„Yra ypač kairiosioms liberaliosioms ideologijoms atstovaujančių partijų nuomonė, kad čia kažkoks radikalus judėjimas. Tai – nesusipratimas, kadangi kuriama ideologija, kuri pasisako už Europą, kaip Europos tautų sąjungą. Tikslas yra apginti mūsų valstybės, Lietuvos suverenumą prieš mistinę federaciją, apie kurią paskelbė kairiosios liberaliosios partijos Vokietijoje, paskelbusios, kad sieks federacijos. Tikslas, kad 2024 metais krikščioniškos, patriotinės partijos, pasisakančios už tradicinę šeimą, laimėtų daugumą Europos Parlamente (EP)“, – taip apie savo dalyvavimą Europos kraštutinių dešiniųjų partijų vienijimosi forumuose yra viešai kalbėjęs Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) vadovas Valdemaras Tomaševskis.
Tiriamosios žurnalistikos centro „Dosje“ tyrimą skaitykite ČIA.
Tada V. Tomaševskis neigė ir bet kokius Rusijos pėdsakus šiuose susitikimuose.
Tačiau naujas tarptautinis žurnalistinis tyrimas atskleidžia ne vien iki šiol, ko gero, net neįsivaizduotą tiesioginę Kremliaus kontrolę Europos kraštutinių dešiniųjų gretose, bet ir tai, kokia nematoma ranka lėmė praėjusių metų vasarą staiga prasidėjusį Europos kraštutinių dešiniųjų vienijimąsi, prie kurio prisijungė ir V. Tomaševskis.
Taip pat atskleidžiama, kad ir Europos ultradešiniųjų vienijimosi tikslai, ko gero, visai ne tie, kuriuos skelbė V. Tomaševskis. Maža to, šie tikslai, atrodo, apskritai rašyti Maskvoje. Ir, žinoma, jie tikrai nėra susiję nei su Lietuvos suverenumo gynimu, nei su Europos stiprinimu.
Šis tyrimas, kurį kartu rengė Michailo Chodorkovskio įkurtas „Dossier“ centras, Vokietijos dienraštis „Süddeutsche Zeitung“, Prancūzijos leidinys „Journal Du Dimanche“, Italijos savaitraštis „L'Espresso“, žurnalas „New Lines“ (JAV) ir Estijos „Delfi“, atskleidžia ir iki tol ne iki galo matytą Kremliaus karo prieš Vakarus pusę – tiesioginius Vladimiro Putino režimo ryšius su garsiausiais pasaulio ultradešiniųjų teroristais.
Atskleidžia jis ir tai, kaip Kremlius jau kelerius metus visomis išgalėmis stengiasi nuslėpti tiesiogines sąsajas su Europos ultradešiniaisiais, o tai, ko gero, ir lėmė, jog tiesioginių įrodymų apie tas sąsajas pastaraisiais metais pasirodydavo vis mažiau, nors ultradešinieji tapo vis sėkmingesniu Kremliaus ginklu.
Man pavyko ne tik iš anksto susipažinti su šio „Dossier“ centro gautų dokumentų pagrindu atliktu milžinišku tarptautiniu žurnalistiniu tyrimu, bet ir laimėti išskirtines teises paskelbti svarbiausius šio tyrimo faktus Lietuvoje. Todėl LRT.lt skaitytojai turi galimybę susipažinti su viskuo pirmieji tuo pat metu, kai tyrimas tapo prieinamas skaitytojams Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, JAV bei Estijoje.
Taigi, pradėti, ko gero, reikia nuo to, kad šio žurnalistinio tyrimo dalyvių rankose atsidūrė dokumentai, įrodantys, kad 2021 metų vasarą prasidėjusio Europos ultradešiniųjų vienijimosi planas iš tikrųjų rengtas Maskvoje. O tam pirmiausia būtina pacituoti vieną dokumentą.
„Po 2019 m. gegužės EP rinkimų Europos konservatorių partijų lyderiai (Matteo Salvini, Marin Le Pen, H.-C. Strache) sugebėjo padidinti savo EP narių skaičių (iki 190 vietų iš 751), o tai leido jiems sukurti rimtą susivienijimą, prie kurio prisijungė Europos dešiniųjų partijos.
