Rusijos kariuomenė, tenka šiandien sakyti, kad tai ne tik Putino, o Rusijos kariuomenė, padarė didelius nusikaltimus – organizavo Kyjivo priemiesčiuose taikių gyventojų skerdynes, pirmiausia – Bučos ir Irpenio miestuose.
Sekmadienį tyrimą pradėjusios tarptautinės organizacijos liudija Ukrainos kariškių ir Ukrainos prokuratūros atrastus faktus: nukankinta, išprievartauta, nužudyta šimtai taikių gyventojų.
Masiniai nužudytųjų kapai, išniekintų moterų kūnai, surištomis rankomis vyrai ir net berniukai po kankinimų nušauti pistoletu į kaktą. Žudikai, išplėšę iš moterų ausų dar kruvinus auskarus, numovę nuo pirštų žiedus, prisikrovę vogtos buitinės technikos, kilimų ir net užuolaidų, bėgo iš okupuotų teritorijų.
Ką galima tokiam priešui jausti? Panieką, pasišlykštėjimą, neapykantą? Ir jausti begalinį įniršį, niekuo nenumaldomo keršto troškimą. Kariuomenės, atsakingos už šias skerdynes, dalinių numeriai žinomi, vadinasi, jau už kelių dienų hakeriai nulauš visų jų pavardes, adresus, telefonus. Ukrainoje gyvenantys giminės žinos jų paskyras socialiniuose tinkluose, kas yra jų draugai ir draugės, kurios iš jų nešios tavo mylimosios... auskarus.
Žudikai, išplėšę iš moterų ausų dar kruvinus auskarus, numovę nuo pirštų žiedus, prisikrovę vogtos buitinės technikos, kilimų ir net užuolaidų, bėgo iš okupuotų teritorijų.
Kai kurie skerdikai bėgo iš Bučos į Gomelį su vogtais, kruvino turto prikrautais automobiliais, kuriuos čia pat už sienos bando parduoti baltarusiams. Gomelio baltarusiai tai perka: pigu.
Maitvanagiai lesa kruviną turtą, negalvodami apie tai, kad kai kurių vogtų kompiuterių, mobiliųjų telefonų ar automobilių numeriai, reikalui esant, padės surasti ir juos. Tokio kraujo neįmanoma nusiplauti, jis vilksis ne tik paskui žudikus visą jų gyvenimą, bet ir užkrės visus, kas su jais bendradarbiaus. Tai įspėjimas ir lietuviams: greitai kruvinos prekės gali pasirodyti ir Lietuvos turguose.
Dabartinė Rusijos valstybė tapo žudikų ir skerdikų, banditų politine organizacija, todėl turi būti reorganizuota.
Tai įspėjimas ir lietuviams: greitai kruvinos prekės gali pasirodyti ir Lietuvos turguose.
Įvairių karų generolai yra pastebėję, kad kai vyras vietoje namų randa duobę su žmonos, vaikų ir tėvų kūnais, dar baisiau, kai randa juos negyvai nukankintus, jis virsta kariu, kuriam nebegaila savęs. Jis nebebijo mirti ir jam nereikia nieko, jis kupinas neapykantos. Sava atmintis ir kiti baisūs, kruvini vaizdai jį gena, kol dar kruta, kol dar juda, ar net vos velkasi – veja keršyti. Šito keršto įniršio negalima numaldyti.
Liudininkai pasakoja, kad toks kerštas gena dešimtis metų, įniršis nerimsta iki gilios senatvės, jokie psichoanalitikai nebegali užglaistyti šių žaizdų. Vienintelis būdas nutraukti šį įnirštį – pačiam žūti mūšyje. Todėl tokie kariai yra bebaimiai.
Šeši ukrainiečiai su dviem tankais gali atakuoti du ar tris kartus didesnį ir geriau tankais ir šarvuočiais ginkluotą Rusijos desantininkų būrį ir jį sutriuškinti. Kodėl taip atsitinka: atsakymas – įniršis ir bebaimiškumas. Neapykanta iki kaulų smegenų yra tokia didelė, kad užgožia bet kokią kitą motyvaciją, saugumo jausmą, nelieka atsargumo.
