Po Ukrainos užpuolimo Rusija vis dažniau imama vadinti fašistine, ji lyginama su nacių Vokietija, Vladimiras Putinas vadinamas Putleriu, o rusai – rašistais. V. Putinas net karą pradėjo ketvirtą valandą ryto, kaip ir Vokietiją 1941 metais užpuolė Sovietų Sąjunga (SSRS).
Naciai taip pat kalbėjo, kad nenori karo, yra priversti kariauti, kad taikysis tik į karinius objektus ir nelies civilių. Panaši ir vos ne rasistinė panieka ukrainiečiams, kalbos apie neišsipildžiusią Ukrainos valstybę – naciai panašiai žiūrėjo į lenkus ir Lenkiją. Propaganda apie rusų „genocidą“ Ukrainoje atitinka nacistinę, pabrėžusią vokiečių puldinėjimus Lenkijoje.
Dar daugiau paralelių kyla lyginant Rusijos padėtį subyrėjus SSRS su Vokietijos po Pirmojo pasaulinio karo. Abiejų šalių gyventojai patyrė pralaimėjimo, imperijos žlugimo pažeminimą, todėl daugeliui buvo lengviau tikėti, kad jos iš tiesų nepralaimėjo, o buvo išduotos elitų. Rusijoje kaltininkais tapo Michailas Gorbačiovas, Borisas Jelcinas ir „liberalai“, išdavę ir pardavę didžiąją valstybę priešams, visų pirma JAV. Po pralaimėjimų abiejose šalyse susiformavo gana liberalios santvarkos, valstybės patyrė ekonominius kolapsus, visuomenės buvo draskomos didžiulių socialinių įtampų, vertybinio netikrumo, pilnos prieštaravimų, pykčio, nusivylimo, nevilties, blaškymosi tarp kraštutinių ideologijų, atsivėrusių galimybių ir grasinančio skurdo.
Visa tai maitino revanšizmą, savo ruožtu reikalavusį atkurti buvusią valstybės galybę. Tam reikėjo tautą vienijančio vado, ir jie atsirado abiejose šalyse, beje, abu demokratiniu būdu. Abu vadai siekė peržiūrėti susiklosčiusią pasaulio tvarką. Ir karinės paralelės akivaizdžios. 1936 metais Vokietija įvedė kariuomenę į „amžiams“ demilitarizuotą Reino zoną, taip sulaužydama Versalio sutartį, bet nesusilaukė jokios karinės reakcijos. Tai įtikino Hitlerį, kad nebus reaguojama ir į kitus žygius.
Rusijos ir Gruzijos karas 2008 m. ir faktinė Pietų Osetijos okupacija taip pat nesusilaukė jokios pasaulio reakcijos. 1938 m. Vokietija prisijungė Austriją ir įvyko gėdingas Miuncheno paktas, kai įtakingosios Vakarų demokratijos išdavė Čekoslovakiją, priversdamos ją priimti Vokietijos ultimatumą. Toks didžiųjų Europos šalių nuolaidumas skatino Hitlerį manyti, kad ir Lenkijos niekas negins.
2014 metų Krymo okupacija ir 2015 metais sustojusios kovos dėl Donbaso susilaukė gana švelnių Vakarų sankcijų. Kaip ir Miunchenas, Minsko susitarimai sutvirtino Putino įsitikinimą, kad jis nebaudžiamas. Tuo labiau kad, kitaip nei tarpukario Lenkija, Ukraina nesulaukė jokių saugumo garantijų iš Vakarų šalių. Kaip Dancigo koridorius atkirto Rytprūsius nuo Vokietijos, taip ir Krymas atkirstas nuo Rusijos.
