Kelti tokį klausimą atrodo nesąmonė, jei ne valstybės ir visuomenės įžeidimas. Praėjusiame straipsnyje neradau visaverčio fašizmo putininėje Rusijoje (tik pensininkišką fašizmo farsą), o čia kalbu apie dabarties Lietuvą. Iš tiesų nežinau nė vienos demokratinės fašistinės santvarkos, taigi Lietuva vien jau dėl to atkrinta.
Tačiau bet kurioje visuomenėje galima ieškoti fašizmo prielaidų, daigų ir užuomazgų – jam formuotis palankios dirvos. Tuo labiau kad klasikinis fašizmas, toks kaip tarpukariu, turbūt jau ir nebegali egzistuoti – pasaulis pernelyg pasikeitė, sunkiai beįmanoma visiška informacijos kontrolė, pasikeitė visuomenė. Ir kartu visai netoli, Vengrijoje, egzistuoja lyg ir demokratiška santvarka (rinkimų rezultatai neklastojami), kuriai dalis fašizmo bruožų puikiai tinka.
Taip pat skaitykite
Vengrija – tik ryškiausias pavyzdys Vidurio Europoje, panašiu keliu visai sėkmingai bando žengti ir Lenkija. O ir Vakarų Europos šalyse panašias idėjas keliančių ultrakonservatyvių partijų populiarumas augo toli gražu ne tik dėl Rusijos paramos joms. Visame pasaulyje demokratija išgyvena ne geriausius laikus, o ir niekas nežadėjo, kad ji atėjo amžiams. Ilgalaikės ekonominės ir socialinės problemos krizę tik gilina, didindamos dešiniųjų radikalų populiarumą. Tai trąši dirva fašistiniams režimams rastis.
Vidurio ir Rytų Europoje prisideda dar ir socialistinės praeities (mūsuose – sovietinės) įspaudas, sunkinantis pilietinės visuomenės formavimąsi. Lietuva irgi gali pasukti Vengrijos keliu – nesame išskirtiniai. Tuo labiau kad tam tikros visuomenėje stiprėjančios tendencijos kelia nerimą. Taigi, išrankiojau bruožus, kurių stiprėjimas galėtų nuvesti mūsų visuomenę fašizacijos kryptimi. Vėl pasitelkiau patogius ir aiškius Umberto Eco išskirtus 14 fašizmo požymių, šįkart juos pritaikiau Lietuvai.
Tradicijos kultas ir modernybės atmetimas (sujunkime į vieną šiuodu bruožus) atrodo apėmę dalį mūsų visuomenės. Tik paplitęs padalijimas į atsilikusią „runkelišką“ neišsilavinusią provinciją ir pažangų išsilavinusį miestų „elitą“ – netikslus (protestuotojai, vadinamieji „maršininkai“, yra „iš labai įvairių sluoksnių ir įvairaus išsilavinimo“). Todėl antimodernistų paplitimą ne taip jau lengva nustatyti. Viešojoje erdvėje jų dažnai ieškoma per politinių partijų ir judėjimų prizmę, neretai jie siejami tik su „Šeimų maršais“ ar „valstiečiais“. Tačiau už konservatorių partiją balsuoja toli gražu ne (vien) liberalus jaunimas ir kiti, sąlygiškai modernistiškai nusiteikę, bet ir ultrakonservatyvūs rinkėjai, nuo aukščiau išvardytų tesiskiriantys patriotizmo supratimu ir asmenine ištikimybe buvusiam partijos pirmininkui.
Vertybiškai – pagal požiūrį į modernybę ir tradiciją – dalis jų niekuo nesiskiria nuo „maršininkų“. Net ir dalis kairiųjų Lietuvoje – vertybiniai tradicionalistai, kuriems žodis gėjus gali sukelti negerų jausmų priepuolį. Apskritai pasidalijimas į modernistus ir tradicionalistus mūsų visuomenėje atrodo gerokai svarbesnis nei labai sąlygiška kairumo ir dešinumo takoskyra. Galų gale, klasikinis fašizmas socioekonominėje sferoje vykdydavo ir „kairuolišką“ politiką.
