Kas atsitinka, kai ieškome siaubingų ir mus įkvepiančių informacinių karo vaizdų ir dalijamės vienas su kitu? Mūsų aktyvizmas kartu su laikraščiais ar internetinėmis televizijomis bei socialiniais tinklais sukuria informacines kaskadas: daugiapakopius informacinius srautus.
Mes džiaugiamės „saviškių“ pergalėmis ir emocingai dalijamės su kitais, taip sukurdami visą šį informacinių kaskadų srautą: naujienų bangos viena po kitos tenkina mūsų augantį prisirišimą vartoti ir sukuria psichinę priklausomybę. Informacinės institucijos ir socialiniai tinklai sukuria didelę ir sraunią pranešimų upę, kuri skleidžiasi kaskadomis: nuo vienos informacinės bangos prie kitos, nuo vienų grupių prie kitų.
Informacinių kaskadų fenomeną dar 1992 m. aprašė mokslininkai Sanjeevas Bikhchandanis, Davidas Hirshleiferis, Ivo Welchas, pritaikydami koncepciją populiariosios kultūros rinkos analizei, kuri yra artimai susieta su susižavėjimu, mada ir reklama. Vėliau ši koncepcija buvo siejama su biržų veikla ir, galiausiai, su propagandiniais baimės ir vilties mechanizmais. Šiandienė Rusijos propaganda naudojasi jau egzistuojančių informacinių kaskadų principu, nuolat sustiprindama tai trolinimu.
Troliai – tai asmenys, kurie už pinigus ar iš kvailumo užsiima kasdiene jaudinančios, jautrios dezinformacijos, geriau – susietos su tikrove tikslingu platinimu. Jie ir palaiko propagandinį srautą ir prižiūri, kad kaskadų pakopos būtų pralaidžios. Objektyvios, faktologinės informacijos šiame specializuotų informacinių tarnybų ir trolių palaikomame sraute yra nedaug ir ji visa kontekstualizuota: atrinkta, interpretuota, pateikta propagandiniu-vertybiniu požiūriu.
Didžioji emocingo srauto dalis yra melagienos – „feikai“: žmonės, esantys srovės viduje ir besidalijantys informacija nežino nei jos kilmės, nei tikslų, tačiau iš baimės ar nerimo dalijasi. Ši dezinformacija mutuoja, įgyja kitus pavidalus, funkcionuoja vaizdingų žinučių – memų – pavidalu. Informacinės memų srovės nėra beformės: jos nuolat formatuojamos pagal tos dienos, savaitės, mėnesio ideologinius poreikius arba politinius tikslus. Formatavimas (freimingas, įrėminimas) ir informacinės kaskados yra du atskiri principai, kuriais remiantis valdoma daugumos Rusijos piliečių (ne visų!) sąmonė.
Tematizuotos, sociologiškai formatuotos dezinformacinės kaskados turi kuo labiau užpildyti visą pasiekiamą informacinį lauką, todėl Rusija maksimizuoja ir totalinę cenzūrą, ir – trolinimą per prieinamus, daugiausia Rusijos saugumo kontroliuojamus, socialinius (Odnoklasniki, VK ir kiti) tinklus. Vyraujant vienakryptei dezinformacijos srovei, gilesnei interpretacijai laiko ir jėgų lieka nedaug: plaukti prieš srovę galingoje upėje yra pavojinga, o ir išplaukti iš nešančių srovių geba ne kiekvienas. Todėl dauguma informacijos vartotojų kaskadų jėgai nebesipriešina: taip paprasčiau ir ne taip greitai būsi nubaustas, iki 15 metų pasodintas į kalėjimą už neva melagingos informacijos platinimą.
Taigi iki 75 procentų Rusijos piliečių sutinka lėkti su dezinformacijos srove: su entuziazmu arba tiesiog kaip tylūs konformistai. Likę apie 25 procentus rusų, dažniausiai iš viduriniosios klasės ar elito, priešinasi dezinformacijos prievartai, tačiau dažniausiai ne atvirai, o tiesiog pasitraukdami, pabėgdami.
