Praeitą kartą žadėjau aptarti Genocido centro ateitį, bet tam reikia suprasti, kodėl jo veikla iki šiol nebuvo itin sėkminga. Pradėkime nuo to, kad pavadinimas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras yra netikslus: jame vykdomi ne tik tyrimai, kuriuos atlieka Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento istorikai.
Daug jėgų (ir didžioji dalis finansavimo) skiriama atminimui įamžinti, kurį vykdo Memorialinis departamentas. Kai centras buvo įkurtas, valstybės galimybės buvo gerokai mažesnės nei dabar ir aplinkybės buvo visai kitokios, todėl jam buvo priskirtos labai plačios funkcijos: ir tirti, ir įamžinti, ir propaguoti. Laikui bėgant prisidėjo dar ir dalyvavimas atminties karuose, neišvengiamai augęs iš tokių plačių užduočių. Tokių įvairių funkcijų konglomeratas sukūrė itin gremėzdišką centro formatą, kai visus stambesnius dalykus reikia derinti su trimis direktoriais, o kiekvieno departamento nuveikti darbai paskęsta bendroje centro veikloje. Vien jau tai stabdo efektyvios veiklos ir augimo galimybes, daro instituciją nelanksčią.
Taip pat skaitykite
Vis tik daug svarbesnė funkcijų įvairovės pasekmė – institucijos disfunkcija. Abu departamentai iš esmės yra dabartinės padėties įkaitai, būtent dirbtinis šių skirtingas funkcijas vykdančių departamentų sukergimas neleidžia jiems abiem visavertiškai veikti. Iš pirmo žvilgsnio moksliniai tyrimai ir jų rezultatų sklaida – viena kitą papildančios ir bendrą veiklą stiprinančios funkcijos, tai įtvirtinta ir įstatyme. Iš tiesų jos prieštarauja tarpusavyje viena kitai, todėl kyla tik jėgas sekinantys konfliktai, kai kiekviena pusė traukia antklodę į save.
Abu departamentai ganėtinai priešiški vienas kitam. Nenoriu ir negaliu dėl tarpusavio priešiškumo kaltinti nė vienos pusės. Galiu tik pritarti tam, kaip Vidmantas Valiušaitis apibūdino departamentų santykius: centro veikla „persmelkta nebylios vidinės konkurencijos, bet stokojanti ryšių tarp departamentų ir konstruktyvios bendradarbiavimo atmosferos. Tuo pat metu darbas joje organizuojamas neefektyviai, menkai tarpusavyje koordinuojamas ir dar menkiau kontroliuojamas“. Tiesa, jis kukliai nutylėjo, kad naujoji vadovybė įtvirtindama savo veiklos kryptis akivaizdžiai ir išskirtinai remiasi Memorialiniu departamentu. Tai turbūt neišvengiama, kai direkcijos tikslas – atminties karai.
Centras – pusiau paralyžiuotas. Svarbiausia to priežastis – moksliniai tyrimai ir darbas su atmintimi kelia skirtingus tikslus ir reikalauja skirtingo veikimo būdo.
Tik tiek, kad Memorialinis departamentas, palaikydamas direkciją, pats nuo atminties karų iki šiol faktiškai yra nusišalinęs, visa ši labai sunki našta teko Tyrimo departamento istorikams. Būtent jie yra kritikuojami direkcijos kaip prasti kovotojai. Nedirbantys klaidų, žinoma, nedaro, bet ar tokia turėtų būti atminties institucijos veikla? Kas yra girdėjęs Memorialinio departamento direktorės Gintarės Jakubonienės pavardę informacinių karų kontekstuose? Peržvelkite šio departamento darbuotojų sąrašą – be Daliaus Žygelio daugiau aktyvių tokių kovų dalyvių nesimato.