Vieną iš priešiško santykio su modernybe priežastį nurodė A. Ramonaitė, išskyrusi per posovietinę transformaciją pralaimėjusius ir nusivylusius žmones, kurių gyvenimas tada stipriai pablogėjo. Galima dar pridėti, kad tokią savijautą skatino ir nereikalingumo, neteisingumo jausmas, skatinamas sovietmečio (tuo pačiu – ir jų gyvenimo) nurašymo. Tai kiek primena Rusiją, tačiau joje pažeminimo dėl pokyčių jausmas buvo gerokai stipresnis – sužlugo jų imperija. Lietuvoje „pralaimėjusių“ žmonių santykis su pokyčiais, atnešusiais jiems tiek daug netekčių, yra griežtai neigiamas. O modernybė ir yra pokyčiai bei naujovės, jie ir šiaip dažnai kelia nesaugumo jausmą.
Tai skatina gręžtis į tradicines vertybes, kurių simbolinę trauką padidina ir jų persekiojimas sovietmečiu. Juos idealiai sujungia A. Svarinsko gyvenimas ir veikla. Kova prieš gėjus ir kitokias vakarietiškas „antivertybes“, už tradicinę šeimą ir tautos išlikimą – visa tai panašu į nuostatas, paplitusias Rusijoje. Tik ten tai diegiama dar ir su masine propaganda.
Lietuva irgi gali pasukti Vengrijos keliu – nesame išskirtiniai. Tuo labiau kad tam tikros visuomenėje stiprėjančios tendencijos kelia nerimą.
O Lietuvoje faktiškai atvirkščiai – tokios nuomonės išstumiamos iš viešosios erdvės, vyraujančių žiniasklaidos priemonių – marginalizuojamos. Tačiau tai netrukdo joms plisti, greičiau atvirkščiai. O kuo stipriau protestinius judėjimus bandoma išstumti iš viešosios erdvės, marginalizuoti. Šis procesas buvo labai sėkmingas net ir nesant valstybinio propagandinio aparato – užteko didžiosios žiniasklaidos, beveik vieningai tapančios karikatūrinius marginalus. Iki Rusijos propagandos mastų, žinoma, (dar) toli.
Kuo stipriau protestiniai judėjimai marginalizuojami, tuo labiau jie linkę radikalizuotis. O radikalizacija labai dažnai susijusi su veiksmo iškėlimu virš minties. Jį skatina valstybės propaganda, kuri Lietuvoje tikrai neprilygsta mastu Rusijoje vykdomai. Tačiau nepaisant demokratijos mūsų politinio elito komunikacija, vėlgi anot A. Ramonaitės, yra neautentiška, nesiklausanti auditorijos, su kuria komunikuojama. Pridėčiau – ir labai skaldanti bei radikali. Ir tai tikrai ne tik dabartinių valdančiųjų problema, o viso Lietuvos politinio elito. Čia dera prisiminti kitą fašizmo bruožą – panieką silpnumui ir hierarchinį elitizmą, kai itin svarbus statusas bet kokioje hierarchijoje ir panieka žemiau stovinčiam. Neatrodo, kad Lietuvoje jos būtų mažiau, nei Rusijoje. „Runkeliai“ yra neturtingi, pralaimėję, todėl juos galima niekinti. Įvairių (visų?) politinių srovių politikų (premjerų, ministrų ir kitų pareigūnų) retorikoje gausu kalbėjimo iš aukšto, su panieka oponentui, demonstruojant savo galią.
Komanduojančiu tonu, nepakenčiančiu prieštaravimų lyg dvyniai kalbėjo prezidentai Rolandas Paksas ir Dalia Grybauskaitė. Pastaroji, tarsi sekdama V. Putino pavyzdžiu, atsakinėdavo tik į iš anksto suderintus klausimus. Mūsų žurnalistai su tuo susitaikė labai lengvai, tai rodo jų pasirengimą tarnauti (propagandai). O Lietuvos rinkėjai tokius politikus mini putinus, atrodo, mėgsta, o tai rodo jų „pagarbą“ (o iš tiesų – nuolankumą) aukščiau stovintiems.