Taigi iki 75 procentų Rusijos piliečių sutinka lėkti su dezinformacijos srove: su entuziazmu arba tiesiog kaip tylūs konformistai. Likę apie 25 procentus rusų, dažniausiai iš viduriniosios klasės ar elito, priešinasi dezinformacijos prievartai, tačiau dažniausiai ne atvirai, o tiesiog pasitraukdami, pabėgdami. Su konformistais viskas yra aišku: jei informacinis srautas neštų į kitą pusę, jie plauktų ten. Štai kodėl taip svarbu ardyti galingas Rusijos propagandines sroves: ne tik blokuoti, bet ir įsiveržti ir stabdyti konformistų srautą. O entuziastai – jų laukia decivilizacinis nuopuolis.
Informacinės kaskados įtraukia į save informacinius burbulus, apie kuriuos jau esame kalbėję. Kiekviena mūsų socialinė grupė: šunų augintojų, universiteto absolventų, profesinių grupių, politinių organizacijų, draugų organizuoja bendravimo burbulus – sutarimo grupes. Burbuluose sutariame, ką laikysime tiesa nepriklausomai nuo faktų arba mokslo. Ryškiausios yra religinės grupės, kurios gali ryžtis bet kokiam tikėjimui ir magijai.
Tokiose grupėse galioja ne logika, ne mokslinė kritika ir ne faktologija, o vaizdų ir nuomonių suderinamumas. Ir jei grupė tiki kvailystę, net ir gana kritiškas asmuo vien jau iš solidarumo ja taip pat patikės. Pavyzdys yra tikintieji, kad pasaulis yra plokščias. Ir net jie apskris aplink pasaulį lėktuvu, vis tiek toliau tvirtins, kad jis plokščias, nes tokiose grupėse negalioja loginio prieštaravimo dėsnis.
Putino režimas sako, kad sunaikino visus Ukrainos lėktuvus ir čia pat teigia, kad naktimis Ukrainos lėktuvai bombarduoja savo miestus: ir 75 procentai tuo tiki ar bent neprieštarauja. Tikėjimas neįmanomais ir alogiškais dalykas yra paaiškinamas grupės vidiniu konformizmu ir aukštesne bendro sutarimo vertybe: jei taip sutarėme, vadinasi, taip ir yra. Informacinės kaskados prisitaiko prie informacinių burbulų vidinio konformizmo, todėl ir kalbu apie juos daugiskaita: ne vieną, o daug kaskadų, kurios ne naikina burbulus, o įtraukia juos į save, modifikuoja pagal srovės poreikius.
Dabar Rusijoje skelbiama, kad kažkokie čečėnų kariai, kalniečiai su nebaigtu viduriniu išsilavinimu, aptiko virusines balas: esą Ukrainoje amerikiečiai gamino genetinį virusinį ginklą, žudysiantį tik rusus. Ir nors Putinas sako, kad ukrainiečiai ir rusai yra viena tauta, tačiau burbulinių kaskadų troliams nekyla abejonių, kad virusas naikins tik Rusijos rusus, o Charkivo rusų nelies. Rusijoje kuriamoms informacinėms kaskadoms svarbu sunaikinti kritinį mąstymą ir tenkinti palankių burbulų poreikius, skatinti jų informacinį vartojimą, dauginti nirtulį.
Informacinis karas giliai žeidžia žmonių orumą ir nedaugelis sugeba palyginti priešingų pusių pranešimus. Dažniausiai, ir Lietuvoje taip pat, vartojama pagal iliuzinės kompensacijos principą: nesvarbu, kiek žuvo mūsiškių, norime žinoti detales tik apie sunaikintą priešų tanką, nes tai suteikia iliuzinės vilties ir atveria tikėjimą ateitimi.