Tuo tarpu ir skyrių, ir darbuotojų Memorialinis departamentas turi gerokai daugiau nei Tyrimų departamentas. Negalima visko paaiškinti vien tuo, kad dalis jų yra tik muziejininkai. Būtent muziejų – atminties institucijų – tikslas ir yra šviesti, viešinti, propaguoti. Iš kompetencijų – tikimasi gebėti savarankiškai išsitirti jiems reikalingus klausimus (bent didesnę jų dalį), o jei klausimai jautrūs – ir kariauti atminties karuose. Ir šiais laikais, ypač tokiose temose, nebeužtenka vien parengti ekspozicijas ar statyti paminklus. Darbas su visuomene Lietuvoje ir už jos ribų yra svarbiausia modernių muziejų priemonė ir tikslas, galintis labai efektyviai prisidėti prie sėkmingos kovos su priešiška propaganda.
Centras – pusiau paralyžiuotas. Svarbiausia to priežastis – moksliniai tyrimai ir darbas su atmintimi kelia skirtingus tikslus ir reikalauja skirtingo veikimo būdo. Tyrimai reikalauja susikoncentravimo, neretai – ilgalaikio, į vieną ar kitą problemą, detalių ir dažnai varginančių paieškų, kurių tikslas – ištirti vieną ar kitą problemą. Memorialiniam departamentui kyla daugybė praktinių, dažnai smulkių problemų: išsiaiškinti kurio nors partizano biografiją, surinkti medžiagą ekspozicijai, rinkti duomenis apie eksponatus. Istorikų jame dirba mažai, todėl prireikus informacijos iš karto rašomas raštas generaliniam direktoriui, kad Tyrimo departamentas išsiaiškintų vieną ar kitą faktą. Nuo savo tyrimų atitraukiami istorikai, žinoma, nepatenkinti, o Memorialinis departamentas piktinasi, kodėl pažymos rašomos taip lėtai arba kodėl jose pasitaiko netikslumų, už kurias atsakyti turi Memorialinis departamentas.
Jei patys rinktų medžiagą, tuomet suprastų, kad neįmanoma per dvi savaites archyve surasti visos reikalingos informacijos apie kurį nors partizaną, juolab jų būrį. Dar blogiau, kad istorikai dažnai nežino, nei kam, nei kaip tie jiems primesti, o Memorialiniaaim departamentui būtini darbai bus panaudoti. Ne taip jau retai pasitaiko, kad jie apskritai nugula stalčiuose, kur niekas nemato, ir istorikams natūraliai kyla tokio darbo prasmės klausimas. Štai ir esminis konfliktas. Jis apauga įvairiomis smulkmenomis, kai tyčia ar ne istorikų surinkti duomenys pateikiami kaip Memorialinio departamento darbo vaisius arba nuolatiniu nepasitenkinimu netinkamu istorikų darbu.
Apskritai praktika, kad atminties institucija pati tyrimų nevykdo, o „užsako“ juos kitiems istorikams, yra ydinga. Lietuvoje yra nemažai muziejų ir jiems nereikia kažkokio pusiau atskiro istorikų departamento, kad galėtų vykdyti savo funkcijas. Galima sakyti, kad centre – ypatingo jautrumo temos, tačiau muziejai ir tokias sugeba įamžinti, pateikti visuomenei. Dabar situacija tokia, kad Memorialinio departamento darbuotojams lyg ir nepriklauso užsiimti tyrimais (tam juk yra atskiras departamentas), jų reikalaujama iš istorikų. Bet tai nėra būdinga muziejams – užtenka pažvelgti, kiek tyrimų išleidžia Valdovų rūmų ar Nacionalinis muziejai. Tai jiems leidžia pasiekti gerų rezultatų ir edukacijoje, ir darbe su atmintimi.
Nuo tyrimų išlaisvintas Memorialinis departamentas be istorikų iš gretimo departamento pagalbos neretai jaučiasi bejėgis. Gavau tai patirti, kai teko įsitraukti į ekspozicijos Homo sovieticus rengimą po to, kai ji buvo bene dešimt metų (!!!) mirtinai įstrigusi. Kai savi departamento darbuotojai per tiek laiko niekaip nesugebėjo jos parengti, buvo paprašyta istorikų iš Tyrimų departamento pagalbos, apsiėmiau (turbūt atsidėkodama už tai, kad ekspozicija jau faktiškai pabaigta, direkcija, po 17 istorikų kreipimosi į Seimą, kurį pasirašiau, vertindama mano praėjusių metų darbą, išėlė lojalumo stokos klausimą. Tiek apie tikrąjį direkcijos požiūrį į kovas dėl atminties).
