Karas skatina žiaurumą, dar daugiau – abipusį žiaurėjimą su kiekvienu jo raidos ciklu. Tai būdinga ir dabartinei Rusijos agresijai Ukrainoje. Negali nepriblokšti Mariupolio – šv. Marijos Mergelės miesto – gyventojų naikinimas. Tačiau šis uostamiestis yra tik atvejis, simbolis tarp panašių žudynių: Stalingradas, Groznas (Čečėnija), Alepas (Sirija)... ir dabar dar – Černihivas (Ukraina).
Vienas iš atvejų: įniršęs Kremliaus karys iš arti šauna paauglei mergaitei į veidą. Mergaitė nemirė, ją vėliau spėjo nuvežti į ligoninę. Kitas atvejis: šeima su vaikais automobiliu per evakuacijos koridorių važiuoja iš Mariupolio. Blokposte, kurių čia kas keli kilometrai, Putino kareiviai sustabdo ir po to duoda 40 sekundžių bėgti, tada pradeda šaudyti. Kariuomenėms šie asmeninio keršto, sadizmo, tuščios neapykantos prasiveržimai tik kenkia: užuot vykdę įsakymus ir elgęsi disciplinuotai, kariai savivaliauja ir užsiima pašaliniu teroru. Jie prievartauja, plėšia, žudo taikius žmones, senelius, moteris, vaikus.
Kariuomenės, kurios nori laimėti, tokius smurtautojus griežtai baudžia, net sušaudo. Priežastis paprasta: žiaurumas gimdo žiaurumą, nereikalingas žiaurumas – didina gyventojų pasipriešinimą. Jie ima priešintis ne todėl, kad sąmoningi piliečiai, bet todėl, kad paniškai bijo mirti arba nepakenčia žeminimo ir žiaurumo ne mūšio metu. Tačiau dar blogesnis yra abejingas instrumentinis taikių asmenų naikinimas, kaip Aušvice. Mechaninis žudymas vykdant įsakymą yra begalinis. Čia nebūna pasisotinimo krauju.
Apie nirtulingo ir abejingo žudymo mūšio metu, fronto linijoje skirtumus aiškiai ir nuosekliai kalbėjo filosofas, karininkas Ernstas Jungeris. Pirmoje savo knygoje „Plieno audrose“, parašytoje pagal savo paties dienoraštį, jis pasakoja Pirmojo pasaulinio karo – apkasų karo – patirtis. Jis mokė kareivius ir kartu su jais kovėsi fronto linijoje, pačiose pavojingiausiose žiaurių mūšių vietose 1914–1918 m., ir buvo sužeistas 14 kartų, iš jų du kartus – sunkiai.
Kitame savo dienoraštyje „Spinduliuotės“, kartais dar vadinamame „Paryžiaus dienoraščiu“, jis aprašo savo patirtį Antrojo pasaulinio karo metu, kuri jau visai kitokia. „Plieno audrose“ jis kalba apie karo mašinų genezę, jų laipsnišką atėjimą į karo lauką, kai žmogaus gyvybė tampa nepastebima. 1914 m. karas prasidėjo mūšiais akis į akį, durtuvas prieš durtuvą, o baigėsi milžiniškomis patrankomis, lėktuvais ir tankais, kai kareiviai virto tiesiog statistika.
Vis dėlto šiandien, skaitant apie gatvių mūšius Mariupolyje, tenka prisiminti įniršio ir drąsos žudyti durtuvas prieš durtuvą svarbą. Čia nebėra fronto linijos ir karas keliauja iš buto į butą, iš laiptinės į laiptinę, makabriškais labirintais, pro tankų sviedinių pramuštas skyles. Miestų mūšiai vėl verčia atversti Jungerio dienoraščius.
Filosofas, rašytojas iš savo baisios patirties pasakoja tapsmo kareiviu etapus. Pirmas – mokymasis laikyti ginklą, rikiuotis, būti disciplinuotam, paklusti. Tačiau muštro kariu tu dar netampi, tik gauni teisę į uniformą. Absoliuti dauguma Rusijos šauktinių – dar ne kariai, tik aštuoniolikmečiai berniukai su uniformomis. Antras etapas yra gebėjimas ištverti mūšį, ne apmokymus, „būti apšaudytam“, tai yra nebijoti kulkų ir sviedinių, kurie lekia ne į tave, jausti juos.
