Taivanas dėl agresyvaus Kinijos karinės galios demonstravimo (prisidengiant neva pratybomis) tapo bent iš dalies fiziškai užblokuotas. Įtampa ne tik Taivano sąsiauryje, ne tik tarp JAV ir Kinijos, bet ir pasauliniu mastu pastebimai išaugo.
Visa tai kai kas net Lietuvoje vadina JAV Atstovų Rūmų pirmininkės Nancy Pelosi vizito Taivane rezultatu. Ir, tuo remdamiesi, net bando kelti abejones, ar pats vizitas buvo prasmingas ir gerai apgalvotas, juo labiau neigdami istorinę jo reikšmę.
Dar pavojingiau, kai pradedama aiškinti, kad šis vizitas esą yra nenaudingas ar net galintis kelti kokią nors grėsmę Lietuvos interesams.
Juk, jei įsigilinsime bent kiek labiau, turėtume suprasti, kad tokie vertinimai yra ne vien tai, ko tarptautinėje arenoje norėtų net genocidą savo šalyje vykdantis ir bet kokias tarptautinių santykių taisykles nuolat paminantis (taip pat ir Lietuvos atžvilgiu) Pekino režimas.
Tokie vertinimai, pirmiausia, ir pagrįsti yra ne daugiau negu, pavyzdžiui, Rusijos platinami teiginiai, jog karą Ukrainoje lėmė NATO plėtra ar šiaip koks „provokacinis“ Vakarų arba Ukrainos elgesys Rusijos atžvilgiu.
Dar pavojingiau, kai pradedama aiškinti, kad šis vizitas esą yra nenaudingas ar net galintis kelti kokią nors grėsmę Lietuvos interesams.
Kad būtų dar aiškiau, pasitelksiu galbūt net ne visai tarptautiniams santykiams apibūdinti tinkantį įvaizdį, bet jis tikrai turėtų padėti suprasti geriau. Teigti, kad Kinijos agresyvius karinius veiksmus aplink Taivano salą ar komunistinio režimo sankcijas (ekonominės prievartos aktą) šiai tikrai nepriklausomai, nors pasauliniu mastu šiuo metu ir nepripažintai šaliai išprovokavo N. Pelosi vizitas, yra maždaug tas pats, kas aiškinti, kad išprievartauta moteris yra kalta ar net pati išprovokavo prievartautoją, nes jos sijonas buvo per trumpas.
Ir būtent tai yra pirmoji N. Pelosi vizito pamoka Lietuvai: pasirodo, mes (net dalis ekspertų) nebesugebame atskirti realybės nuo Kinijos (ar bet kurio kito agresoriaus) sistemingai platinamos dezinformacijos, kurios tikslas yra apversti tą realybę aukštyn kojomis.
Ne N. Pelosi vizitas išprovokavo naują Kinijos agresijos protrūkį. Atvirkščiai, tik N. Pelosi vizitas (žinoma, kartu su kitomis kompleksinėmis tokios pat politikos priemonėmis) gali padėti ateityje išvengti dar didesnės eskalacijos ir galiausiai to, ko ilgametis Vakarų nuolaidžiavimas kitam agresoriui Kremliuje, deja, nepadėjo išvengti Ukrainoje – karo, kuris 21 amžiuje dar visai neseniai daug kam atrodė neįsivaizduojamas.
Tarptautiniuose santykiuose tai vadinama eskalacijos tam, kad būtų pasiekta deeskalacija, strategija. Žvelgiant dar plačiau, galima būtų kalbėti tiesiog apie atgrasymo strategiją. Ir istorija ne kartą įrodė, kad agresoriai gali būti stabdomi (jei iš viso įmanoma sustabdyti tiesiogiai nepanaudojus jėgos) tik tokiu būdu.
O N. Pelosi vizitas (be to, kad nei Kinija, nei kas nors kitas tiesiog neturi jokios teisės diktuoti, kur demokratinių šalių lyderiams vykti, o kur – ne, ir ypač svarbu nesudaryti net iliuzijos, kad jiems tai leidžiama) buvo būtent tos eskalacijos, kad būtų pabandyta pasiekti deeskalacijos, arba atgrasymo pavyzdys.
