Jau antrą mėnesį bandoma suprasti, koks yra Putino karo tikslas? Keliamos įvairios hipotezės ir jų gausa glumina. Šį kartą pakalbėkime apie iracionalų destruktyvumo malonumą, kuris skatina patologinius karus.
Kol kas Rusijoje net ir karo metu fiksuojamas didžiulis proficitas: gautų pajamų perteklius smarkiai viršija biudžeto išlaidas. Pajamos gaunamos iš viso pasaulio, iš Europos už dujas, naftą, spalvotuosius metalus. Dažniausiai proficitinį biudžetą turi tų šalių ekonomikos, kurių pagrindą sudaro energetinių ir kitų iškasamų išteklių eksportas, nesant racionalios investicijų į technologijų raidą ir kultūrą programos.
Priešingai, technologiškai išsivysčiusių ir racionaliai savo raidą prognozuojančių ir valdančių šalių biudžetai būna minimaliai deficitiniai. Minimalus deficitas užtikrina kontroliuojamą makroekonominį augimą ir saugumą: nuolatinį augimo alkį. Politinė ekonomika ir ekonomikos filosofija prakeiktąja dalimi vadinama nevaldomą perteklių, kurio neįmanoma suvartoti.
Nesuvaldžius prakeiktos dalies, panašiai kaip laimėjus pagrindinį prizą loterijoje, ji žlugdo asmenį, organizaciją ir valstybę. Kaip pastebi G. Battalie, E. Fromm ir kiti tyrinėtojai, jei prakeiktoji dalis nevirsta racionaliomis mokslo ir technologijų plėtros programomis ar bent jau kultūros ir sporto festivaliais, atsiranda destruktyvaus jos švaistymo poreikis. Nesubalansuoti pertekliniai ištekliai, pakliuvę į asmens, kuris patiria naikinimo malonumą, rankas, gali paskatinti kruvinus karus. Tokiu atveju karas tampa destruktyvaus pasitenkinimo šaltiniu, o ne siekia ekonominės, geopolitinės naudos.
Visiškas Mariupolio sugriovimas ir gyventojų išžudymas liudija patologinio pasitenkinimo troškimą, o ne bandymą užvaldyti svarbų uostą. Kai prakeiktosios dalies švaistymas ir naikinimo malonumas suauga į vieną patologinę būklę, prasideda bandymai ją pateisinti įvairiais iracionaliais būdais: okultinėmis apeigomis, sektantišku tikėjimu, mistiniais istoriniais apreiškimais.
Kaip tai atsitiko? Rusijoje visą perteklių, proficitą pasidalija valdovas ir jo oligarchai: perka jachtas ir stato vilas. Ilgainiui susiformuoja labai didelis atotrūkis tarp skurdžiai gyvenančių, ištisų jų regionų, ir turtingiausių. Tai skatina pilietines įtampas, politinę ir kultūrinę žmonių atskirtį bei korumpuoja visą valdžios vertikalę, kas ir atsitiko Rusijoje iki 2014 metų. Valdovas, siekdamas suvaldyti godžius ir ciniškus oligarchus ir bijodamas jų sąmokslo, investuoja į slaptąsias tarnybas ir didina vidines represijas prieš savo liaudį, skatina iracionalų autoritarizmą ir aukščiausią jo stadiją – totalitarizmą.
Mariupolio uostamiesčio sunaikinimas racionaliu požiūriu yra beprasmybė. Tačiau jo griovimas ir žudymas yra simbolinis okultinis, patologinis, nekrofilinis aktas.
Šiais metais Rusija virto totalitarine valstybe. Visai kitaip elgiasi Norvegija, kuri taip pat yra proficito šalis, tačiau griežtai kontroliuoja korupciją, užtikrina demokratiją ir valdžių padalijimo principą, neleidžia atsirasti jokiai valdžios vertikalei ar oligarchiniams polinkiams, turi aiškias technologinio, ekologinio, švietimo, kultūros, gynybos investavimo gaires, o remdamasi aukštų mokesčių politika apsaugo visuomenę nuo iracionalaus švaistymo, veltėdžiavimo ir taip užtikrina lygias gėrio galimybes.