Absoliuti dauguma Rusijos šauktinių – dar ne kariai, tik aštuoniolikmečiai berniukai su uniformomis.
Tai sunkus etapas, daugelis jo neištveria, todėl taikoma prievarta: kareiviai verčiami žiūrėti į mūšį iš labai arti sproginėjant sviediniams aplinkui. Kai kuriems ši pradžia būna ir pabaiga neiššovus nė šovinio. Apie tokius atvejus pasakoja Rusijos šauktiniai, ukrainiečių paimti į nelaisvę. Jie važiavo kolonomis į Kyjivą, juos atakavo, jie neiššovė nė karto ir pusė jau žuvo, o kiti drebėjo, nežinodami ką daryti. Po to slėpėsi duobėse, kol juos atrado.
Kas kaltas karo požiūriu dėl tokios jų būklės? Jungeris atsako – tiesioginiai jų karininkai: leitenantai, kurie dažniausiai bėga pirmi, nes – „diedovščina“, panieka savo kuopos jaunesniajam kariui. Tačiau ir po šio etapo dar netampi kariu. Turi išmokti žudyti. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje tai reiškė – žudyti iš arti, kai girdi priešo riksmą, aimanas ir užuodi karo kvapą: kraujo, išmatų ir žibalo mišinį. Išmatos – todėl, kad lengviausiai pažeidžiama kūno dalis yra pilvas.
Jaunam vaikinui šis etapas reiškia visišką psichikos sugriovimą. Nežinia, kada jie bepagis. Tam, kad išbristum iš nakties košmarų, reikia tapti vienuoliu arba rašytoju, bent jau sau, neskelbiant savo užrašų. Ketvirtas etapas – ramiai reaguoti į saviškių, draugų, artimųjų ir savo paties galimas mirtis, sukurti sklendę psichikoje, kai jausmus uždarai, kai tik bendražygio kūnas atšąla, tačiau gelbėji jį švilpiant kulkoms, jei jis dar kvėpuoja. Turi mokėti aukotis ir gerbti taikių žmonių gyvybę. Toks buvo tapęs Jungeris.
Vėliau, filosofas tęsia, atėjo mašinos, kurios sukelia plieno audras ir palaidoja visus, kaip kad dabartinės Rusijos raketinės sistemos „Grad“ ir „Uragan“, kuriomis sušaudomi miestai. Prasideda tikslus žudymo mokslas, kur žmogaus gyvybė turi vis menkesnę vertę, ji – devalvuojama. Antrasis pasaulinis karas dar labiau atitolino karo mašinas ir karius. Aviacijos paplitimas pavertė žudymą anoniminiu: lakūnas nemato savo aukų.
Jungeris nedalyvavo taikių žmonių skerdynėse. Jis – aristokratiškas karys. Šiandien tokių beveik nebeliko. Tačiau išliko abipusio žiaurėjimo logika, kuri yra laiptai į Pragarą. Apie Pragaro ratus rašė Dantė „Dieviškojoje komedijoje“. Jis pavaizdavo, kad bausmės žiaurumas turi savo gelmę ir su kiekvienu ratu darosi baisesnis. Pragaras yra mūsų nuodėmių veidrodis. Dėl to, ką laikyti nuodėmių turiniu, galime ginčytis, tačiau Peklos negailestingumas yra proporcingas mūsų pačių žiaurumui. Apie Gulago bausmių ratus rašė A. Solženycinas. Jis pastebėjo, kad Gulago bausmės buvo ne proporcingos, o atvirkščiai proporcingos mūsų nuodėmėms: kuo labiau kovojote už žmonių teises, tuo į gilesnį Gulago dugno ratą jūs pateksite. Gulagas yra antipragaras. Karo žiaurumas yra gulaginis, ne šėtoniškas: baudžiami nekalčiausi.
Taip jau buvo Hitlerio karo metu: getuose uždarytos motinos su vaikais vėliau būdavo sunaikinamos Holokausto skerdynėse. Čia ne Pragaras, kuriame kiekvienam vieta pagal nuodėmes. Jei esate motina su vaikais ir slėpėtės Mariupolio teatre nuo bombų, tai ir badas, ir ugnis, ir griuvėsiai yra skirti jums, nes jūs labiausiai nekalti, nes jūs labiausiai gailestingi. Žiaurumo priešas yra gailestingumas. Karas yra žiaurumo mašina, žiauriausiu būdu žudanti visa, kas gailestinga: ligonines, vaikų darželius...