Tačiau šių dviejų valstybių lyginimas daro per daug garbės Rusijai – ši valstybė tiesiog per silpna, kad ją būtų galima vadinti totalitarine. Visų pirma, silpna ekonomiškai, bet ir politiškai toli iki totalinės gyventojų kontrolės. Net ir neseniai sustiprinus cenzūrą, įvedus drakoniškas bausmes už „neteisingą“ informaciją apie karą, vis dar egzistuoja opozicinė žiniasklaida. Nobelio taikos premijos laureatų redaguojamas „Novaja gazeta“, nors ir nebeskelbia duomenų apie karo veiksmus, apie patį karą rašo ir toliau, gana atvirai jį smerkia. Iš cenzūros tiesiog šaipomasi, privalomą įvardijimą „karinė operacija“ rašant skliaustuose.
Žmonės Rusijoje vis dar gana atvirai išsako kritišką požiūrį socialiniuose tinkluose, tinklaraščiuose, forumuose ir net viešai. Berlyne 1939 metais rugsėjo 1 dieną nebuvo jokių viešų akcijų prieš karą. 1968 metais prieš Prahos pavasario nuslopinimą tankais Maskvoje demonstravo septyni žmonės. O po Ukrainos užpuolimo Rusijoje sulaikyta daugiau nei 15 tūkst. viešai protestavusių, jų akcijas laisvai fiksavo žurnalistai. Toli Rusijai iki totalitarinės visuomenės kontrolės.
Iki šiol tokio tikslo valdantiesiems ir nebuvo. Rusija kartais vadinama informacine autokratija, kai derinami demokratijos ir diktatūros bruožai: gana švelnios represijos, formaliai veikia rinkimai ir kiti demokratiniai institutai, siekiama realaus Putino ir režimo populiarumo masėse, vietoj rinkimų rezultatų padirbinėjimo (nors jo neabejotinai būna) siekiama „išvalyti“ politinį lauką nuo realią grėsmę keliančių oponentų. Visa tai leidžia informacinio lauko kontrolė, kai paliekamos nišos opozicinių nuotaikų sklaidai, bet jas visiškai užgožia masinė, visur prasiskverbianti valstybinė propaganda, kurianti diktatūros kompetentingumo jausmą. Tokia pusinė demokratija iki šiol buvo ganėtinai efektyvi išlaikant valdžią ir valdant valstybę.
Bet grįžkime prie fašizmo. Pasitelkęs Umberto Eco išskirtus 14 fašizmo požymių (straipsnis – čia) žvilgtelėsiu, kokius galima pritaikyti dabarties Rusijai, jos propagandai ir visuomenei.
Putininėje Rusijoje gana ryškus tradicijos kultas (ne veltui paskutiniame pasirodyme V. Putinas net Bibliją citavo), galima kalbėti apie modernybės atmetimą. Ją įkūnija tradiciją griaunantys „supuvę Vakarai“ – propagandoje nuolat kalbama apie gėjų Europą, išdavusią tradicinę šeimą ir moralę, todėl silpną ir mirštančią. Ji supriešinama su dvasingumą ir kitus tradicijos elementus išlaikiusia Rusija. Tradicija – taip pat ir ypatingas Rusijos kelias, atskiriantis nuo Vakarų, lyg ir misija pasaulyje.
Kaip ir daugumoje diktatūrų, Rusijos propagandoje veiksmas iškeliamas virš minties. Mintį, mąstymą atstovauja „liberalioji inteligentija“, o žodis „liberalas“ – dar vienas keiksmažodis iš putininės propagandos leksikono, atstovaujantis viskam, kas svetima, kas atėjo iš Vakarų, taip pat ir demokratijai bei saviraiškos laisvei.
Apgulties būklės jausmas, prieš tautą ir valstybę nukreipto sąmokslo paieška – turbūt dar ryškesnis ir efektyvus Rusijos propagandos bruožas. Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir užkulisinių tikrųjų jos valdovų kontroliuojamas globalus pasaulinis kapitalizmas yra blogio šaltinis, o jo tikslas – suskaldyti, pažeminti, pavergti ir sunaikinti Rusiją. JAV šiame mąstyme atlieka tokią pat funkciją, kokią nacių propagandoje turėjo bešaknių žydų kapitalas, siekiantis užvaldyti pasaulį. Tik JAV pasaulį jau užvaldė, bet Rusija (na, ir Kinija) gali nusikratyti tokios vergovės, sukurdama naują pasaulio tvarką.
