Europoje vis pasirodo informacinės provokacijos, susijusios su vadinamosiomis „liaudies respublikomis“. Tai nėra atsitiktiniai reiškiniai ar marginalių grupių fantazijos – tokie naratyvai yra gerai pažįstami iš platesnio informacinio karo konteksto, kurį nuolat naudoja Kremlius. Juo siekiama kurstyti įtampą, mažinti pasitikėjimą valstybe ir formuoti įspūdį, kad visuomenė yra susiskaldžiusi.
„Klaipėdos liaudies respublikos“ šešėlis socialiniuose tinkluose
Lietuvoje kai kuriuose socialiniuose tinkluose išplito nuotraukos ir įrašai apie tariamą „Klaipėdos liaudies respubliką“. Internete buvo dalijamasi vaizdais, kuriuose esą matyti šios „respublikos“ vėliavos ar simbolika. Tokių įrašų sparčiai gausėjo, buvo keliami klausimai, ar Lietuvoje iš tiesų gali egzistuoti separatistinės nuotaikos.
Atidesnė analizė parodė, kad tai – klasikinė informacinė provokacija. Nei realių organizacijų, nei struktūrų, susijusių su tokia „respublika“, neaptikta. Tokie vaizdai dažnai būna sukurti siekiant išprovokuoti reakciją: jie gali būti surežisuoti, ištraukti iš konteksto arba net dirbtinai sugeneruoti. Pagrindinis tikslas – ne įrodyti realų judėjimą, o sukelti abejonę ir emocinę įtampą.
Klaipėda tokiems naratyvams pasirenkama neatsitiktinai. Tai strategiškai svarbus uostamiestis, turintis permainingą istoriją. Po Antrojo pasaulinio karo ištuštėjusiame mieste be lietuvių, apsigyveno ir nemažai rusakalbių, ne tik rusų, bet ir kitų atvykėlių, todėl informacinėse operacijose Rusijos tarnybos kartas nuo karto bando kurti alternatyvias, tačiau tikrovės neatitinkančias istorijas. Tokia veikla buvo labai aktyvi, kai Klaipėdoje dar veikė Rusijos konsulatas.
Šalčininkų autonomijos epizodas
Nors šiandien „liaudies respublikų“ idėjos Lietuvoje atrodo dirbtinės, istorijoje būta momentų, kai panašūs autonomijos ar atsiskyrimo klausimai buvo keliami realiai. Vienas tokių epizodų – bandymai kurti vadinamąją Šalčininkų autonomiją 1990-1991 m., Lietuvai atkuriant nepriklausomybę. Dalis vietos politinių veikėjų Vilniaus ir Šalčininkų regionuose siekė platesnės autonomijos, o kai kuriais atvejais net svarstė galimybę išlaikyti glaudesnius ryšius su tuo metu dar egzistavusia Sovietų Sąjunga. Buvo priimami sprendimai vietos tarybose, skelbiami pareiškimai, kurie kėlė įtampą ir neapibrėžtumą dėl regiono ateities.
Dar radikalesnis scenarijus buvo įgyvendintas Moldovoje, dirbtinai sukėlus karinį konfliktą ir įkūrus Uždniestrės Respubliką, kuri iki šiol egzistuoja ir trukdo Moldovai siekti narystės ES ir kitose tarptautinėse organizacijose. Panaši situacija buvo sukurta ir Sakartvele, kai dirbtinai buvo sukeltos riaušės ir organizuoti kariniai konfliktai, kas galutinai privedė prie to, kad Abchazija atsiskyrė nuo Sakartvelo ir tapo Rusijos protektoratu.
Šalčininkų autonomijos bandymai neperaugo į realų atsiskyrimą. Lietuvos valstybė tuo metu dar tik kūrė savo institucijas, tačiau sugebėjo suvaldyti situaciją politinėmis ir teisinėmis priemonėmis. Svarbiausia – nebuvo plataus visuomenės palaikymo tokioms idėjoms. Šalčininkų autonomijos projektas liko epizodiniu reiškiniu, kuris šiandien vertinamas kaip sudėtingo pereinamojo laikotarpio dalis.
Šis istorinis pavyzdys svarbus tuo, kad parodo esminį skirtumą tarp realių politinių procesų ir šiandieninių informacinių provokacijų. Jei anuomet egzistavo konkretūs sprendimų priėmimo centrai ir vieši politiniai veiksmai, tai dabar dažniausiai matome tik virtualius signalus – simbolius, vaizdus ir anoniminius pranešimus.
„Liaudies respublikų“ negalima ignoruoti
Nors „Liaudies respublikų“ modelis buvo išbandytas dar tarpukariu, tačiau paskutiniu metu plačiausiai išgarsėjo po 2014 metų įvykių Ukrainoje, kai Donbase buvo paskelbtos separatistinės struktūros. Doneckas ir Luhanskas tapo simboliais to, kaip informacinės kampanijos gali būti derinamos su politiniais ir kariniais veiksmais.
Tokiose situacijose pirmiausia kuriamas naratyvas apie tariamą vietos gyventojų nepasitenkinimą, vėliau atsiranda simbolika, „valdžios“ imitacija ir bandymai legitimuoti naują darinių statusą. Tačiau Lietuvoje matomi atvejai kol kas apsiriboja tik informacine erdve – realių struktūrų ar organizuoto judėjimo požymių nėra.
Lietuva, būdama aktyvi NATO ir Europos Sąjunga narė, nuosekliai remia Ukrainą ir kritiškai vertina diktatorių veiksmus. Dėl šios priežasties ji dažnai atsiduria informacinių operacijų taikinyje. Tokiomis provokacijomis siekiama ne tiesiogiai pakeisti politinę realybę, o paveikti visuomenės nuotaikas. Kuriamas įspūdis, kad valstybėje gali egzistuoti vidiniai konfliktai ar separatistinės tendencijos, nors realybėje tam nėra pagrindo. Socialiniai tinklai šiuo atveju tampa pagrindine terpe, kurioje tokie naratyvai gali greitai plisti ir pasiekti plačią auditoriją.
Nors „liaudies respublikos“ Lietuvoje neatrodo rimtai, tai nereiškia, kad šias provokacijas galima ignoruoti. Informacinis karas veikia ne per tiesioginius veiksmus, o per suvokimą. Net ir trumpalaikė abejonė ar emocinė reakcija gali tapti tikslu. Svarbiausia gynybos priemonė išlieka kritinis mąstymas ir gebėjimas vertinti informaciją ne pagal jos emocinį poveikį, o pagal faktus. Lietuva yra susidūrusi su daug sudėtingesniais istorijos etapais ir iš jų išėjo sustiprėjusi. Šiandieniniai informaciniai iššūkiai yra daug lengviau įveikiami.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