Jei esate motina su vaikais ir slėpėtės Mariupolio teatre nuo bombų, tai ir badas, ir ugnis, ir griuvėsiai yra skirti jums, nes jūs labiausiai nekalti, nes jūs labiausiai gailestingi. Žiaurumo priešas yra gailestingumas.
Teatras, kaip mirties vieta, – ypatinga: juk jame matai gyvenimo grožį. Grožį mato tie, kurie yra gailestingi, turi atjautą – yra žmonės. Geto, Gulago, blokadiniuose teatruose nebuvo rodoma nieko herojiško, dažniausiai – lengvos komedijos. Nes ten ir gyvena žmogiškumas: meilės žaidimai, suvedžiojimai, pietūs, pavydas ir juokas. Vasario 25 d., kai Mariupolis buvo antrą dieną atakuojamas, turėjo būti rodoma Federiko Garsijos Lorkos komedija „Dono Perlimplino meilė“ – tai ir yra gyvenimo pjesė. Tragiška ir ironiška, kad Ispanijos diktatoriaus F. Franko fašistai poetą sušaudė.
2022 m. kovo 16 d. Mariupolio teatro neliko. Keletą dienų iki bombos numetimo buvo nufilmuoti vaizdai, kaip gyvena blokadinio miesto teatras. Kadruose matome šimtus vaikų, jų mamų ir močiučių. Aktoriai ir teatro darbuotojai rūpinosi jais, net vaidino jiems mizanscenas. Žmonės laisvai judėjo slėptuvėje, bet buvo ir pirmame aukšte, kur buvo dalijamas maistas, suteikiama pagalba, ir antrame aukšte, kur buvo kalbamasi, ilsimasi, kur šviesu. Teatre nebuvo elektros, todėl ištverti tamsiame rūsyje buvo sunku. Prieš ir už teatro milžiniškomis raidėmis buvo užrašyta ДЕТИ – vaikai. Priekinis užrašas buvo toks didelis, kad net lakūnai matytų iš lėktuvų.
Tačiau skrido ne koks nors Antuanas de Sent Egziuperi, „Mažojo princo“ autorius, ir tam Rusijos lakūnui nerūpėjo, kas ten parašyta. Jam liepta žudyti ir jis anonimiškai, abejingai tai padarė. Pusės tonos aviacinė bomba viską užbaigė vienu akimirksniu. Kiek žuvo ir kiek išliko gyvų? Niekas neskaičiavo. Žinoma, kad iš 1 500 gyvų tikrai išėjo apie 150 ir kad ko gero žuvo per 300. Niekas teatro griuvėsių neardė ir nežino, kas ten liko.
Žiaurėjimas ir karo abejingumas yra skirtingi dalykai. Karys, šaunantis mergaitei į veidą, veikiausiai buvo žiaurus, o lakūnas, numetęs bombą, veikiausiai abejingas. Žiaurėjimo logika yra paprasta: akis už akį. Kai priešai nužudo vaiką, jo šeima trokšta keršto. Vaikas yra ne tik mergaitė, vaikas yra ir šauktinis karys. Jau šiandien žuvusių Rusijos karių motinos reikalauja viešai ir garsiai – didesnio keršto, dar labiau žudyti ukrainiečius. Šalia jų sunku kalbėti net tiems, kurie už taiką. O propagandai – tik to ir reikia.
Ukrainiečių pusėje yra tas pats: Rusija kalta, Putinas kaltas, reikia žudyti okupantus. Tačiau ši keršto bedugnė nebūna begalinė, ji prisipildo ir paspringsta krauju, ją galima suvaldyti įsakymais, įstatymais ir kariuomenės privalo suvaldyti nereikalingą žiaurumą. Kitas dalykas yra propaganda, kuri užveda karo mašinas, abejingas ir tikslias. Apie šitas žmonių pavertimo mėsa mašinas, propagandines ir metalines, apie jų Fiurerį, Jungeris rašo „Spinduliuotėse“ ir su didžiuliu pasibjaurėjimu.
Filosofas mato: propagandines melo ir žudymo mašinas ir jų psichopatus fiurerius gali, turi sustabdyti tik pasaulis. Joms žmonių gyvybė – bereikšmė, kaip ir gailestingumas, kaip ir teatras, gimdymo namai, universitetas. Mariupolio, šv. Marijos miesto, nebeliko. Simboliška dvidešimt pirmam amžiui.
