Čarlis ir Ema susipažino kavinėje ir netrukus karštai vienas kitą įsimylėjo. Po dvejų bendro gyvenimo metų jie planuoja vestuves. Iki šventės likus vos kelioms dienoms, vakarieniaudami su draugais jie žaidimo forma nusprendžia pasidalyti baisiausiais savo poelgiais. Kai pasipasakoja Ema, jos paslaptis pasirodo tokia šokiruojanti, kad vakarienę tenka skubiai nutraukti. Negana to, Čarlis pradeda rimtai svarstyti, ar nereikėtų atšaukti ir vestuvių.
Ką tokio galėjo padaryti Ema? Atsakymo nutylėjimu yra paremta visa režisieriaus Kristofferio Borglio naujausio filmo reklamos kampanija. Tarytum poelgio turinys ir yra pagrindinė filmo intriga, o jo ankstyvas atskleidimas galėtų negrįžtamai sugadinti peržiūrą.
Po pasaulinės filmo premjeros ši kruopščiai slepiama detalė jau spėjo tapti vieša, bet tebūnie platintojų valia, režisieriaus kortų neatskleisiu. Vis dėlto drausmė čia tikrai nėra būtina. „Totali drama“ nėra koks „Šeštasis jausmas“, o Emos istorija – ne sumanus scenarijaus posūkis, galintis išmušti pagrindą žiūrovams iš po kojų, ir tikrai neprivers pamatyti visų ligtolinių įvykių naujoje šviesoje.
Tvirto pamato dėl to netenka tik Emos sužadėtinis, staiga suabejojantis, ar tikrai pažįsta savo partnerę. Rizikuoju pasirodyti itin nejautrus filmą jau mačiusiųjų akyse, bet manau, kad suprasti Čarlio pasimetimą galima tik iš dalies. Paaiškėjęs Emos praeities epizodas yra neeilinis ir, ypač JAV, itin kultūriškai žymėtas, tačiau norui esant pagrindo tokioms abejonėms galima būtų sugalvoti be galo daug. Šiaip ar taip per dvejus metus vargu, ar galima būtų tikėtis galutinai pažinti žmogų.
Tiesą pasakius, lygiai taip pat naivu būtų manyti, kad per visą likusį gyvenimą tavo antroji pusė visiškai nepasikeis. Kaip bepasuksi, šeiminis gyvenimas – tai aktyvaus pasitikėjimo klausimas, ilgalaikis nuotykis, bendras žingsnis į ilgametę nežinią ir neapibrėžtumą. Iš anksto visų siurprizų nenumatysi, ne be reikalo santuokos priesaika turi būtiną sąlygą: ir džiaugsme, ir varge.
Bet „Totalios dramos“ autoriui rūpi ne vedybinio gyvenimo buitis ar metafizika. Jau ketvirtą kartą per savo karjerą kiekviename naujame filme vis naujai jis tiria šiuolaikinio žmogaus tapatybę. Kokiais būdais mes konstruojame save ir savo įvaizdį? Kokia apimtimi šis procesas yra socialiai nulemtas, kaip jame dalyvauja šiuolaikinės medijos? Kokiomis aplinkybėmis galime tapti savo pačių atvaizdų įkaitais?
Vienos savo personažių lūpomis K. Borglis teigia: vestuvės yra performatyvios iš prigimties. Su tuo neįmanoma nesutikti. Juk tai – ritualas, taigi savotiškas spektaklis. Jo dramaturgiją lemia įvairiausios kultūrinės praktikos, įsitikinimai, socialinės konvencijos. Režisierius kryptingai demonstruoja, kad tas pats galioja ir bet kokiam kitam gyvenimo aspektui.
Vienos savo personažių lūpomis K. Borglis teigia: vestuvės yra performatyvios iš prigimties.