Tačiau Rusijoje pertekliniai ištekliai nėra išvagiami, o mokslo pasiekimai imituojami, kaip atsitiko kuriant Skolkovo technologijų miestą-parką, kuris turėjo tapti nauju Silicio slėniu. Racionalus proficito eikvojimas galimas tada, kai egzistuoja skaidri mokslo ir technologijų, pagaliau kultūros industrijų konkurencija, vadyba, sumani globalizacija ir heterogeninė – įvairovės – visuomenė. Įvairiausių raidos krypčių bendruomenės, asociacijos sukuria pakankamai žmogiškųjų išteklių, projektų, mokslo ir tyrimų krypčių, kurie užtikrina ir racionalią konkurenciją, ir lėšų deficitą.
Priešingai, administracinė mobilizacija kleptokratinėje visuomenėje kuria homogenišką – vienybės visuomenę, kur dominuoja protekcionizmas ir nomenklatūra. Rusijoje tai ne šiaip nomenklatūrinė valdžios vertikalė, bet dar ir tokia, kur viršininko įsakymas reiškia daugiau nei įstatymas, tai būklė, kai viršininko paliepimas pakeičia įstatymą, kas visiškai neįsivaizduojama demokratinėse Vakarų visuomenėse. Nomenklatūros gajumo šaltinis yra klaniniai susitarimai dėl pyrago paskirstymo, ignoruojant visuomenės poreikius. O hierarchijos galvos neginčijama valdžia turi užtikrinti taikų pyrago grobstymą.
Viešpataujant nomenklatūriniam valdžios aparatui, socialinius liftus lemia ne išsilavinimas ir ne subalansuoti lygių galimybių įstatymai, o priklausymas klanams. Kremliaus valdantysis aparatas bando mobilizuoti likusią visuomenę tik tam tikromis kryptimis, visur kitur demotyvuodamas. Tokios išskirtinės kryptys buvo kosmosas, karo pramonė, išteklių gavyba ir, galiausiai, pats karas.
Tačiau, kaip rodo Rusijos kariuomenės būklė, korupcija ir lėšų grobstymas suardė ir šias struktūras. O apie išmaniąją globalizaciją Rusijoje apskritai netenka kalbėti, kai jos ideologai globalizaciją traktuoja religine prasme, kaip pasaulio pabaigos, Antikristo pasirodymo ženklą.
Tačiau masinis taikių žmonių žudymas karo metu yra susijęs su kitu malonumu – nekrofilija.
Kleptokratinėms autoritarinėms ir totalitarinėms šalims išeitis lieka viena – arba didinti vidines represijas (Venesuela, Rusija), arba siekti mažo pergalingo karo (Irakas, Rusija). Proficito požiūriu karas Rusijai yra būtinas kaip tolesnis iracionalaus proficito švaistymo – pyrago grobimo – užtikrinimas, kaip prakeiktosios dalies padalijimo pateisinimas. Tačiau nesėkmingas karas kleptokratinei proficito šaliai ir jos vadovybei yra katastrofa, todėl ji turi gerai pamatuoti galimą sėkmę.
Tačiau kai valdovas siekia destruktyvaus, patologinio pasitenkinimo ir simbolinio didingumo, iracionalūs karo argumentai įveikia kleptokratinius. Štai kodėl Rusijos nomenklatūra nesėkmės Ukrainoje atveju sunaikins Putiną, nes jis perėjo iš prakeiktos dalies grobstytojų į patologinių naikintojų grupę. Šiai priklauso jo patarėjas oligarchas J. Kovalčiukas, generolai-mėsininkai A. Dvornikovas ir S. Surovikinas.
Iracionalus proficito eikvojimas skatina iracionalų mąstymą bei įvairius sektantiškus ir okultinius lūkesčius. Ilgą laiką Bažnyčia buvo ta institucija, kuri sunaudodavo proficitą – dešimtą dalį visų gautų pajamų. Tačiau kai Rusijos caras ar prezidentas turi absoliučią valdžią ir yra visų religinių bendruomenių galva, kai nuo jo valdžios priklauso Rusijos stačiatikių, musulmonų, budistų ir net šamanų likimas, jis ne tik gali, bet, iš pagarbos, turi leistis į religinius ir mistinius ritualus.
