Prasidėjus Rusijos kariuomenės invazijai į Ukrainą, į Donbasą, 2014 m. žuvo labai daug Rusijos kariuomenės karių, ką Putinas neigė ir neigia. Tada žuvusiųjų niekas neskaičiavo: ekskavatoriai rausė žemę, kur kariai buvo guldomi be iškilmių ir palydų duobėse, kiekvieną pažymint stulpeliais su numeriais kaip Stalino Gulage.
Kai Rusijos žmogaus teisių, kitos pilietinės organizacijos pradėjo rinkti, fotografuoti šiuos baisius faktus, ėmė tuo piktintis ir platinti tūkstantinius žuvusių Rusijos kareivių sąrašus, 2015 m. V. Putinas pasirašė įsakymą, kad žuvusiųjų skaičius ir pavardės karinių operacijų metu yra valstybės paslaptis.
Šį įsakymą Rusijos kariuomenė vykdo ir dabartiniame kare Ukrainoje. Tada, 2014 m., teiginys, kad Rusijos kareivių nėra Krymo pusiasalyje, paplito ir Donbase: jų ten nėra, jų ten nebuvo. Tada ukrainiečiai labai plačiai kalbėjo apie absoliučią Rusijos nepagarbą savo pačių žuvusiems kariams. Priešingai – Ukrainos kaimuose, gyvenvietėse visi žmonės susirinkdavo į laidotuves ir klūpėdami pasitikdavo karstus su mirusiaisiais, skambindavo visi bažnyčių varpai.
Čia reikia kai ką prisiminti. Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje paplito „nežinomo kario“ kapai, nedarant jokių pastangų identifikuoti žuvusiuosius, skirtingai, nei tai darė Vermachto karių palikuoniai. Daugelis rusų – milijonai jų – taip ir liko „dingę be žinios“.
Priešingai, daugelis žydų, Holokausto aukų giminių, kalbėjo, kad vardo ir kapo pamiršimas yra didžiausios nepagarbos asmeniui parodymas, moralės, etikos griovimas. Vardo minėjimas yra šventas reikalas, be to – nebeveikia moralė. Tačiau šiandien – 2022 m. – tai, kaip elgiasi Putino armija, yra gerokai baisiau, nei elgėsi sovietinė kariuomenė. Putino armijos kolonos Ukrainoje vyksta veždamos paskui save mobiliuosius krematoriumus – šimtus jų.
Žuvusieji, jei tik sutriuškinta kolona nepakliuvo į ukrainiečių karių rankas, čia pat vietoje sudeginami. Iš pradžių vaikinai buvo kariai, filmavosi ir fotografavosi, dėjo savo nuotraukas į „Tik-Tok“ ar „Instagram“, ir staiga viskas nutrūksta. Rusija praneša: aukų nėra, jų ten nebuvo, to asmens, kai skambina tėvai, ten nebuvo. Neliko nieko: nei pelenų, nei žymės. Gerai, jei žuvusiųjų sąrašai bus išsaugoti ir artimiesiems kas nors praneš. Kitu atveju nebus kūno, nebus žinios, o po karo giminės gaus pranešimą: žuvo neaiškioje vietoje arba dar blogiau – dingo be žinios.
Žuvusieji, jei tik sutriuškinta kolona nepakliuvo į ukrainiečių karių rankas, čia pat vietoje sudeginami. Iš pradžių vaikinai buvo kariai, filmavosi ir fotografavosi, dėjo savo nuotraukas į „Tik-Tok“ ar „Instagram“, ir staiga viskas nutrūksta.
Žuvusio kario nebuvo, jis nekariavo, negyveno, nemirė. Jis net ne šmėkla. Ir tai yra Absoliutaus Niekio ideologija. Tačiau negaliu kaltinti vien Putino. Be reikalo tai darome. Kalta didžioji dalis Rusijos visuomenės, kalta didžioji dalis tautos, kad tai leidžia. Juk jis su šiais mobiliais krematoriumais nevažinėja, nesibasto po Ukrainą, nekiša lavonų į kameras. Visa tai daro jie – „kontraktnikai“, pasirinkę mirties kelią už menkus pinigus.