Dar 2019 metų rudenį planuota surengti suvažiavimą (kongresą), kuriame ketinta paskelbti apie naujo visos Europos parlamentinio judėjimo „AltIntern“ sukūrimą. Jis turėjo būti sukurtas nuo 2014 m. gyvuojančio uždaro klubo, pavadinto „Šventąja sąjunga“ 1815 m. Šventojo aljanso 200-ųjų metinių garbei, pagrindu. Šiame klube dalyvavo Europos dešiniųjų konservatyvių partijų atstovai. Kongrese taip pat planuota priimti programinį dokumentą (manifestą), suformuoti M. Salvinio vadovaujamą Politinį komitetą, kuriame būtų ir M. Le Pen, taip pat pasirašyti dvišalio bendradarbiavimo sutartis. Iš Rusijos pusės į „AltIntern“, kaip Vykdomojo komiteto pirmininkas, turėjo patekti Konstantinas Malofejevas.
„AltIntern“ turėjo tapti vieša politine sąjunga, pagrįsta steigiamajame suvažiavime priimtu manifestu (pridedama). Ji paremta penkiais principais, kuriems grėsmę kelia liberalus Europos Sąjungos (ES) diktatas.
1. Valstybės suverenitetas yra būtina darnaus vystymosi sąlyga.
2. Tautinė kultūra ir tradicijos yra aukščiausias valstybės struktūros prioritetas.
3. Krikščionybė yra gyvenimo pagrindas.
4. Švietimas yra asmenybės ugdymo pagrindas.
5. Santuoka – tai vyro ir moters sąjunga.
2019 metais planuotas, bet neįvykęs euroskeptikų kongresas 2020 metais negalėjo būti sušauktas dėl objektyvių priežasčių, sukeltų koronaviruso pandemijos. Be to, Vakarų žvalgybos agentūrų smūgiai M. Salviniui ir jo artimiausiai aplinkai po to, kai buvo paskelbtos 2018 m. derybų Maskvoje stenogramos ir 2019 m. įvykdyta iš anksto suplanuota provokacija prieš Austrijos Laisvės partijos vadovybę, buvo griežtas įspėjimas kitoms dešiniosioms partijoms, sutrikdęs jų tarpusavio veiklos koordinavimą ir nutraukęs darbo ryšius, sukurtus „Šventosios sąjungos“ pagrindu.
Be mūsų aktyvaus dalyvavimo ir apčiuopiamos paramos Europos konservatorių partijoms jų populiarumas ir įtaka Europoje ir toliau mažės. Dabartinėmis aplinkybėmis, kai beveik visa Europa ir toliau yra karantine dėl koronaviruso infekcijos, keliančios vis didesnį šių šalių gyventojų nepasitenkinimą, kai aštriai juntama visuotinio gyventojų skiepijimo ES šalyse problema, o Briuselis sąmoningai vilkina rusiškos vakcinos licencijos išdavimą, siekiant pasirengti numatyto kongreso sušaukimui patartina atnaujinti ryšius su euroskeptiškomis partijomis.
Manome, kad šiuo metu dar yra galimybė atkurti ryšius sistemingam darbui su euroskeptikais, siekiant atremti Briuselio sankcijų politiką. Tačiau darbo su jais atnaujinimas dėl išaugusio Vakarų žvalgybos tarnybų pasipriešinimo Rusijos įtakai reikalauja iš esmės kitokio požiūrio į konfidencialumą.“
Toks išskirtinio slaptumo sąlygas iš anksto numatęs Kremliaus koordinuoto Europos ultradešiniųjų vienijimo planas 2021 metų kovo pabaigoje sukurtas Maskvoje. Jis gulė ant vienos iš Kremliaus struktūrų įtakai užsienyje ir ypač darbui su Europos ultradešiniaisiais pagrindinio koordinatoriaus Michailo Jakuševo stalo.
Oficialiai M. Jakuševas, kuris, nepatvirtintais duomenimis, biografijoje gali turėti ir Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) pėdsaką, yra oligarcho K. Malofejevo struktūrų žmogus. Jis yra Šventojo Bazilijaus Didžiojo fondo, kurį įkūrė K. Malofejevas, viceprezidentas, taip pat „analitinio centro „Katehon“, kurio prezidentas yra K. Malofejevas, o JAV vyriausybė oficialiai laiko šį „analitinį centrą“ Rusijos dezinformacijos ir propagandos tinklo dalimi, vykdomasis direktorius.
K. Malofejevas labiausiai išgarsėjo dėl viešai atskleistos jo reikšmingos įtakos rengiant ir įgyvendinant Krymo okupacijos planus, o dabar laikomas vienos iš kelių iš Kremliaus įtaką Europoje įgyvendinančių „pusiau privačių“ struktūrų savininku.