Rusija kartais vadinama informacine autokratija, kai derinami demokratijos ir diktatūros bruožai: gana švelnios represijos, formaliai veikia rinkimai ir kiti demokratiniai institutai, siekiama realaus Putino ir režimo populiarumo masėse, vietoj rinkimų rezultatų padirbinėjimo (nors jo neabejotinai būna) siekiama „išvalyti“ politinį lauką nuo realią grėsmę keliančių oponentų.
Priešas matomas ir kaip itin stiprus, ir kaip labai silpnas. Rusijos viešoji erdvė tiesiog persmelkta pasipiktinimo karine ir politine JAV galia. Ji tiesiog įžeidžia Rusijos patriotą: kodėl JAV galėjo bombarduoti Serbiją, Iraką, Afganistaną, o mes negalime tokiu pat kariniu būdu susitvarkyti reikalų su kaimynais? Finansinė Vakarų galia, dolerio dominavimas kelia beveik panišką baimę. Kartu amerikonai (nekalbant apie Vakarų Europą) vaizduojami tarsi „slabakai“, neišdrįsiantys atsakyti į Rusijos agresiją, nes yra pernelyg bailūs ir nutukę. JAV pasitraukimas iš Afganistano sukėlė begalinį džiaugsmą, iš Donaldo Trumpo tikėtasi, kad jis sugriaus JAV galybę iš vidaus, o Joe Bideno amžius atrodo tiesiog įasmeninantis nukaršusius Vakarus.
U. Eco nuomone, fašistinės vyriausybės pasmerktos pralaimėti karus, nes nesugeba objektyviai įvertinti priešo pajėgumų. Atrodo, kad tai kaip tik Ukrainos atvejis – iš jos daugiau nei du dešimtmečius tiesiog tyčiotasi viešojoje erdvėje kaip iš ne(į)vykusios valstybės, patys aršiausi ją net vadina teritorija 404 (tai aliuzija į neegzistuojančio puslapio nuorodą internete). Paniekinantis požiūris į ukrainiečius kartais darosi panašus į rasizmą, po 2014 metų įvairiuose socialiniuose tinkluose būta ir didžiulės neapykantos ukrainiečiams, raginimų juos naikinti.
Dar iš Rusijos imperijos laikų atėjęs mąstymas, kad gimstama ne gyvenimui, o mirčiai (kovoje už tėvynę), atitinka fašizmo bruožą, kai gyvenimas suvokiamas kaip kova. Ar tik ne iš jo auga V. Putino mintis, kad „mes pateksime į rojų, o jie tiesiog nudvės“ (ši mintis, beje, išgąsdino ir dalį karštų rusų šovinistų, siūliusių naikinti ukrainiečius).
Panieka silpnumui ir hierarchinis elitizmas, kur kiekvienas aukščiau stovintis niekina žemesnį (silpnesnį) – taip pat nenaujas reiškinys Rusijoje, pakanka paskaityti Nikolajaus Gogolio, Michailo Saltykovo-Ščedrino ar Antono Čechovo kūrinius. Sovietmečio Rusijoje nebuvo išgyvendintas ir stiprus mačizmas, niekinantis moteris ir nevyraujančias seksualumo formas, po SSRS žlugimo šios tendencijos ir toliau stiprėjo didelėje visuomenės dalyje.