Tokia padėtis komunikacijoje reiškia, kad viešojoje erdvėje nuskursta mintis, išnaikinami pustoniai ir kritinis mąstymas, kitaip galvojantys tiesiog sufasuojami į „runkelius“, „gandragalvius“, „raudonus“, „stribvaikius“, „liberastus“, „... agentus“ ir taip be galo. Visa tai formuoja naujakalbę, skurdinančią kalbą ir supaprastinančią mintis. Prisideda dar ir tai, kad politinis elitas perėmė plačiai paplitusį Vakarų demokratijose politiškai korektišką kalbėjimą, „šventas karves“, kuriomis negalima abejoti nesusilaukiant pasmerkimo. Visa tai formuoja intelektualinį nelankstumą ir apsiribojimą, nelabai kuo tesiskiriantį nuo padėties Rusijos viešojoje erdvėje. Trūksta tik atitinkamo propagandinio aparato.
Viešąją erdvę užvaldęs politinis korektiškumas uždengia ir dar vieną fašistinį bruožą – mačizmą – panieką moterims ir seksualinėms mažumoms. Nors pakantumo ir (lyčių) lygybės idėjų sklaida Lietuvoje turėtų būti didesnė nei Rusijoje vien jau dėl valstybės politikos, realybę gali labai stipriai uždengti „teisingas“ vaizdelis viešumoje. Didelės dalies žmonių kasdienybėje mačizmo vis dar labai daug. Nenustebčiau, jei ir tradicinės šeimos gerbėjų kova su seksualinių mažumų teisėmis reiškia visų pirma patriarchalinio vyro vaidmens šeimoje išsaugojimą, kai, pavyzdžiui, smurtas šeimoje teisiškai nebaudžiamas (kaip yra Rusijoje).
Toks ribotumas įvairiose srityse reiškia ir nesutikimo kaip išdavystės supratimo Lietuvoje stiprėjimą. Nesena kulminacija – Vytauto Landsbergio išsišokimas apie „nežmones“ ir „jedinstvininkus“. Protestas, kuris demokratinėje visuomenėje turėtų būti suvokiamas kaip visuomenės teisė (prieštarauti, nesutikti ir nušvilpti), mūsuose tebematoma kaip vienybės skaldymas. Kaip ir Rusijoje, kitokią nuomonę reiškiantys žmonės automatiškai tampa priešais. Desperatiška protestų baimė, demonstruojama mūsų politinio elito, nepaisant partinių skirtumų, įvairiausi draudimai „neteisingai“ mąstantiems tik rodo nedemokratišką elito mąstyseną ir kitoniškumo baimę. Įvairios nuomonės ir diskusijos tebelaikomos (pusiau nesąmoningai?) neteisingu dalyku.
Kitoniškumo baimė Lietuvoje tradiciškai itin stipri, priešų paieška buvo vienas iš Lietuvos valstybės kūrimosi elementų nuo 1991 metų. KGB agentų medžioklės atgarsiai nenutilsta iki šiol, o Rusijos įtakos ieškoma beveik visur ir visada. Už tokią padėtį vienareikšmiškai atsakingas mūsų politinis elitas. Priešų paieška – labai patogus instrumentas saviesiems mobilizuoti ir priešininkams diskredituoti, tačiau jis vėlgi poliarizuoja ir skaldo visuomenę. Viena laimė, kad bent jau kol kas riba tarp savų ir svetimų nesutampa su tautinėmis skirtimis, nes tokia situacija tiesiog sprogdina visuomenes. Nors paniekinantis (ir su baime susijęs) „Dviračio žinių“ tapomas vietinių lenkų paveikslas, atrodo, jau tvirtai įsišaknijo lietuvių sąmonėje. Tai ko piktinamės, kad „tuteišiai“ nelabai lojalūs Lietuvai? Tik pakaušį krapštyti verčia noras uždaryti Rusų dramos teatrą, ar užkliuvęs Rusų gatvės Vilniuje pavadinimas. Norime dar ir nelojalios rusų mažumos?