Ir būtent tai yra pirmoji N. Pelosi vizito pamoka Lietuvai: pasirodo, mes (net dalis ekspertų) nebesugebame atskirti realybės nuo Kinijos (ar bet kurio kito agresoriaus) sistemingai platinamos dezinformacijos, kurios tikslas yra apversti tą realybę aukštyn kojomis.
Būtent todėl šis vizitas buvo toks svarbus būtent dabar, kai Kinija akivaizdžiai suintensyvino ne tik viešus grasinimus, bet ir savo provokacinius veiksmus Taivano atžvilgiu. Nes būtent dabar buvo būtina komunistiniam monstrui parodyti, kad pasaulyje dar yra jėga, kuri neketina taikstytis su tokia Pekino demonstruojama agresija.
Jungtinės Valstijos, nors Joe Bideno administracija, deja, ir vėl buvo linkusi trypčioti, N. Pelosi lyderystės dėka visa tai pademonstravo. Todėl antroji N. Pelosi vizito pamoka Lietuvai yra apie lyderystės svarbą tarptautiniuose santykiuose.
Žinoma, galima būtų teigti, kad šios N. Pelosi prisiimtos lyderystės Jungtinėse Valstijose galbūt negalima tiesiogiai lyginti su Lietuvos galimybėmis imtis efektyvios lyderystės tarptautinėje arenoje. Tačiau N. Pelosi vizitas net ir tokiu atveju vis tiek akivaizdžiai dar kartą įrodė, kokia teisinga ir sėkminga buvo Lietuvos prisiimta lyderystė plėtojant santykius su Taivanu ir net išdrįstant leisti šiai šaliai atidaryti atstovybę ne iki tol įprastu Taibėjaus, o Taivano atstovybės vardu.
Juk N. Pelosi vizitas Taivane – tikrai ne mažesnis iššūkis Kinijos jau buvusiai beveik primestai visam pasauliui praktikai negu Lietuvos sprendimas dėl Taivano atstovybės. N. Pelosi mestas iššūkis – nesulyginamai didesnis. Ir Kinijos reakcija tai įrodo.
Tačiau Lietuvą, kurią Kinijos dezinformacija (net jei platinama pačios Lietuvos politikų, verslininkų ar net ekspertų lūpomis) vis dar murkdo mituose apie tai, kad mūsų šalis tiesiog išsišoko, bet niekas neva neseka ir neseks jos pavyzdžiu, N. Pelosi vizitas turėtų ir pačią grąžinti į realybę.
Todėl antroji N. Pelosi vizito pamoka Lietuvai yra apie lyderystės svarbą tarptautiniuose santykiuose.
Būtent žinių apie tai, kas iš tiesų vyksta pasaulyje, trūkumas ir jau minėta masinė Kinijos dezinformacija leidžia plisti mitams ne vien dėl Lietuvos politikos Taivano atžvilgiu, bet ir apie patį aptarinėjamą N. Pelosi vizitą.
Svarbu suprasti, kad N. Pelosi vizitas irgi nebuvo joks išsišokimas. Nors viską pasaulyje galima paaiškinti artėjančiais rinkimais ir politiniais vieno ar kito lyderio interesais, toks aiškinimas (kuris dabar gana populiarus ir Lietuvoje) yra tik vienas iš mitų.
N. Pelosi vizitas Taivane akivaizdžiai yra dabar jau ne vienus metus besitęsiančios nuoseklios JAV politikos dėl santykių su Kinija ir Taivanu peržiūros rezultatas, o ne vienadienių politinių tikslų nulemtas veiksmas, kaip kai kas bando aiškinti ir Lietuvoje. Maža to, šis vizitas yra dar 2018 JAV Kongreso priimto Taivano kelionių akto, kuris skatina aukščiausio rango tarpusavio vizitus, realizavimas praktikoje.