Tačiau ne vien minėtas dokumentas rodo, kad praėjus vos keliems mėnesiams po to, kai jis gulė ant M. Jakuševo stalo, realiai prasidėjęs Europos ultradešiniųjų vienijimosi procesas, ko gero, buvo Kremliaus įgyvendinamo plano dalis.
Žurnalistinio tyrimo dalyvių rankose atsidūrė ir dokumentai, kurie, be kita ko, rodo, jog ant M. Jakuševo stalo gulė net Europos ultradešiniųjų politinės deklaracijos derinimo tarp Prancūzijos politikės M. Le Pen vadovaujamo Nacionalinio susivienijimo bei Vokietijos partijos „Alternatyva Vokietijai“ projektai.
Tiesa, kai kas galbūt atkreips dėmesį, kad „Alternatyva Vokietijai“ kol kas bent jau viešai iš viso nedalyvauja Europos kraštutinių dešiniųjų vienijimesi. Jos atstovai nepasirašė bendros deklaracijos praėjusių metų liepos pradžioje, nedalyvavo susitikimuose praėjusių metų gruodį Varšuvoje ir šių metų sausio pabaigoje Madride.
Tačiau šio naujo tarptautinio žurnalistų tyrimo atskleisti dokumentai gali bent iš dalies paaiškinti ir šią kraštutinių dešiniųjų „nesėkmę“, kaip „Alternatyvos Vokietijai“ neprisijungimą komentavo ne vienas ekspertas ir apžvalgininkas Vakarų šalyse.
Pasirodo, Kremlius turi (ir nuo pat pradžių koordinavo) visiškai atskirą ultradešiniųjų vienijimo planą – jis susijęs su „Alternatyvos Vokietijai“ atstovo Bundestage Waldemaro Herdto sukurta organizacija – Europos krikščionių koalicija.
Bent vieną su šia organizacija susijusio ir Maskvoje nuo pradžių kurto plano dalį iš tiesų verta tiesiog pacituoti.
„Europos krikščionių koalicijos projektas suteikia galimybę už ES pinigus:
- ES struktūrose vykdyti prorusišką politiką;
- ginti krikščioniškąsias vertybes Europoje įstatymų leidybos lygiu;
- oficialiai įregistruoti EP ir Europos Komisijoje (EK) savo lobistinę struktūrą – fondą, per kurį būtų galima atlikti didžiąją dalį informacinio darbo su šiomis struktūromis.“
Nes ir Lietuvoje dar ne visi supranta, kas yra vokiškosios AfD, M. Le Pen ar M. Salvinio šalininkų, kaip jie susiję su Kremliumi, kaip kraštutinių dešiniųjų jėgas Rusija išnaudoja savo tikslams, kaip K. Malofejevo propaguojamos „šeimos vertybės“ ir tam skirtos organizacijos yra tik Kremliaus įtakos operacijų priedanga.
Štai tokius planus Kremliaus atstovai patys konkrečiai išdėstė aptardami „Alternatyvos Vokietijai“ nario (beje, jis pats rusų kilmės ir tuo pat metu koordinuoja rusų organizacijų veiklą ne tik Vokietijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse) vadovaujamą dar vieną kraštutinių dešiniųjų vienijimo projektą. Ir ne vien aptarė – plane išdėstyti ir konkretūs pasiūlymai, ką daryti bei kaip Kremliaus planų siekti.
Beje, W. Herdto dešinioji ranka Europos krikščionių koalicijoje yra prorusiškumo neslepiantis Latvijos politikas Normundas Grostinis. Taigi, panašu, kad Kremlius tiesiog nusprendė „nedėti visų kiaušinių į vieną krepšį“ ir koordinuoti ne vieną, o vienu metu kelis Europos ultradešiniųjų vienijimo projektus.
Tuo tarpu dabartiniame viešai labiausiai matomame Europos ultradešiniųjų vienijimo procese Kremlius nuo pat pradžių pagrindinį vaidmenį skyrė ne „Alternatyvai Vokietijai“, o M. Le Pen „Nacionaliniam susivienijimui“ bei Italijos „Šiaurės lygai“.
Tarptautinio žurnalistinio tyrimo dalyviai savo rankose turi ir dokumentus, įrodančius, kaip M. Jakuševo vadovaujamos struktūros ruošėsi jau minėtame dokumente nurodytam vienijimosi procesui, turėjusiam prasidėti dar 2019 metais. Vieną šio dokumento dalį verta pacituoti dėl to, kad suprastume, kokio slaptumo užtikrinimo priemonių, bendradarbiaudami su Europos ultradešiniaisiais, jau kelerius metus imasi Kremliaus planus įgyvendinantys veikėjai.
