Susirašinėju su keletu Vokietijos kairiųjų, kurie man pasakoja, kaip jie blaškosi tarp noro protestuoti prieš taikių gyventojų žudymą Ukrainoje, prieš karą ir noro palaikyti Putino „denacifikacijos“ politiką Ukrainoje. Panašių tendencijų matau ir Lietuvoje: kovoti už taiką ir reikalauti netiekti „Ukrainos nacionalistams“ ginklų.
Tai naivioji penktoji kolona, istorinių šnekalų apie pacifizmo pergales aukos. Šiandien atviras pacifizmas Maskvoje ir Sankt Peterburge yra didvyriškumas, heroizmas, už tai juos Putino valdžia baudžia areštais ir kalėjimu, už tai gerbiu šiuos protestuotojus, reikalaujančius taikos.
Priešingai Vakaruose – pacifistinis judėjimas sulygina agresorių, Moskoviją, ir auką, Kyjivo savanorius. Tai nusikalstama veikla, nes sulygina žudiką su auka ir atsisako jai padėti. Vakarų liberalus ir kairiuosius klaidina Putino žodis „denacifikacija“. Jį Kremliaus propaganda parinko neatsitiktinai: Vakarai ir kairieji yra labai jautrūs šiai temai, nes dalį gyvenimo skiria aktyviai kovai su „naciais“.
Kremlius denacifikacija gali pavadinti net skrydį į Mėnulį, vis tiek kairieji parems, nes tiki magišku „denacifikacijos“ žodžiu, nevargdami išskleisti, ką turi omenyje Kremlius. Panašiai kalbėjo Stalinas ir jo propaganda 1943 m., kai ėmėsi „vaduoti“ vakarines SSRS dalis. Stalinas 1943 m. patvirtino naują katorgos įstatymą pagal „TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dekretą Nr. 39 (1943 m. balandžio 19 d.): „Apie baudžiamąsias priemones, skirtas Vokietijos fašistiniams piktadariams, kaltiems dėl žudymo ir kankinimų, <...> bei tarybiniams piliečiams – tėvynės išdavikams ir jų pagalbininkams.
Šio sprendimo antras punktas skelbė, kad „bendradarbiavę su <...> baudžiami katorgos darbais nuo 15 iki 20 metų“. Pagalbininkais ir bendradarbiavusiais galėjo būti paskelbtas bet kas: atėmė naciai iš tavęs arklį – keliauk į katorgą. Stalinistinė denacifikacija trėmė į katorgą, kuri aiškinta kaip ypač negailestingas darbo režimas. Daugiausia stalinistinė denacifikacija taikyta Ukrainoje ir Vakarų Baltarusijoje: visi, kurie neva bendradarbiavo su naciais, nors netarnavo nei kariuomenėje, nei SS, nei policijos padaliniuose, buvo suimami ir teisiami.
Lietuvoje tiesiog kovota su „banditais“: sovietai nesivargino su „denacifikacijos“ aiškinimu ir tiesiog šaudė. 1944–1945 m. Ukrainoje suimta šimtai tūkstančių žmonių, apkaltinus juos denacifikacija. Bausmės katorga nereikėtų painioti su paprasta tremtimi ar kalėjimu. Pakliūti į stalinistinę katorgą ir būti „denacifikuotam“ reiškė beveik mirtį: buvo sudaromos ypač sunkios ir pavojingos darbo sąlygos tolimoje šiaurėje. Apie šią stalinistinę denacifikacijos praktiką plačiai pasakoja katorgininkė J. Markova atsiminimų knygoje „Katorgininkės „E-105“ Vorkutos užrašai“.
Vakarų liberalus ir kairiuosius klaidina Putino žodis „denacifikacija“. Jį Kremliaus propaganda parinko neatsitiktinai: Vakarai ir kairieji yra labai jautrūs šiai temai, nes dalį gyvenimo skiria aktyviai kovai su „naciais“.
Šiandieniniai kairiųjų klystkeliai panašūs į stalinizmo laikotarpio 1924–1956 m. Vakarų kairieji ilgą laiką svaigo socializmo viltimi, ją klaidingai siedami su Lenino ir Stalino vardais. Ir nesvarbu, kad būtent Stalinas palaidojo socializmą ir komunizmą, jie ir toliau žavėjosi jo propaganda ir žodžiais. Apie Vakarų kairiųjų aklumą stalinizmo akivaizdoje parašyta daug. Atsipeikėjo, ir tai ne visi, tik po Antrojo pasaulinio karo, kai suvokta, kad abu totalitariniai režimai vienodai nusikalstami ir vienas už kitą ne geresni.