Nesutikimo kaip išdavystės supratimas auga iš apgulties būklės jausmo, nepraėjusio nuo sovietmečio. Tada jausta rusifikacijos grėsmė tautinei savimonei, dabar matomi du priešai: šalia modernizaciją nešančių ir lietuviškumą naikinančių Vakarų lieka ir Rusijos grėsmė. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šie priešai negali egzistuoti kartu – Vakarai lyg ir Rusijos antipodas. Tačiau šį prieštaravimą galima lengvai įveikti įvedus leftistų sampratą. Leftizmas – sovietinio marksizmo analogas Vakaruose. Taip paprastai sujungiami abu priešai, jie tampa vienu, tarsi dvigalvė hidra. Tai tik padvigubina dabar jaučiamą pavojų ir atitinkamai baimę.
Rusija – priešas atviras ir aiškus, o Vakarai – sunkiai pastebimas, bet dėl to gal net dar pavojingesnis. Be to, leftizmas apeliuoja į sąmokslo teorijos paieškas: čia ir SSRS pėdsakas dabarties vakarietiškose idėjose, ir slaptos Vakarų pinklės (George Sorosas kaip jų simbolis). Tokiame mąstyme veikia ir sovietmetį menanti kapitalizmo blogio ideologema, ir tebetvyrantis antisemitizmas.
Iš apgultos tvirtovės priešas matomas ir kaip itin stiprus, ir kaip silpnas. Vakarai veikia kultūriškai, dvasiškai silpnindami tautą, o Rusija kelia grėsmę valstybingumui. Kaip tik ji ir yra dvilypė. Viena vertus, Rusija, kelianti realią grėsmę, matoma kaip labai stipri: galinga karine prasme (nors dabar šis vaizdinys susvyravo), apraizgiusi visą Lietuvą šnipų tinklu (veikia beveik bet kokius nepatinkančius sprendimus). Atrodo, kad ji turi net magiškų galių – grėsmę kelia net su ja asocijuojamos sovietinės skulptūros, bet kokios užuominos į sovietinę ideologiją.
Desperatiška protestų baimė, demonstruojama mūsų politinio elito, nepaisant partinių skirtumų, įvairiausi draudimai „neteisingai“ mąstantiems tik rodo nedemokratišką elito mąstyseną ir kitoniškumo baimę.
Ir kartu Lietuvoje Rusija labai dažnai vaizduojama kaip skurdi, atsilikusi (todėl silpna) valstybė, žiniasklaidoje su pasimėgavimu gardžiuojamasi tai įrodančiais įvykiais (avarijomis, nelaimėmis, korupcija). Taip nuoširdi baimė kuria piktdžiugišką panieką, viršenybės jausmą, tačiau baimės nenuslopina. Šalia tokio konkretaus priešo Vakarų vaizdinys – gana amorfiškas ir dėl to sunkiau apčiuopiamas, juos kaip priešą dažniau mato ultrakonservatyvūs žmonės, kitaip nei Rusiją.