Ir ką, Rusijos visuomenė to nežinojo, nežino? Iš tiesų, „kontraktnikai“ pasirašo su šėtonu sutartis ir labai pigiai parsiduoda. Jie gauna ir tam tikras garantijas: žuvus, šeima gaus kompensaciją, bet tik tuo atveju, jei jo mirtis bus tinkamai užfiksuota, jei jis bus pripažintas – žuvęs mūšio metu. Tačiau kai kurie iš jų pasklis pelenais po Ukrainos stepes, tiek jų ir teliks: juk nebuvo nei mūšio, nei žuvusių, nei karo. Ir čia galiu pasakyti viena: jie patys, šitie jauni dvidešimtmečiai ir jų tėvai, yra kalti, kad savo draugus palieka be vardų, o jų motinas – be galimybės lankyti kapą ir apskritai ką nors sužinoti.
Rusijoje, toli nuo Maskvos ir Sankt Peterburgo, tarnyba armijoje išlieka pagrindinis berniuko gyvenimo įvykis. Juk po kariuomenės jis grįžta į savo gyvenvietes, pilkas ir be vilties, ir prapuola iki mirties kasdienybėje. O karinis įvykis jiems yra šventė, tai, ką reikia atsiminti, laikas, kai atsiveria pasaulis. Toks kareivis nenori tarnauti, jis nori šventės – karo. Šita masė žmonių, o jų turbūt Rusijoje apie 50 procentų gyventojų, palaiko ir džiaugiasi karu Ukrainoje, kur Putinas jiems pažadėjo šlovę ir pergalę, o ir geresnį atlyginimą.
Karas jiems turėjo sukurti gyvenimą, įvykį, apie kurį jie pasakos savo anūkams, kaip jiems apie karą su Hitleriu pasakojo jų senelis. Tačiau tokia „šviesi“ ateitis teks ne visiems. Tai yra karo loterija. O apie sudegintus ar paliktus žuvusiuosius jie tylės ir tik naktimis, labai retai, prisimins visą šį siaubą. Ir kas tada? Tada – degtinė.
Ir čia galiu pasakyti viena: jie patys, šitie jauni dvidešimtmečiai ir jų tėvai, yra kalti, kad savo draugus palieka be vardų, o jų motinas – be galimybės lankyti kapą ir apskritai ką nors sužinoti.
Ukrainiečiai moka gerbti savo žuvusiuosius: kiekvieno kario ir net vaiko žūtis yra auka tėvynei ir Dievui. Todėl skambina ir dar dešimtmetį jiems skambins varpai, jiems bus giedamos giesmės. Aš nemačiau kitos tautos, kuri taip gerbia savo herojus. Žuvęs lieka su savo tėvais ir su savo tauta, jo vardo niekas nepamirš ir jo anūkai turės tą patį vardą, minės savo senelio žygį. Rusijos Niekio kultas ir Niekio kultūra neturi jokios ateities.
Moskovija yra melo šalis, kur propagandinės „nemirtingojo pulko“ eitynės, nešant savo ar kieno kito Antrojo pasaulinio karo laikų jauno vaikino, kario fotografiją, slepia tai, kaip niekam nerūpi savų karių mirtys. 2015 ir vėlesniais metais žygiavo Maskvos ir Sankt Peterburgo gatvėmis „nemirtingas pulkas“, tada, kai Donbase traktoriai užkasinėjo „niekieno“ Rusijos kareivių kapus.
Kaip ir tada, taip ir šiandien Ukrainoje žuvusiųjų Rusijos karių nėra, jų ten nebuvo. Jų iš viso niekada nebuvo. Nes kaip gyventi, kai tu žudei Charkivo ir Kyjivo vaikus, moteris? Niekis suryja atmintį, vardus, prasmes, tikslus. Tai ir yra Putino Niekio imperija ir jo Niekio tauta.