„Nuo šių metų pradžios padėtis smarkiai pablogėjo. Dabar negalime ir toliau susisiekti su Matteo (Matteo Salvini – Italijos ultradešiniųjų lyderis iš „Šiaurės lygos“ ir tuometis šalies vicepremjeras – M. L.) net per Gianluca (Lombardijos ir Rusijos kultūrinės asociacijos prezidentas Gianluca Savoini buvo M. Salvinio padėjėjas, tiesiogiai dirbęs Kremliui, ką visiškai įrodo šio tarptautinio žurnalistinio tyrimo dalyvių turimi dokumentai – M. L.) ir D'Amico (Claudio D’Amico – Italijos politikas iš „Šiaurės lygos“, remiantis šio tyrimo dalyvių turimais dokumentais, taip pat tiesiogiai dirbęs Kremliui – M. L.), nes pirmasis, būdamas žurnalistas, o ne formalus „Šiaurės lygos“ narys, matyt, ne be amerikiečių pagalvos, prarado laisvą prieigą prie savo viršininko. Be to, vietos ir Vakarų spauda nuolat kaltina Gianlucą prorusiškomis pažiūromis. Žurnalistas Gianluca gyvena Milane, o ne Romoje. Panaši situacija yra su jo draugu Claudio D'amico, kuris, nors ir persikėlė į Romą dirbti Matteo aparate, dabar sunkiai serga ir gydosi. Abu jie stebimi vietos žvalgybos agentūrų.
Galbūt Philippe Olivier (EP narys iš Prancūzijos „Nacionalinio susivienijimo“, kurio žmona yra M. Le Pen sesuo – M. L.) galės pasikalbėti su Matteo, kad šis paskirtų ryšiams su mumis savo patikimą žmogų, su kuriuo galėtume bendrauti Rusijoje ar bet kuriame kitame Europos taške?“ – taip ne tik kilusios problemos, bet ir jų sprendimo būdas išdėstytas dar 2019 metų birželį, netrukus po EP rinkimų, ant M. Jakuševo stalo atsiradusiame jau minėtame Europos ultradešiniųjų vienijimo plane.
Dar akivaizdesnis Maskvos pastangų nuslėpti paramą Europos ultradešiniesiems įrodymas yra šio tarptautinio žurnalistinio tyrimo dalyvių rankose atsidūrę dokumentai, liudijantys, kad minėtojo G. Savoinio siūlymu, perduotu per M. Jakuševą, Rusijos prezidentas V. Putinas 2019 metų pavasarį planuotą valstybinį vizitą į Italiją atidėjo iki vasaros, kad jis įvyktų jau po EP rinkimų ir oponentams nebūtų galimybės apkaltinti šiems rinkimams besirengusią „Šiaurės lygą“ tiesiogine V. Putino parama rinkimų kampanijoje.
Šie dokumentai taip pat išsklaido ir bet kokias abejones, kad M. Jakuševas ar net K. Malofejevas ryšius su Europos ultradešiniaisiais puoselėja savo iniciatyva, o ne vykdydami Kremliaus politiką.
Šie ir daugybė kitų tarptautinio žurnalistų tyrimo dalyvių rankose atsidūrusių dokumentų taip pat įrodo ne tik tai, kokį platų ir visiškai kontroliuojamą tinklą tarp Europos ultradešiniųjų sukūręs Kremlius. Jie rodo ir dabartinį Kremliaus veikimo būdą: nors iš pirmo žvilgsnio Rusijos pėdsakų kraštutinių dešinių veikloje aptikti vis sunkiau, būtent Maskva ne tik koordinuoja, bet ir iš esmės kontroliuoja šią veiklą.
Lietuvai galbūt įdomu, pavyzdžiui, bus tai, kad dabartinio Lietuvos užsienio reikalų ministro, o tada EP nario Gabrieliaus Landsbergio 2015 metų kovą paruošto raporto apie Rusijos ir ES santykius tekstas akimirksniu atsidūrė ant kito K. Malofejevo struktūrų įtakos Europoje tinklo koordinatoriaus Aleksejaus Komovo stalo.