Prakeiktoji dalia pradžioje pasirodo kaip išskirtinis pašaukimas, kaip likimo pirštas, o vėliau ir kaip demoniška pagunda: šnekėtis su Kristumi ar aukoti vilkus ir meškas protėvių dvasioms. Galbūt Putinas valdymo pradžioje (nuo 1999 m.) tik apsimetinėjo religingu, o savo dvasinius poreikius galėjo patenkinti bendraudamas su poetais, kompozitoriais, režisieriais. Tačiau keli valdžios dešimtmečiai paskatino jį tapti religiniu mistiku. Dar gerokai iki 2021 m., kai pasklido liudijimai apie Kremliaus valdančiųjų grupuočių, apie gynybos ministro S. Šoigu ir Putino įsitraukimą į sektantiškas okultines apeigas, prezidentas jau važinėjo po šventąsias vietas ir bendravo su religiniais-politiniais lyderiais bei palaimintaisiais.
Prakeiktoji dalia pradžioje pasirodo kaip išskirtinis pašaukimas, kaip likimo pirštas, o vėliau ir kaip demoniška pagunda: šnekėtis su Kristumi ar aukoti vilkus ir meškas protėvių dvasioms.
Bažnyčių galvos, siekdamos įtikti savo valdovui ir gauti prakeiktosios dalies kąsnį, kursto jo religinį išskirtinumą, maldauja jo dalyvauti apeigose, aukoti, patirti mistinę palaimą, nešioti šventumo aurą. Kai kurios religinės apeigos dovanoja ekstazės džiaugsmą, ypatingo dvasingumo jausmą, kuris yra prasmingesnis ir paveikesnis nei kokaino ar heroino vartojimas. Karas tokiam valdovui tampa religinio aukojimo išplėtimu: vietoje vilkų aukojama kariuomenė ir už tai gaunama palaima – pergalės džiaugsmas.
Tačiau masinis taikių žmonių žudymas karo metu yra susijęs su kitu malonumu – nekrofilija. Frommas pastebi, kad sakralinėmis fantazijomis grįstas, atrodytų, beprasmiškas naikinimas negali būti apatiškas ir abejingas. Klysta tie, kurie sako, kad žudikas Putinas yra abejingas savo aukoms. Sakralinių fantazijų skatinamas žudymas yra geidulingas, tik ne erotine, o mirties prasme.
Paskaitykite paskutinius pranašiškus Rusijos filosofo A. Dugino klyksmus apie tai, kad atėjo eschatologinė diena, kai pagaliau Putino armija susirėmė su Antikristu! Kas gi tai, jei ne paraseksualinė ekstazė? Tokių paraseksualinių viešų ekstazių pilna Rusijos televizija. Mariupolio uostamiesčio sunaikinimas racionaliu požiūriu yra beprasmybė. Tačiau jo griovimas ir žudymas yra simbolinis okultinis, patologinis, nekrofilinis aktas.
O tai ir yra situacija, kai prakeiktoji dalis virsta naikinimo malonumu. Proficitas naudojamas visam miestui ir šalies gyventojams sunaikinti, ištrinti iš būties. Remiantis šia prielaida, manytina, kad Putinas svajoja panaudoti atominį ginklą ir kaip galima plačiau. Tačiau jį stabdo vidinė baimė. Kitų žudymas ne tik nesumažina mirties baimės, bet ją padidina, nes malonumas yra žudymas, ne žuvimas.
Todėl Putinas bijo, kad įsakius paleisti atomines raketas pats gali gauti mirtiną atsaką. Mirties jis paniškai vengia ir todėl investuoja į gydytojus, šamanistines gydomąsias apeigas ir slepiasi Uralo ar Altajaus kalnų požemių bunkeriuose. Tačiau ir bunkeriai-miestai, esantys giliai po kalnais, neapgins jo nuo apsaugos, kurie yra lygiai taip pat pavojingi. Ilgainiui galimais išdavikais jis įtars visus. Ir tai bus diktatoriaus pabaiga.