Taigi, galbūt bent jau po N. Pelosi vizito Taivane visiems pagaliau taps aišku, kad Lietuva, plėtodama santykius su Taivanu, neišsišoko, o tiesiog, matydama ir suprasdama tarptautinių santykių pokyčius, ėmėsi itin įžvalgios lyderystės? Lyderystės, kuri ne tik itin sustiprino mūsų šalies santykius su JAV, ne tik pasitarnaus Lietuvos nacionaliniam saugumui užkardant Kinijos keliamas grėsmes, bet ir jau dabar inicijavo visos Europos Sąjungos politikos Kinijos atžvilgiu pokyčius.
Visa tai – taip pat itin svarbi, gal net pati svarbiausia, N. Pelosi vizito Taivane pamoka Lietuvai.
Tačiau net ir tuo N. Pelosi vizito Taivane pamokos Lietuvai nesibaigia. Dar viena jų – sugebėti tarptautinius santykius vertinti ne vien iš savo kiemo perspektyvos, o bent jau pabandyti pažvelgti šiek tiek plačiau.
Štai dabar Lietuvoje itin intensyviai platinamas mitas, kad N. Pelosi vizitas Taivane mūsų šaliai nenaudingas ar net gali būti pavojingas bent jau tuo, kad padidėjusi įtampa Taivano sąsiauryje neva gali kažkaip atitraukti JAV ar pasaulio dėmesį nuo Ukrainos.
Taigi, galbūt bent jau po N. Pelosi vizito Taivane visiems pagaliau taps aišku, kad Lietuva, plėtodama santykius su Taivanu, neišsišoko, o tiesiog, matydama ir suprasdama tarptautinių santykių pokyčius, ėmėsi itin įžvalgios lyderystės?
JAV ar pasaulio dėmesio atitraukimas nuo Ukrainos mums, žinoma, būtų nepalankus, tačiau kalbėjimas apie tokią grėsmę dėl padidėjusios įtampos dėl Taivano demonstruoja nebent mūsų pačių provincialų supratimą apie tarptautinius santykius, JAV politiką ir jos realizavimo būdus.
Jungtinėms Valstijoms Kinija jau tikrai senokai yra pagrindinė grėsmė, kuriai atremti Vašingtonas taip pat senokai, nuosekliai ir kryptingai rengiasi tiek politinėmis, tiek karinėmis priemonėmis.
Kinija visuomet (net ir per karą Ukrainoje) buvo, yra ir dar ilgai bus pačiame Vašingtono dėmesio centre – be jokios konkurencijos ir visomis prasmėmis. Ir net pagrįsta būtų teigti, kad savo politiką Rusijos atžvilgiu (ir vėl net karo Ukrainoje kontekste) Vašingtonas formavo ir formuoja atsižvelgdamas būtent į pagrindinę savo saugumo problemą – santykius su Kinija.
Tai kaip padidėjusi įtampa dėl Taivano, kurią, beje, JAV neabejotinai iš anksto prognozavo, gali atitraukti Vašingtono dėmesį, jei pagrindinis dėmesys visuomet ir buvo būtent Kinijai?
Žinoma, viską tikrai galėtų pakeisti karinio konflikto situacija, nes tuomet tai jau būtų nebe dėmesio, o išteklių klausimas. Tačiau kol to konflikto nėra (ir tikimybė, kad jis kils būtent dabar, yra tikrai visiškai minimali), kalbos apie kažkokį galimą Vašingtono dėmesio atitraukimą nuo Ukrainos dėl įtampos Taivano sąsiauryje yra arba visiškas nesusipratimas, arba Kinijai palankių mitų platinimas.
Taigi, dar viena N. Pelosi vizito Taivane pamoka Lietuvai – būtinybė išmokti realiai ir ne vien iš savo kiemo perspektyvos vertinti tarptautinius santykius apskritai. Ir mitas apie tariamą dėmesio atitraukimo grėsmę, beje, yra ne vienintelis aktualus šiame kontekste.