Atrodo, kad galimybė bet kada pasiremti istorikais sukūrė šiltnamio sąlygas Memorialinio departamento darbuotojams ir taip itin susilpnino jį patį. Labai ryškiai jaučiasi vietoje dirbančių, o ne kartais pasikviečiamų profesionalų stoka. Negali tegul ir gausiai istorikų teikiama informacija atstoti darbo, atliekamo pačių muziejininkų, geriausiai žinančių, ko jiems reikia. O ir situacija, kai visada galima parašyti raštą prašant pateikti informacijos, neskatina nei darbuotojų tobulėjimo, nei profesinio atminties institucijos augimo. Esama ir viešinimo problemų. Ko verta vien padėtis, kai D. Žygelis atsisako dalytis turimais unikaliais vaizdo ir garso interviu su partizanais ir represijas patyrusiais žmonėmis argumentuodamas, kad tai jo asmeninė nuosavybė, nors juos rinkti buvo pareigų centre dalis.
Parlamentarams, matyt, nesvarbu, kaip jaučiasi tokiai administracinei savivalei palikti savo nuomonę turintys darbuotojai. Mano eilė turbūt laukia po to, kai Seimo akis nuo centro vėl ilgam nusigręš palikdama jį merdėti toliau.
Ką daryti, kad ir tyrimų, ir atminties karų veikla sustiprėtų? Atėjo laikas persvarstyti centro įstatymą ir jam suteikiamas funkcijas. Svarbiausia – būtina išpainioti absoliučiai nesuderinamas tyrimų ir atminties (bei kovų dėl jos) funkcijas. Tai labai nesudėtinga padaryti iš Tyrimų departamento sukuriant atskirą grynai mokslines funkcijas turinčią instituciją, o Memorialinį departamentą paverčiant normalia atminties institucija, neprikaustyta prie neaiškios bendros centro vizijos. Ją sustiprinus atitinkamos kvalifikacijos žmonėmis ji galėtų tapti svarbia ir daug efektyvesne, lankstesne atminties karų dalyve, visiškai susikoncentravusia į darbą su atmintimi.
Kodėl nesuteikus Memorialiniam departamentui galimybės veikti savarankiškai, kaip veikia panašios atminties institucijos Lietuvoje ir pasaulyje? Mokslininkų darbus visada galima naudoti, juos galima ir būtina įdarbinti pas save. Turint savus tyrėjus būtų gerokai aiškesnė jų darbo specifika, todėl su istorikais nekiltų tiek daug problemų, kaip dabar. Ir tai būtų darbuotojai, žinantys, kad dirba atminties, o ne tyrimų institucijoje, darbuotojai, mėgstantys labiau praktinę muziejinę, sklaidos ir propagavimo veiklą, kuriems nėra būtina tuo pat metu dar ir akademiniu mokslu užsiimti.
Būtent atminties institucija turi daug daugiau priemonių ir galimybių dalyvauti informaciniuose karuose, nei mokslininkai profesionalai. Todėl tokia Memorialinio pagrindu sukurta įstaiga galėtų tapti mūsų požiūrio į okupacijų laikus propagavimo lydere Lietuvoje ir užsienyje, o taip pat ir galingu kontrpropagandos įrankiu. Joje šalia muziejininkų, paveldosaugininkų ir edukologų turi dirbti komunikaciją, propagandą ir kontrpropagandą išmanantys specialistai – tai leistų daug aktyviau, lanksčiau dirbti su visuomene ir užsienio auditorija, geriau juos veikti. Būtent t. Tokia tik į atmintį ir su ja susijusias problemas orientuota institucija būtų gerokai efektyvesnė nei dabartinis gremėzdiškas, nepaslankus ir todėl ne itin efektyvus centras. O tai neabejotinai sustiprintų Lietuvos pozicijas atminties karuose.