Jis nebebijo mirti ir jam nereikia nieko, jis kupinas neapykantos. Sava atmintis ir kiti baisūs, kruvini vaizdai jį gena, kol dar kruta, kol dar juda, ar net vos velkasi – veja keršyti. Šito keršto įniršio negalima numaldyti.
Iki karo buvo kalbama, kad ukrainiečių kariai yra motyvuoti, o Rusijos kariuomenės – ne. Dabar, praėjus daugiau nei mėnesiui nuo karo pradžios, situacija pasikeitė: Rusijos kariuomenė plėšikauja, kankina, žudo, daro daugybę nusikaltimų. Ji menkai disciplinuota, viską bandoma laimėti kiekiu: kareivių, šarvuočių, bombų ir raketų. Tokie kareiviai palieka kitą mūšio lauke, išduoda, jei tik kuris iš jų atsiduria šalia mirties: juk jie čia tik tam, kad prisivogtų.
Dar daugiau – jie vagia vienas iš kito, todėl organizuoja pagrobto turto apsaugą nuo kitų Rusijos kareivių, tokių pat banditų. Kariuomenė demoralizuota ir teisingai elgiasi tie Rusijos generolai, kurie nori šias pajėgas tuoj pat išvesti ir pakeisti naujomis, dar nesupuvusiomis, nors dar neapšaudytomis, be žudymo patirties.
Tokie kareiviai palieka kitą mūšio lauke, išduoda, jei tik kuris iš jų atsiduria šalia mirties: juk jie čia tik tam, kad prisivogtų.
Kitoje, ukrainiečių pusėje, armija taip pat keičiasi. Ją vis sunkiau suvaldyti. Tik ji nieko neplėšia, nevagia, nežudo savo piliečių, nekankina moterų, nevažiuoja apsikrovę išluptomis skalbimo mašinomis. Jie juda lengviau ir jų tikslas vienas: žudyti Rusijos kareivius, kaip galima daugiau. Jie vis labiau negailestingi, įsiutę. Vietoje vieno žuvusio Ukrainos kario į mūšį veržiasi kiti šeši. Tokiomis aplinkybėmis, jei nėra naudojamas atominis ar cheminis ginklas, jau nebėra svarbu, ar Rusija laimės kurį nors mūšį. Galiausiai banditų, žudikų ir vagių valstybė pralaimės karą. Ji galėtų išgelbėti padėtį ir save tik tuomet, jei suimtų visus Bučos skerdikus ir juos viešai ir žiauriai nubaustų.
Tačiau Rusija nebeturi moralios kariuomenės, kaip baikštus vagis neigia savo kaltę, todėl jau galvoja, kaip sustabdyti šiuos įniršio genamus vyrus, kai jie pasieks Rusijos sieną. Kodėl ukrainiečių vyrai turėtų nurimti, kai daliniai, kurie žudė ir kankino jų artimuosius, pasitraukė į Rusijos gilumą ir kai kiekvienas keršto trokštantis žino, kad joks teisingumas šitų kankintojų nepasieks, kol visa Rusija, panašiai kaip nacistinė Vokietija, nebus sunaikinta.
NATO koalicija daro siaubingą klaidą tinkamai nepadėdama Ukrainos kariuomenei. Dabar skerdynių kraujo purslai pažymi ir NATO pasyvumą, turtingų vartotojų baikštumą. Būtent NATO pasyvumas dar labiau kursto Ukrainos karius – nebus jokio teisingumo, jei jie patys to nepadarys: „Kas jei ne mes?“ – „Хто якщо не ми?“
Kodėl ukrainiečių vyrai turėtų nurimti, kai daliniai, kurie žudė ir kankino jų artimuosius, pasitraukė į Rusijos gilumą ir kai kiekvienas keršto trokštantis žino, kad joks teisingumas šitų kankintojų nepasieks, kol visa Rusija, panašiai kaip nacistinė Vokietija, nebus sunaikinta.