Vilties principas yra vienas svarbiausių žmogaus psichikoje, apie tai labai išsamiai kalbėjo filosofai Ernstas Blochas ir Paulis Ricoeuras. Ji padeda įveikti nerimą: mes bijome išgirsti blogas naujienas, o vilties šiaudas mus ramina ir suteikia tikėjimo. Lūkestis padeda įveikti neteisingumo jausmą: ir kuo didesnis neteisingumas, tuo gilesnė turi būti viltis. Dažnai ji virsta religine – tikėjimu į Apvaizdą. Kompensacinės iliuzijos griebiasi tos pusės, kurios nieko negali padaryti ir niekur negali pabėgti. Kai uždaro laisvus socialinius tinklus ir palieka tik propagandinius, kai ištuštėja parduotuvių lentynos, kai vis dar bombarduojami Ukrainos „rusiški“ miestai Charkivas ir Mariupolis, tada 75 procentų Rusijos gyventojų psichiką gelbsti radikali, anapusinė viltis.
Pralaimėjus Rusijai reikės pakeisti ne tik Putiną, bet ir visus istorijos vadovėlius, skaityti kitą literatūrą ir kitus filosofus – tiek jie jau bus užkrėsti dezinformacinės propagandos.
Paprasti Rusijos vartotojai jaučiasi bejėgiai šiame kare ir, kad nurimtų ir negalvotų apie tai, kaip jie paverčiami patrankų mėsa, griebiasi iliuzijos. Priešingai elgiasi elito grupės, kurios dar turi pinigų, jėgų ir ryšių, klausosi ir priešingos pusės: apie sankcijų mastą ir karines nesėkmes Ukrainoje, blaiviai įvertina situaciją ir su vaikais bėga į užsienį.
Todėl jų vaikai nemirs šiame kare, o tik paprastų darbininkų ir valstiečių, kurie tiki kompensacinėmis iliuzijomis, ir tiki taip tvirtai, kad kai skambina iš Ukrainos jų sūnus, pakliuvęs į nelaisvę, jie savo sūnumi atsisako tikėti. Juk kitaip grius jų pasaulis ir, jų nuomone, bus neįmanoma gyventi. Ukrainoje yra kitaip: ten naudojamasi visais socialiniais tinklais, gyventojai gali bandyti blaiviai įvertinti situaciją ir apsispręsti: slėptis, kovoti ar bėgti, ir kiekvienas iš šių pasirinkimų turi daug niuansų. Tačiau negali laimėti karo, jei ir fronte gyveni dezinformacijos kaskadose.
Didelis Rusijos karių pralaimėjimas per pirmas dvi savaites buvo iš dalies nulemtas informacinės kaskados: todėl vietoje maisto jie pasiėmė paradines uniformas žygiuoti pergalės proga per Kyjivą ir dėti „selfius“ į Instagramą. Dabar prisieina plėšti ukrainiečių kaimus ir vogti jų vištas.
Dezinformacinių memų Rusijos informacinėje erdvėje be galo daug. Daugelis jų siejami su Putino skleidžiama „denacifikacijos“ idėja, su Rusijos medijų bandymu prikelti Antrojo pasaulinio karo dvasią. Jie perdirba ir platina to laiko plakatus apie būtinybę išlaisvinti brolišką Ukrainą nuo nacistų ir banderovcų. Tačiau dezinformaciniai memai turi vieną problemą: jei nėra sukuriama jiems adekvati santvarka, šiuo atveju – neostalinistinė su Z raidės fašizmo elementais, dezinformacinių memų kaskada naikina esamą kultūrą ar net civilizaciją.
Pralaimėjus Rusijai reikės pakeisti ne tik Putiną, bet ir visus istorijos vadovėlius, skaityti kitą literatūrą ir kitus filosofus – tiek jie jau bus užkrėsti dezinformacinės propagandos. Pralaimėjimo katastrofa yra pakibusi ne virš Ukrainos, kuri dvasiškai jau laimėjo, o virš Rusijos ir grasina visai dabartinei rusiškajai civilizacijai, grasina radikalia Antrojo pasaulinio karo laimėtojų revizija, kurią mes Baltijos šalyse jau padarėme, bet nei Vakarai, nei Rusija dar ne.