Kartu mokslinėje institucijoje gerokai sparčiau judėtų ir visų taip laukiami partizaninės kovos, Birželio sukilimo bei Holokausto tyrimai, kai istorikai galėtų tiesiog užsiimti jais, o ne plėšytis ir tarp skubiai spręstinų praktinių atminties institucijoms kylančių problemų. Gėda pasakyti, bet iki šiol neturime nei partizanų, nei sukilėlių, nei Holokausto aukų sąrašų, labai lėtai juda sukilimo eigos atskiruose regionuose tyrimai, reikėtų ir fundamentalių darbų apie tremtį, 1940–1941 m. okupaciją. Galų gale ir kolektyvizacija juk buvo prievartinė, ji tampriai susijusi su partizaninės kovos slopinimu.
O kur dar pastaruoju metu visai primiršta disidentų veikla, įvairios neginkluoto pasipriešinimo formos. Yra ir kita okupacijų pusė – kasdienybė, kultūrinis, socialinis, ekonominis gyvenimas, – be to irgi neįmanoma suprasti pasipriešinimo ir tautos gyvenimo tuomet. Net pastaruoju metu vėl išpopuliarėjęs kolaboravimo terminas reikalauja didesnio įsigilinimo ir platesnių prisitaikymo tyrimų. Visu tuo ir galėtų užsiimti Okupacijų tyrimo centras, atleistas nuo prievolės tiesiogiai dalyvauti atminties karuose. Netiesiogiai tokių tyrimų rezultatai šiems karams būtų gerokai didesnė parama nei tai, ką perkrauti ir į visas puses tampomi centro istorikai gali padaryti dabar.
Be efektyvumo padidėjimo tokia reforma leistų dar ir sumažinti valstybės administravimo išlaidas, nors tai ir gali atrodyti keista. Dabar centro struktūra itin gremėzdiška: yra du departamentai su savo direktoriais, kiekviename jų – po kelis skyrius, visam tam vadovauja generalinis direktorius, kuriam tiesiogiai pavaldūs dar keli skyriai, jo pavaduotojai ir patarėjai vadovauja dar keliems. Vienas departamentas, norėdamas ko nors iš kito, rašo raštą direktoriui, šis vizuoja ir persiunčia kito departamento direktoriui, šis – vedėjams. Atrodo, tarsi dvi ministerijos tarpusavyje susirašinėtų.
Tokia padėtis tik dar kartą įrodo, kad faktiškai tai yra dvi tarpusavyje menkai susijusios įstaigos, laikomos viena su kita per prievartą. Ji pagimdė ir itin hierarchizuotą veiklos modelį, dėl kurio įstaigai reikia 14 (!!!) sekretoriato darbuotojų. Primenu, kad visame centre dirba 141 žmogus, o istorikų – 34. Įdomus santykis, nieko nepasakysi. Kodėl Istorijos institutui užtenka dviejų sekretorių, nors darbuotojų skaičius – panašus? Visa ši administracinė mašinerija reikalinga siekiant kažkaip sukabinti niekaip nekimbančius departamentus. Pasikartosiu – tokia padėtis susiformavo ne dėl kažkieno piktos valios, o dėl natūralių priežasčių – skirtingų funkcijų, kurios tik pašaliečiams atrodo labai panašios. Atskyrus departamentus išnyktų ir milžiniškos dabartinės administracinės tarpìnės poreikis.
Taip pat skaitykite
Dabartinė direkcija jį tik didina – atminties kariai koncentruojami vis augančiame tiesiogiai generaliniam direktoriui pavaldžiame Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriuje. Vadinasi, ir vėl ne Memorialinis departamentas užsiims atminties įstaigai priklausančiu darbu, o jam nurodinės strategai iš šiam departamentui nepriklausančio skyriaus, neleisdami stiprėti ir vystytis paties Memorialinio departamento jėgoms. Visa tai virs begaliniais biurokratinių raštų kiekiais, kurių suvaldyti turbūt nebegalės nė tie 14 sekretoriato žmonių – prireiks jį dar labiau plėsti, didės ir strategų kiekis. Tai labai sumažins algų didėjimo visiems darbuotojams galimybę ir kartu užkirs kelią pritraukti gerus specialistus, kas savo ruožtu reikš tolesnį įstaigos merdėjimą.