Mes nuolat atliekame labiau ar mažiau svarbius vaidmenis. Apsimetame kiek labiau susidomėję per pirmąjį pasimatymą. Pretenduodami į darbo poziciją, leidžiame susidaryti geresnę nuomonę apie turimas kompetencijas. Prisitaikome prie aplinkos drabužiais, manieromis, vartojamu žodynu, net maisto pasirinkimais. Kas, jei iš tiesų už visų šių kaukių neįmanoma rasti jokio branduolio, jokio tikrojo ir autentiško „aš“?
Ironiška: tikrą suirutę užkūrusi Emos girta išpažintis jai pačiai nesukelia didesnės egzistencinės krizės. Ji, kaip sužinome, puikiai moka priimti savo ir bet kokio kito žmogaus paradoksalumą. Epizodinis melas nepaverčia žmogaus melagiu, praeities nusižengimai moralės normoms neprivalo mesti šešėlio ant dabarties.
O štai Čarlio pasaulis pradeda byrėti. Emos vidinis prieštaringumas suveikia tarytum veidrodis, kuriame atsispindi jo paties kasdienė veidmainystė ir neįsisąmoninta tuštybė. Noras žūtbūt nekristi purvu į veidą paradoksaliai duoda kardinaliai priešingą rezultatą. Neatsitiktinai galutinį jo dramaturginės kelionės tašką žymi būtent savotiška veido deformacija. Mėgindamas lopyti skilusį mylimosios atvaizdą, jis desperatiškai kabinasi į vis plačiau žiojėjančios prarajos kraštus, kol galiausiai leidžiasi jos praryjamas.
Stebėti, kaip iš pažiūros tobulos poros gyvenimas pernakt nušoka nuo bėgių, yra nejauku, bet atitraukti akių nuo šio reginio vis tiek niekaip nepavyksta. Kaip visos žadą atimančios stichinės nelaimės, „Totali drama“ netrunka prikaustyti dėmesį ir užhipnozituoti. Pagrindinių aktorių Roberto Pattinsono ir Zendayos duetas vertas atskirų pagyrų. Jie vienodai organiški ir kaip mieli, gražūs, sėkmingi įsimylėjėliai, ir kaip pasimetę, įtarūs, iš streso vis giliau į įvairių nesusipratimų pelkę klimpstantys neurotikai.
Destruktyvią herojų trajektoriją atspindi ir montažas. Jau nuo pirmųjų minučių pastebimai įmantrus, palaipsniui jis tampa vis chaotiškesnis, nervingesnis ir sudėtingesnis. Ryškinant pavojingai mažėjantį skirtumą tarp vidaus ir išorės, minties ir fakto, tarp „objektyvios“ tikrovės vaizdų vis dažniau įterpiami subjektyvūs veikėjų sąmonės turiniai. Atskirti vienus nuo kitų galiausiai tampa veik neįmanoma.
K. Borglis apskritai labai atsakingai renkasi formaliuosius sprendimus: ritmą, planų dydį, vaizdo medžiagiškumą. Visi jie motyvuotai papildo ir komentuoja filmo turinį, o sykiu nuolat pabrėžia, neleidžia pamiršti kūrinio dirbtinį, sukonstruotą pobūdį. Jo pavadinimas akivaizdžiai apima ir autorefleksyvų komentarą. „Drama“ čia reiškia ir „neadekvatų situacijos sureikšminimą“, ir „pjesę“, „vaidinimą“.
Visi šie žaidimai ne tik pakylėja filmo siužetą į abstraktesnį, universalesnių apmąstymų lygmenį, bet ir neleidžia pernelyg įsijausti į jo veikėjų tragedijas. Ko gero, būtent šis „Totalios dramos“ bruožas yra vienas silpniausių. Išgyventi ir lieti susijaudinimo ašaras galima dėl žmonių, tegul ir įsivaizduojamų. O štai net ir pačių tikroviškiausių personažų likimus nesunkiai galima stebėti vien su ironiška šypsena.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