Dar vienas panašus mitas yra tas, kad Kiniją Vakarai neva turėtų stengtis kažkaip išnaudoti prieš Rusiją, o nepataikavimo jai politika gali, atvirkščiai, pastūmėti Kiniją Rusijos link. Tarsi valstybių politiką pasaulyje formuotų tai, ar kas nors joms pataikauja, ar nepataikauja, o Kinijos ir Rusijos santykius keistų tai, kokios politikos Vakarai laikosi Taivano atžvilgiu.
Bet apie šiuos mitus galbūt užteks. Trumpam grįžkime prie mito, kad neva niekas neseka ir neseks Lietuvos pavyzdžiu dėl santykių su Taivanu. Šį mitą išsklaidyti turėjo padėti pats N. Pelosi vizitas. Nes jis bent jau turėtų suprasti, kad ne visi procesai tarptautiniuose santykiuose įvyksta per dieną, bet pasirinkta kryptis tuos sprendimus tikrai lemia.
Štai jau minėtas Taivano kelionių aktas, skatinantis aukščiausio rango politikų ir pareigūnų tarpusavio apsikeitimą vizitais, JAV Kongreso, kaip minėta, buvo priimtas dar 2018 metais. Bet tikrosios jo realizacijos praktikoje pavyko pasiekti tik po ketverių metų – būtent šiuo N. Pelosi vizitu, nors Kongreso narių vizitai vyko ir anksčiau.
Dar vienas panašus mitas yra tas, kad Kiniją Vakarai neva turėtų stengtis kažkaip išnaudoti prieš Rusiją, o nepataikavimo jai politika gali, atvirkščiai, pastūmėti Kiniją Rusijos link.
Todėl kai jums kas nors aiškina, kad Lietuva išsišoko leisdama atidaryti atstovybę Taivano vardu, užuot tikėję šiuo mitu, verčiau paklauskite taip kalbančių, kiek iniciatyvų, raginančių pačias JAV pakeisti Taivano atstovybės Vašingtone pavadinimą ir suteikti jai tikrąjį šios šalies vardą, jau buvo pateikta ir net priimta Kongrese.
Nežinote? Galiu jums garantuoti, kad tokia iniciatyva pastaraisiais metais buvo net ne viena. Ir kai kurios jau net įtvirtintos įstatymu. Todėl, kaip buvo ir dėl N. Pelosi vizito į Taivaną, tik laiko klausimas, kada tai bus realizuota praktikoje.
Būtinai prisiminkite tai, kai jums vėl kas nors aiškins, kad Lietuvos pavyzdžiu dėl Taivano atstovybės niekas neseka ir neseks. Tiesiog dar kartą pakartosiu – sprendimai tarptautiniuose santykiuose kartais užtrunka, bet kai politikos kryptis – neabejotina, tai yra tik laiko klausimas. Ir būtent N. Pelosi vizitas Taivane – dar vienas to įrodymas.
Na, o pabaigai – trumpai apie tai, kuo N. Pelosi vizitas yra naudingas tiesiogiai Lietuvai.
Pirmiausia reiktų kalbėti, žinoma, apie geopolitinę vizito reikšmę ir JAV įsipareigojimus.
Geopolitine prasme tai – itin svarbus riboženklis, žymintis demokratijų nuolaidžiavimo nusikalstamiems režimams, o kartu ir didesnio ar mažesnio autoritarinių režimų diktato tarptautiniuose santykiuose laikotarpio bent jau pradžios pabaigą. Šis vizitas turės neabejotiną įtaką visiems tarptautiniams santykiams.
Įtaką, kuri itin svarbi ir Lietuvos saugumui. Ir atvirkščiai, jei vizitas nebūtų įvykęs, tai galima būtų laikyti autoritarinių režimų (ne vien Kinijos) triumfu, kuris juos toliau skatintų agresijai.
Vizitas patvirtino ir tai, kad JAV įsipareigojimai nėra tušti žodžiai. Tai itin svarbu ir karo Ukrainoje kontekste, ir Europos saugumui apskritai, o kartu ir Lietuvai.