A. Komovas labiausiai žinomas dėl Rusijos įtakos skaidos „šeimos vertybių“ pagrindu per K. Malofejevo struktūrų iš esmės kontroliuojamą Pasaulinį šeimų kongresą, kurio veikloje atsiranda dalyvaujančių ir iš Lietuvos. Tačiau, remiantis šio tarptautinio žurnalistų tyrimo dalyvių turima informacija, būtent A. Komovas buvo tarpininkas, per kurį Kremlius bandė bent jau pataisyti jam, žinoma, nepatikusį G. Landsbergio parengtą raportą.
A. Komovui jį atsiuntęs jau minėtas C. D’Amico ir vėliau prie aptarimo prisijungęs taip pat minėtas G. Savoini formulavo paprastai – A. Komovas turi atsiųsti Kremliui reikalingas pataisas, o jie (tiksliau, Italijos ultradešiniųjų politikai, kuriems jie atstovauja) padarys viską, kad apgintų Rusijos interesus EP.
Taigi, šie ir kiti minimo tarptautinio žurnalistų tyrimo turimi duomenys bei dokumentai akivaizdžiai parodo, kad Kremlius ir ultradešinieji ne šiaip idėjiniai bendraminčiai. Europos ultradešinieji vykdo konkrečias Kremliaus užduotis.
Beje, šio tarptautinio žurnalistų tyrimo dalyviai turi konkrečius dokumentus, rodančius, kad Kremliaus ir kraštutinių dešiniųjų bendradarbiavimas pagrįstas ne šiaip bendromis ideologinėmis nuostatomis. Kremlius ne vienos, ne dviejų ir ne penkių Europos valstybių ultradešiniųjų atstovams mokėjo ir honorarus už jam naudingų idėjų sklaidą žiniasklaidoje, ir už balsavimą dėl konkrečių rezoliucijų šalių parlamentuose. Remiantis centro „Dossier“ gautais ir šio tyrimo dalyvių patikrintais dokumentais, pinigai mokami ir tokiems tiesioginiams Kremliaus užduočių vykdytojams kaip G. Savoini.
Taigi, šie ir kiti minimo tarptautinio žurnalistų tyrimo turimi duomenys bei dokumentai akivaizdžiai parodo, kad Kremlius ir ultradešinieji ne šiaip idėjiniai bendraminčiai. Europos ultradešinieji vykdo konkrečias Kremliaus užduotis.
Tuo tarpu Europoje sukurtas tinklas jau dabar Kremliaus naudai veikia dažnai net be iš pirmo žvilgsnio pastebimo paties Kremliaus pėdsako.
Vienas ryškiausių taip veikiančios sistemos pavyzdžių yra jau minėto G. Savoini bendradarbiavimas su tuomečiu AfD frakcijos Bundestage atstovo Markuso Frohnmeierio padėjėju Manueliu Ochsenreiteriu, Kremliaus naudai organizuojant Sirijos pabėgėlių repatriavimo į tėvynę planą. Vieną tokio bendradarbiavimo įrodymų verta pacituoti.
„Gerbiamas Manueli, mūsų draugai rusai nori kontroliuoti Sirijos pabėgėlių grįžimą iš Europos į Siriją. Aš rūpinuosi Italija. Gal galite paprašyti tokios informacijos iš M. Frohmaierio ar kito AfD parlamentaro: 1. Kiek pinigų Vokietijos vyriausybė skyrė pabėgėliams iš Sirijos Vokietijoje? 2. Ar Vokietijos vyriausybė planuoja repatrijuoti pabėgėlius Sirijoje? Sužinoję šiuos dalykus, galime organizuoti operatyvinį susirinkimą Maskvoje. Geriausi linkėjimai, Gianluca“, – taip 2017 metų lapkričio viduryje laišku kolegai Vokietijoje G. Savoini pademonstravo, kad Maskvos kontroliuojamas ultradešiniųjų tinklas Europoje imasi net geopolitinių Kremliaus projektų, išnaudojant pabėgėlių kortą.
Vėliau šis bendradarbiavimas tęsėsi, ir net yra pagrindo manyti, kad AfD iš tiesų įsitraukė į šiuos procesus. Pavyzdžiui, dar vienas AfD narys Bundestage Frankas Pasemannas 2019 metų vasarį apie tai užsimena laiške jau minėtajam M. Jakuševui.
Tai, kad Kremlius gerokai anksčiau pradėtus megzti ryšius su atskirų Europos šalių ultradešiniaisiais jau reorganizavo į savarankiškai veikti galintį ir tarpusavio ryšiais glaudžiai susijusį tinklą rodo dar du iš dokumentais paremtų šio tarptautinio žurnalistinio tyrimo epizodų. Mat paaiškėjo, kad Vokietijos AfD narių keliones į Maskvą organizuoja jau minėtas G. Savoini, tačiau mokėti už paties G. Savoini keliones į Maskvą gali, pavyzdžiui, Vokietijos parlamentaro F. Pasemanno biuras.