Pats Ezopo kalbos pavadinimas atsirado 19 a. Rusijoje. Sovietmečiu žodžių, reiškiančių ką nors kita, nei atrodo, kultūra tik stiprėjo, o dar svarbiau, ją itin intensyviai naudojo valdantieji. Todėl nestebina ir propagandos įvaldyta naujakalbė, kai karo nebegalima vadinti karu, tik „specialiąja operacija“. Šiaip jau fašizmo kontekste toks karo gėdinimasis – keistas, nes tikriems fašistams tautų tarpusavio kova, taigi, karas, yra natūrali būklė, netgi pasididžiavimo, beveik geismo objektas.
Taigi, devyni iš 14 fašizmo požymių Rusijai tinka. Kiti – ne visiškai. Gali būti, kad tai lemia sovietinės ideologijos įtaka. Kad ir karas: sovietinėje propagandoje nuolat kovota už taiką, o karo kurstytojais visuomet pateikti imperialistai. Atrodo, kad tokios propagandos atbalsiai tebeveikia, sukeldami fašistams nebūdingą gėdijimąsi įvardyti karą karu.
Selektyvus populizmas, kai žmonės neturi individualių teisių, o žmonių valia (tautos balsas) reprezentuojama Vado, Rusijai būdingas iš dalies. Joje gana stiprus neigiamas požiūris į parlamentarizmą, kuris siejamas su rietenomis ir silpnumu. Tačiau vis tik informacinėje autokratijoje formalių parlamentinės demokratijos procedūrų kruopščiai laikomasi, prezidentas rinkimus laimi ne 99,95 %, surenka apie 70 % (o 2012 m. surinko „tik“ 63,6 %). Vadizmas Rusijoje nors ir stiprus, vis tik neprilygsta klasikiniams fašizmo pavyzdžiams.
Mąstymas, kad nesutikimas yra išdavystė iki pastarojo meto vis tik buvo labiau marginalinis reiškinys. Nors didžiojoje žiniasklaidos dalyje jau seniai vyrauja viena nuomonė, Rusijoje esama ir nuo 19 a. gajos nesutikimo kultūros. Putininėje kitokia nuomonė vis tik dažniausiai nelaikyta išdavyste, viešojoje erdvėje su ja kovota per pajuoką ir patyčias iš „neteisingos“ nuomonės, per panieką. Išdavystės diskursas stiprinamas dabar. Tokias tendencijas rodo nesena V. Putino kalba, kurioje vidaus priešai įvardyti penktąja kolona ir nacionališdavikais. Pastarasis terminas vėlgi pasiskolintas tiesiogiai iš nacių Vokietijos.
Pats V. Putinas – kažkoks pushitleris, neturintis Hitlerio charizmos, labiau primenantis pilką biurokratą nei vadą.
Prisimenant sovietmetį stebina heroizacijos stoka putininėje propagandoje, kai kiekvienas ugdomas būti herojumi, o herojiška mirtis garbinama. Sovietmečiu heroizacija buvo beveik kiekviename žingsnyje, net daugiavaikėms motinoms suteikiamas „motinos didvyrės“ vardas. Galbūt būtent šis intensyvus naudojimas devalvavo heroizmą, jis emociškai nusitrynė ir tiesiog neveikia.
Labai ryški kitoniškumo baimė, ieškant priešų viduje ir išorėje. Rusijoje tas išorinis svetimas ir baisus Kitas – Vakarai su Rusiją griaunančiomis vertybėmis ir gyvenimo būdu. Propagandoje nuolat pabrėžiamas jų svetimumas ir kenksmingumas Rusijos gyventojams. Tačiau klasikiniame fašizme kitoniškumas sietas su tautiniu ir rasiniu svetimumu.
Nors Rusijoje verda nemažos tautinės ir regioninės įtampos, tačiau bandymas remtis etniniu rusų nacionalizmu ją susilpnintų. Kita vertus, vakarietišką kitoniškumą nešantys „liberalai“, atrodo, nėra pakankamai stipriai visuomenę mobilizuojantis vidaus priešas. Nacionalizmas šiuo požiūriu gerokai efektyvesnis, todėl bandoma savotiškai sujungti visas tautybes po rusų „kepure“.