Stalinistiniai denacifikacijos žodžiai kairiuosius guodė, o atverti jiems akis buvo sunku, net kai į anglų kalbą buvo išverstas A. Solženycino „Archipelagas Gulagas“. Vis tiek netikėjo, kaip netiki ir šiandien, Rusijos daromais nusikaltimais Ukrainoje, iki kol kaltinimai ir įrodymai nebus pateikti tarptautiniam teismui. Pabandykite surinkti pakankamus įrodymus ir liudininkus apšaudymų metu ar Rusijos okupuotose zonose! Tačiau net ir tokiomis sąlygomis įrodymai fiksuojami ir renkami.
Ne tik sovietiniam žmogui, bet ir Vakarų visuomenei skiepyta: visa, kas vadinama denacifikacija, yra gėris. Ir nesvarbu, kad žodžio vedini putleristai naikina demokratiją, laisves, tautas, senelius, moteris, vaikus, bombarduoja miestus. Vien tik magiška denacifikacijos lentelė Vakarus ir kairiuosius nuramina, manoma, kad tai yra gėris ir tai neva bent iš dalies pateisina Putiną. Putinas ir jo administracija, jo patarėjai kuria naująjį stalinizmą su liberalios rinkos kauke, lygiai kaip Kinijoje maoizmas derinamas su rinka ir turtuoliais.
Iš pradžių Kremlius dar svajojo apie rusų pasaulį, apie Novorusiją... dabar atėjo laikas stalinistinei denacifikacijos idėjai, kurios vardu žudomi tūkstančiai žmonių. Putleriška denacifikacija neturi nieko bendra su Vakarų Vokietijos aibe teisinių (pabrėžiu, teisinių, o ne karo!) priemonių, kurios draudė visa, kas buvo susiję su Hitlerio nacionalsocializmo ideologija ir organizacija. Hitlerio nacionalsocialistinė ideologija buvo atvira ir agresyviai rasistinė, plėtojo į karą ir svetimų žemių užgrobimą orientuotą politiką.
Ne Ukrainoje, o Rusijoje reikia vykdyti apsivalymą nuo totalitarizmo. Ir ne denacifikaciją, o deputinizaciją, kuri kiek panaši į destalinizaciją.
Nieko panašaus Ukrainoje nėra. O vienokių ar kitokių nacionalistinių organizacijų egzistavimas nėra pakankamas nacizmo požymis: tokių organizacijų yra visose šalyse: ir Rusijoje, ir Ukrainoje, ir Vokietijoje, ir Lietuvoje. Jos nepuošia valstybių, tačiau ir nedaro rimtos įtakos šalies santvarkai, o ukrainiečių valstybinės kalbos įteisinimas neprieštarauja pasaulyje nusistovėjusiai valstybinės kalbos praktikai.
Ne Ukrainoje, o Rusijoje reikia vykdyti apsivalymą nuo totalitarizmo. Ir ne denacifikaciją, o deputinizaciją, kuri kiek panaši į destalinizaciją. Tačiau dėl to tikrai nevertėtų bombarduoti Maskvos. Nežiūrint to, kad Putino administracija ir jis pats pasako daug staliniškų teiginių, negalima tvirtinti, kad Rusijoje jau veikia stalinizmas. Pagrindinis skirtumas tarp putinizmo ir stalinizmo yra šiandien Rusijoje veikianti, kad ir iškreipta, rinkos ekonomika ir į Vakarus orientuoti oligarchai.
Taigi, Putino ir jo klikos pradėta agresyvi ir nusikalstama okupacija, kurią jis melagingai vadina denacifikacija, nėra visiškai tas pat, ką turėjo omenyje Stalinas, kai vykdė SSRS žemių vakaruose denacifikaciją, tačiau neabejotinai tos idėjos siejasi, o Rusija suka neostalinizmo link.
Neostalinizmo ypatybė yra sukurti „naują puikųjį pasaulį“ ir jei ne visoje Rusijoje, tai bent poroje miestų, kur niekas nežinotų ir nekalbėtų apie karą, apie žuvusiuosius ir kurių materialinė gerovė būtų palaikoma išnaudojant visos likusios Rusijos ir visų kitų regionų gerovę. Vienintelė bėda šioje kruvinoje putinizmo istorijoje, kad jis užsiaugino porą konkurentų, R. Kadyrovą ir A. Lukašenką, kurie kuria savo feodalines karines autonomijas ir siekia atimti piniginį kąsnį iš „naujųjų pasaulių“.
