių bėdų dėl santykių su kaimyninėmis ES valstybėmis nekils Ukrainai? Dar prieš karą Ukrainos ir kaimyninės Vengrijos pareigūnai ne kartą apsikeitė kandžiomis replikomis dėl vengrų tautinės mažumos Užkarpatėje padėties. Po 2017 m. priimto kalbos įstatymo Vengrija grasino blokuoti bet kokią tolesnę Ukrainos integraciją į NATO ir ES. Nors konfliktai ir buvo kiek užglaistyti, bet santykiai tarp Kyjivo ir Budapešto išlieka šalti ir karo fone.
Šiandien negalime daryti prielaidų, kaip Ukrainos derybų dėl narystės ES atveju elgtųsi Vengrija ar kitos kaimyninės šalys, tačiau dabartinė plėtros politikos sandara palieka sąlygas tautinių mažumų ar kitus dvišalius nesutarimus perkelti į ES plėtros politinę darbotvarkę. Ir tai nėra vienintelė problema.
Vakarų politikų lūpose juntamas plėtros nuovargis ir skepticizmas vis dar gajus. Tai rodo ir žiniasklaidoje mirgėję skeptiški Vakarų politikų komentarai apie kandidačių statuso suteikimą Moldovai ir Ukrainai. Paskutinė šalis, papildžiusi Bendriją, 2013 m. prie jos prisijungusi Kroatija. Viešojoje erdvėje dažnai kalbama, kad Bulgarijos ir Rumunijos narystės ėmė kelti klausimų, ar deramai pasiruošta plėtrai, ar kandidatės atitinka visus joms keliamus reikalavimus, ar nėra per daug skubama. Tos diskusijos vyksta iki šiol.
Tai primena, jog Moldovos ir Ukrainos laukia ilgas ir sunkus kelias į ES – teks ne tik paplušėti vykdant reformas, kovojant su korupcija, bet ir bandyti atrasti kaip galima daugiau sąjungininkų ne visada į plėtrą teigiamai žiūrinčių valstybių institucijų koridoriuose.
Narystės siekiančioms valstybėms kelio į bendriją nepalengvina ir nesibaigiančios diskusijos dėl to, kaip turėtų keistis pačios ES institucinė sąranga. Europoje vieni kalba apie poreikį Sąjungą tvirtinti žvelgiant „į gylį“ – stiprinant jau esančių narių integraciją, kiti nori žvelgti „į plotį“ – tęsti bendrijos plėtrą į kaimyninius regionus. Diskusijos veda į kompromisinių idėjų paieškas.
Štai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas kalbėdamas apie tai, jog Ukrainai narystės ES gali tekti laukti dešimtmečius, gynė savo idėją kurti Europos politinę bendruomenę, kuri leistų šalims kandidatėms ir kitoms Europos demokratijoms bendradarbiauti su ES šalimis dar neturint narystės bendrijoje. Dalis politikų tokią idėją gyrė, antri – kritikavo, treti – neatkreipė dėmesio.
Šiaurės Makedonijos pavyzdys patvirtina tarp ekspertų esančią populiarią nuostatą – kandidatės statusas yra pirmiausia politinė žinutė, negarantuojanti kvietimo tapti visaverte ES nare. Tai primena, jog Moldovos ir Ukrainos laukia ilgas ir sunkus kelias į ES – teks ne tik paplušėti vykdant reformas, kovojant su korupcija, bet ir bandyti atrasti kaip galima daugiau sąjungininkų ne visada į plėtrą teigiamai žiūrinčių valstybių institucijų koridoriuose.
Kol Europai stinga aiškios plėtros politikos krypties, tarp bendrijos ir į ją stoti norinčių valstybių vyksta žaidimas, kurį apžvalgininkai kartais apibrėžia taip – šalys kandidatės apsimeta, kad reformuojasi, ES apsimeta, kad priims jas į bendriją. Ir vis dėl to, tai yra laiko ir pastangų vertas žaidimas, galintis atnešti ekonominį augimą ir vietą viename galingiausių pasaulio klubų. Kaip komentuodamas kandidačių statuso suteikimą Moldovai ir Ukrainai teisingai pažymėjo „Carnegie Europe“ ekspertas Dimitaras Bechevas: „Galbūt plėtra jau tapo šaradomis, bet jei esate iš Ukrainos, turite priežasčių žaisti šį žaidimą.“