Tačiau ne mažiau svarbu, kad vizitas ne tik turėjo įrodyti visiems Lietuvoje, jog mūsų šalies pasirinktas santykių su Kinija ir Taivanu kursas buvo itin įžvalgus ir teisingas, bet ir padės toliau įgyvendinti šį kursą tarptautinėje arenoje.
Tiesiog dar kartą pakartosiu – sprendimai tarptautiniuose santykiuose kartais užtrunka, bet kai politikos kryptis – neabejotina, tai yra tik laiko klausimas.
Lietuvai bus lengviau apginti savo poziciją tarp tų partnerių, kuriems mūsų pozicija vis dar kelia abejonių, be to, tai paskatins kitas šalis greičiau sekti šiuo pavyzdžiu. Ir ne vien dėl vizitų į Taivaną, o daug plačiau. Lietuvai tai – neabejotinai naudinga, nes, be kita ko, padės atremti ir Kinijos spaudimą.
Tačiau, išvardijus visa tai, būtina paminėti ir pamokas, kurios skirtos net ne šiaip Lietuvai, o mano jau minėtą itin įžvalgią ir strategiškai neabejotinai teisingą ir mūsų šaliai labai naudingą politiką Kinijos ir Taivano atžvilgiu pradėjusiai Lietuvos valdžiai.
Ir šios pamokos, kaip vis dažniau atrodo, Lietuvos valdžios ne tik nėra, nors ir paradoksalu, išmoktos, bet ir vis dažniau virsta mūsų šalies užsienio politikos klaidomis. Klaidomis, kurios gali net turėti brangiai kainuosiančių pasekmių pačiai Lietuvai.
Ir svarbiausia iš šių pamokų yra nesiblaškyti pasirinkus savo politikos kursą. Tai tikrai nėra lengva – ypač kai yra susiję su tokia agresyvia galia, kaip Kinija. J. Bideno administracijos abejonės dėl N. Pelosi vizito įrodo, kad nesiblaškyti kartais sunku net tokioms valstybėms, kaip JAV. Kartais net Vašingtone baimė bando paimti viršų. Tačiau būtent N. Pelosi vizitas įrodo, kad baimę tiesiog būtina įveikti ir nuosekliai vykdyti savo politiką.
Ir svarbiausia iš šių pamokų yra nesiblaškyti pasirinkus savo politikos kursą.
Tuo tarpu Lietuvoje blaškymosi dėl pasirinktos politikos Kinijos ir Taivano atžvilgiu vis daugėja. Šį blaškymąsi įrodo ne vien tai, kad prezidentas G. Nausėda sugebėjo visiškai pasiklysti tarp savo paties pozicijų tos politikos atžvilgiu. Tą blaškymąsi ir baimę, kuris vis dažniau nugali nuoseklią politiką, iliustruoja ir tai, kad nei prezidentas, nei premjerė Ingdrida Šimonytė taip ir neišdrįso susitikti su istorinio vizito į Lietuvą neseniai atvykusiu Taivano parlamento pirmininku.
Blaškymąsi, deja, išduoda ir tai, kad Lietuva sugebėjo vienintelė tarp Europos šalių ministro Gabrieliaus Landsbergio lūpomis viešai pasveikinti N. Pelosi vizitą, bet kai reikėjo (šiuo atveju pozicijos išreiškimas buvo itin svarbus) reaguoti į Kinijos pradėtus agresyvius veiksmus po N. Pelosi vizito, Lietuvos valdžia vėl nėrė į krūmus.
Galima numanyti, kad šį savo nėrimą į krūmus Lietuvos valdžia bandys pridengti tuo, jog Europos Sąjunga prisijungė prie G7 grupės šalių užsienio reikalų ministrų pareiškimo šiuo klausimu ir to neva užtenka.
Tačiau to užtektų nebent tuo atveju, jei pati Lietuva nebūtų pradėjusi tos politikos, kurią ji pradėjo Kinijos ir Taivano atžvilgiu. Dabar Vilnius rizikuoja net savo, kaip ištikimo ir patikimo Taivano partnerio, reputacija. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