V. Putinas netgi viešai „prisipažino“ esantis dagestanietis, ingušas, čečėnas, rusas, totorius, žydas ir t. t., taip apimdamas visas Rusijoje gyvenančias tautas. Tai susilaukė propagandinio tęsinio, kur įvairių tautinių mažumų atstovai save įvardijo ir rusais. Taip „rusų pasaulis“ išsiplečia apimdamas visus rusakalbius, kad ir kur jie begyventų, ir kartu atsiranda šovinistinės indoktrinacijos (ryški ukrainiečių atžvilgiu) ir nacionalistinės mobilizacijos galimybė.
Pats V. Putinas – kažkoks pushitleris, neturintis Hitlerio charizmos, labiau primenantis pilką biurokratą nei vadą.
Bene mažiausiai Rusijai būdinga fašizmo apeliacija į vidurinę klasę, frustruotą, bijančią ekonominės krizės ir žemesnių sluoksnių spaudimo. Putininėje Rusijoje būtent vidurinė klasė buvo didžiausias protestų variklis. Valstybė išlaikė dar sovietinės valdžios sąsajas su darbininkija ir kitokiais ne protinio darbo sluoksniais. Taip pat remiamasi menko išsilavinimo vyresnio amžiaus provincijos gyventojais. Būtent jie, pilni sovietmečio nostalgijos, posovietinių nuoskaudų, gyvenantys itin skurdžiai ir nuolat bijantys ekonominių krizių, ieško tvirtos rankos, galinčios sumažinti jų ateities baimę. Jie ir yra tvirčiausias V. Putino elektoratas. Tai pensininkų, o ne buržuazinis fašizmas.
Gal todėl stebint karą Ukrainoje ir dabartinę Rusiją neapleidžia Karlo Markso mintis: „Hegelis kažkur pastebi, kad visi didieji pasauliniai-istoriniai įvykiai ir asmenys pasirodo, taip sakant, du kartus. Jis pamiršo pridurti: pirmą kartą kaip tragedija, antrą kartą kaip farsas.“
Putininė Rusija ir atrodo tarsi nacių Vokietijos farsas. Pats V. Putinas – kažkoks pushitleris, neturintis Hitlerio charizmos, labiau primenantis pilką biurokratą nei vadą. Karinė Rusijos galia pasirodė ne tokia didelė, kokia girtasi, o karybos būdas – pasenęs, užsilikęs vos ne nuo Antrojo pasaulinio karo. Nesugebėta net Ukrainos užpuolimo preteksto žmoniškai sufabrikuoti. Tai vidujai silpna valstybė su korumpuota ir neefektyvia biurokratija, jau dešimtmetį stagnuojančia ekonomika.
Propaganda, zombinanti televizoriaus žiūrėtojus, atšoka nuo labiau išsilavinusių ir pasiturinčių gyventojų, užtat, atrodo, veikianti pačius propagandos užsakovus. Atrodo, valdančiuosius ji įtikino propagandistų sukonstruotu silpnos, byrančios, „vyresniojo brolio“ laukiančios Ukrainos vaizdiniu. Taip pat, kaip jie atrodo patikėję propagandiniais užtikrinimais, kad „importo pakeitimas“ sava produkcija, turėjęs užtikrinti nepriklausomybę nuo Vakarų, jau beveik pasiektas. O pasirodė, kad tai – vienas didelis „feikas“. Potiomkino kaimas, pradedant žemės ūkiu, baigiant karine pramone (trūkstant mikroschemų neseniai sustojo tankų gamyba). Kai propaganda diktatoriaus sąmonėje pakeičia realybę, valstybė pasmerkta nesugebėti atsakyti į vis naujus kylančius iššūkius.
Tačiau toks fašizmo farsas nėra juokingas, jis kelia pavojų su juo susiduriantiems. Farso žanro kūriniai dažniausiai būna neilgi, telieka tikėtis, kad ir šis košmariškas farsas greitai baigsis.