Tas užburtas ratas centre jau išbandytas, pasekmės – žinomos: nuolat besikeičiantys darbuotojai, specialistų išsilakstymas ir stringantys darbai. Toks vadovavimo atminties kovoms iš išorės kelias niekur neveda – jei jau institucija dirba atminties karų srityje, kaip Memorialinis departamentas, tai jo darbuotojai ir turi būti propagandos ir komunikacijos specialistai, o ne pasyviai laukiantys nurodymų iš kažkokių jų departamentui nepriklausančių strategų ir atminties kovų meistrų, patys iniciatyvos nesiimantys ir atitinkamų kompetencijų neturintys. Tokia padėtis tik augina biurokratiją ir mažina efektyvumą. Nekalbu jau apie tai, kad nurodinėjimai „iš išorės“ kelia įtampas tarp darbuotojų ir priešiškumą tarp skyrių, ką rodo dabartinė padėtis.
Gal manote, kad atskyrus mokslinę ir atminties institucijas prasidėtų veiklos dubliavimas? Jo pakanka ir dabar, pavyzdys – kad ir tie dviejų departamentų parengti skirtingi partizanų sąrašai. Galima kaltinti prastą tarpusavio komunikaciją, kaip daro direkcija, bet būtent departamentų funkcijų persidengimas ir nulemia dubliavimąsi. O jis faktiškai įrašytas centro įstatyme. Beje, visai neseniai Tyrimo departamente atsirado naujas Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyrius. Kodėl naujoji direkcija ne mažina funkcijų dubliavimą, o didina? Juk viešinimas – akivaizdžiai Memorialinio departamento funkcija. O gal jau ir Tyrimo departamentas verčiamas atminties institucija?
Ar visa ši centro struktūra rodo efektyvų valdymą ir vykstančius atitinkamus pokyčius? Akivaizdu, kad ne.
Priešingai – gausėja tiesiogiai direkcijai pavaldžių skyrių ir jų darbuotojų, kas tik didina chaosą ir skatina institucinę disfunkciją.
Mano siūloma Centro pertvarka leistų išspręsti daugybę dabar esančių ir neabejotinai kilsiančių problemų. Jos kils, jei padėtis liks tokia pat – vadovų kaita čia nepadės. Bet, kiek žinau, direktorius jau švenčia pergalę džiūgaudamas, kad – Seime nuspręsta nieko nekeisti, apsiribotibus apsiribota visiškai kosmetiniu pokyčiu – Mokslo tarybos prie centro įsteigimu. Jei iš tiesų taip, belieka daryti išvadą, kad parlamentarai ne tik visiškai formaliai žiūri į jiems pavaldžios įstaigos veiklos efektyvumą, lėšų joje panaudojimo tikslingumą, nekalbant jau apie abejingumą moksliniams tyrimams, bet yra ir visiškai abejingi įstaigos vidiniam klimatui.
Matyt, jiems nesvarbu, kad generalinis direktorius gali tiesioginiame radijo eteryje menkinti tyčiotis iš savo kitaip manančios darbuotojos, kad direkcija baudžia „netinkančius“ darbuotojus (ne, vis tik – pavaldinius) finansiškai – sumažindama jau patvirtintus veiklos įvertinimus, nuo kurių priklauso algos priedas, kreipimąsi pasirašiusiems po jo paviešinimo.
Nesvarbu ir tai, kad darbuotojams mokslininkams draudžiama kalbėtis su žiniasklaidos atstovais be vadovybės leidimo. Direktorius atvirai pasakė, kad šis taisyklių punktas keičiamas nebus, kaip ir tai, kad daktarė Mingailė Jurkutė bus atleista. Parlamentarams, matyt, nesvarbu, kaip jaučiasi tokiai administracinei savivalei palikti savo nuomonę turintys darbuotojai. Mano eilė turbūt laukia po to, kai Seimo akis nuo centro vėl ilgam nusigręš palikdama jį merdėti toliau. Ką gi, jei iš tiesų taip, deklaruojamos (krikščioniškoji ar socialioji) demokratija bei įvairūs liberalizmai Lietuvoje baigiasi už Genocido centro durų. Jei apskritai neapsiriboja partijų pavadinimais. Tikiuosi, kad aš klystu.
P. S. Šis tekstas rašytas ne darbo metu ir ne Centro patalpose.