Maža to, tie tinklai siekia net toli už Europos ribų. Nes dar vienas per šį tyrimą gautas vidinis su Kremliumi susijusių struktūrų (šį kartą jau V. Putino virėju pravardžiuojamo kito oligarcho Jevgenijaus Prigožino) dokumentas atskleidžia, jog Prancūzijos ir Italijos konfliktą dėl imigrantų 2018 metais kurstė, o gal net inicijavo Afrikos politinis aktyvistas Kemi Seba, tada glaudžiai bendradarbiavęs su J. Prigožino struktūromis.
Patys J. Prigožino bendradarbiai prisipažino, kad K. Seba prisidėjo konsultuodamas Italijos politinę partiją „5 žvaigždės“ dėl kovos su esą „neokolonijine Prancūzijos politika, kaip pagrindine migracijos priežastimi, sukėlusia krizę Europoje“.
Dokumentų, įrodančių, kad Kremlius jau yra sukūręs tokį jo interesus tiesiogiai įgyvendinantį tinklą iš Europos ultradešiniųjų ir kaip tas tinklas bei atskiri politikai veikia Kremliaus naudai, yra tiek daug, kad visų nei atpasakoti, nei pacituoti tikrai neįmanoma. Tačiau visų šia tema seniai dirbančių ir ne vieną Kremliaus įtakos skandalą atskleidusių žurnalistų, dalyvavusių šiame tyrime, nuomone, tokio paveikslo, kokį atskleidė šio tyrimo dokumentai, anksčiau dar tikrai nebuvo pavykę atskleisti.
Todėl pabaigai tik paminėsiu, jog, šio tyrimo surinktais duomenimis, net vienas žinomiausių šiuo metu kraštutinių dešiniųjų teroristų lyderių Rinaldo Nazzaro ne tik gyvena Rusijoje (tai žinota ir anksčiau), bet ir savo teroristinę organizaciją, ko gero, sukūrė iš karto po to, kai praėjo apmokymus sukarintoje organizacijoje „Partizan“ šioje šalyje.
Apie „Partizan“ bei joje rengtus karinius mokymus vėliau išpuolius Europoje rengusiems ultradešiniųjų radikalams žinoma seniai, tačiau kad ji susijusi ir su tokio lygio teroristu kaip R. Nazzaro, iki tol nežinota. Maža to, nuo 2019 metų „Partizan“ jau rengia specialius kursus vien anglų kalba, taigi skirtus tik užsieniečiams.
Apie „Partizan“ veiklą per šį tyrimą surinkta ir daugiau įrodymų.
Tačiau taip pat svarbu pastebėti, kad ir jau minėtas M. Ochsenreiteris, kuris 2021 metų rugpjūtį Maskvoje neva mirė (pranešimai apie mirtį paskelbti, tačiau tarptautinei žurnalistų ir ekspertų bendruomenei jie kelia abejonių) Rusijos sostinėje buvo tiesiogiai globojamas jau minėtų K. Malofejevo struktūrų.
Svarbu todėl, kad tuo metu, kai iš esmės pasislėpė Maskvoje, M. Ochsenreiteris jau buvo viešai apkaltintas teroro akto Ukrainos Užhorodo mieste organizavimu. Todėl galima teigti, jog K. Malofejevo struktūros tiesiogiai susiję ir su įtariamų teroristų slėpimu bei rūpinimuisi jais.
Visa ši informacija, kurios per šį tyrimą surinkta gerokai daugiau, labai svarbi ir Lietuvai. Nes ir Lietuvoje dar ne visi supranta, kas yra vokiškosios AfD, M. Le Pen ar M. Salvinio šalininkų, kaip jie susiję su Kremliumi, kaip kraštutinių dešiniųjų jėgas Rusija išnaudoja savo tikslams, kaip K. Malofejevo propaguojamos „šeimos vertybės“ ir tam skirtos organizacijos yra tik Kremliaus įtakos operacijų priedanga.
Todėl, jei perskaitėte šį rašinį, susiraskite ir perskaitykite ir įvairių pasaulio žiniasklaidoje pasirodžiusius šį tyrimą atlikusių žurnalistų rašinius.
Nes tiesiog tikrai metas atverti akis. Karo Ukrainoje akivaizdoje – ypač.