Rusijos ir Ukrainos karas yra rytų slavų karas, labai primenantis pilietinį, palaipsniui ir virs pilietiniu. Pagrindą pilietiniam karui sukūrė pati Rusija į kairę ir į dešinę gundymais viliodama, propaganda apgaudama ar prievarta versdama Krymo ir Donbaso gyventojus priimti Rusijos pilietybę. Taip Kremlius sukūrė pilkąją zoną, kur nebeaišku, kurioje vietoje yra dar dviejų valstybių karas, o kur jau pilietinis.
Ukrainos pusėje vis daugiau kaunasi Rusijos ir Baltarusijos piliečių. Tai dar viena motyvacija nesustoti prie Rusijos sienų. O ir pačios sienos nebeaiškios: ir vėl tas pats Donbasas ir Krymas.
Arba Rusijos Belgorodo atvejis: jei tave atakuoja iš Rusijos teritorijos, suprantama, kad ir tai teritorijai bus keršijama, ir ten priešų daliniai bus naikinami. Bijau, kad panaši istorija laukia ir Baltarusijos, iš kurios teritorijos Rusijos artilerija, ne tik aviacija apšaudo ukrainiečių karius. Tik kvailys neatakuotų šių artilerijos baterijų Baltarusijoje, jei žinotų, kad ryt jie vėl ateis prievartauti ir žudyti tavo vaikų. Kol nenurims įniršis, šio karo pabaigos nebus. Jo kruvina ugnis slopsta, kai keršto genamas įniršis nurimsta: kai visos pusės ima gedėti vienodai. Aimanų pusiausvyra sustabdo pilietinius karus. Ašarų ir pelenų, sunaikintų miestų pusiausvyra pasotina kraujo troškimą.
Kol nenurims įniršis, šio karo pabaigos nebus.
Tačiau yra keli kiti būdai apmalšinti kerštą, ne panaikinti, o jį bent kiek sukultūrinti, civilizuoti, suteikti grožio ir orumo. Ir svarbiausi tarp jų yra tikėjimas ir dainos. Iš esmės abu jie yra giesmės, tik skirtingais būdais ir kitokiose vietose. Muzika ir dainos padeda nuraminti kenčiančią sielą. Priešingai: vaizdai dar labiau įplieskia neapykantos liepsnas.
Kario atmintis yra susijusi su fotografiniais vaizdais, su daiktais, su relikvijomis, o sielą ramina giesmės ir meditacijos. Tik ne visos dainos. Yra ir negailestingų, kurios kaip benzinas į ugnį įaudrina. Tačiau kai tavo taurė ir taip pilna įniršio, daugiau jau ten neįpilsi.
Pavojingiausi tarp įniršusių karių yra tie, kurie turi didelę patirtį ir yra išugdę savyje medžioklės instinktą. Kitoje pusėje bus pasislėpę skerdikai, kurių nešiojamas nužudytų vaikų ir moterų kraujas juos ir toliau gins spręsti reikalus kankinimais ir žudymais, nebent jie sugebėtų pabėgti tolyn nuo buvusių bendražygių, už jūrų marių, kur nebėra nei buvusio vardo, nei atminimo fotografijų. Juk to, ką jie padarė, nebegalės papasakoti niekam, jokiam kunigui, tik tokiai pat padugnių „bratvai“. Ir jei suras tokią „bratvą“, tai ir toliau žudys, nesvarbu, iš kokio jie miesto.
Yra žinoma, iš kur, kokio miesto atvyko skerdikų pagrindinis dalinys, tik nerašau to miesto pavadinimo, nes Rusijoje tarnybos vieta nesutampa su kario kilmės ar realia gyvenamąja vieta, namais, į kuriuos būtų galima atnešti prakeikimą.