Iš apgulties būklės negali neišaugti gyvenimo kaip kovos supratimas. Jis lietuviams istoriškai būdingas mažiau nei rusams, tačiau padėtis pamažu taisosi po 2014 metų sustiprinus karinę propagandą, partizanų kovos heroizaciją. Partizanų, kurių kova neatnešė pergalės, yra itin patogus ir patrauklus gyvenimo dėl garbingos mirties pavyzdys. Jis netgi stipresnis ir paveikesnis nei heroizacija Rusijoje, kur, atrodo, tiesiog nerandama paveikių pavyzdžių. Tereikia atitinkamo propagandinio spaudimo, kad pagarba partizanų kovoms įgytų grynai fašistinius herojų ugdymo bruožus. Tuo labiau kad egzistuoja stiprus kultūrinis Pilėnų mitas. O kai perskaitai patriotinio komikso pavadinimą „Partizanai visada laimi“, telieka pakartoti Leniną: „Teisingu keliu einate, draugai.“
Demokratinėje Lietuvoje sudėtinga kalbėti apie individo teisių aukojimą dėl visuomenės, kuri suvokiama kaip vientisa, turinti vieną valią, todėl neigiamai vertinanti demokratiją su jos įvairove. Bet nuolat iškylanti „tautos vienybės“ nostalgija, su pasimėgavimu kartojamas „neklausk, ką valstybė padarė tau, klausk, ką tu davei jai“ rodo tautos valios formavimosi galimybę. Kas kita, kad šiuolaikinėse visuomenėse vienybės reikalavimai itin poliarizuoja ir suskaldo visuomenes – užtenka prisiminti masinius protestus prieš valdančiuosius Lenkijoje. Kita vertus, į fašizmą linkusios politinės jėgos naudojasi jau egzistuojančiu visuomenės skilimu ir kartu siūlo jį įveikti. Lietuvoje tokių jėgų esama, bet atrodo, kad visuomenė tam (dar) nepasirengusi.
Tereikia tinkamos partijos, charizmatiško lyderio, kurio stokoja visos svarbesnės politinės Lietuvos jėgos, prieštaringas tendencijas populistiškai sujungiančios ideologijos (fašistinė ideologija paprastai būna košė iš nederančių ingredientų) ir palankių aplinkybių (ekonominės ir socialinės krizės), kad neseniai buvusi marginalinė radikalų grupė įgytų populiarumą, o visiškai nekalta daina „Mes – jėga“ taptų lietuviško fašizmo išraiška.
Kalbant apie fašistinę apeliaciją į vidurinę klasę, frustruotą, bijančią ekonominės krizės ir žemesnių sluoksnių spaudimo, iš karto į galvą šauna Rimvydo Valatkos ar Andriaus Užkalnio tekstai. Jie dažnai isteriški (o emocinei fašizmo pusei būdinga isterija), pilni neapykantos kalbos, tiesiog perpildyti pagiežos, paniekos, pykčio visiems, kas „ne su mumis“. Tačiau taikosi jie ne į „liumpenus“ ar socialinius marginalus, kaip galėtų atrodyti iš vartojamo leksikono ir spinduliuojamų emocijų.
Jų auditorija – „ką nors pasiekę“ vidurinės klasės atstovai, norintys pademonstruoti viršenybę „runkeliams“, panieką mažiau pasiekusiems. Tai, kad šie autoriai (ir toks kalbėjimas apskritai) populiarūs, rodo, jog jie užgauna sielos virpesius tų, kurie save laiko sėkmingais žmonėmis. Tačiau panieka, kaip žinia, susijusi su baime ir frustracija. Taigi, tokia publicistinė populistinė isterija siejasi su fašistinėmis apeliacijomis. Žinoma, jokiu būdu neteigiu, kad šie autoriai, kaip ir kiti panašūs, – fašistai. Tokios retorikos gausa tiesiog rodo, kad dirva fašizmui Lietuvoje egzistuoja.
Taigi, fašizmo prielaidos Lietuvoje ne tokios stiprios, kaip Rusijoje: visuomenė nejaučia fantominių imperijos skausmų, mesianistinio sindromo, nėra valstybinės propagandos mašinos, galinčios atvirai diegti neapykantą. Tačiau aišku, kodėl iki visiškos demokratijos Lietuvoje dar toloka: Lietuva demokratijos indekse užima 40-ą vietą, o Estija – 27-ą. Tereikia tinkamos partijos, charizmatiško lyderio, kurio stokoja visos svarbesnės politinės Lietuvos jėgos, prieštaringas tendencijas populistiškai sujungiančios ideologijos (fašistinė ideologija paprastai būna košė iš nederančių ingredientų) ir palankių aplinkybių (ekonominės ir socialinės krizės), kad neseniai buvusi marginalinė radikalų grupė įgytų populiarumą, o visiškai nekalta daina „Mes – jėga“ taptų lietuviško fašizmo išraiška.
