Apie tarpusavyje nesusikalbančią Lietuvą svarstoma ne vienerius metus, tačiau pastaruoju metu, būtent esant valdžioje šitai centro dešinės koalicijai – tai tapo problema, verčiančia politikos tyrinėtojus daryti nelinksmas išvadas.
Pavyzdžiui, yra tikimybė, kad nepatenkintieji nebūtų aktyvūs, jei reikėtų ginti savo šalį arba ateitų balsuoti per artimiausius rinkimus, ko nedarydavo anksčiau, kad išsirinktų valdžią, kuri visiškai pakeistų dabartinį demokratinį Lietuvos kursą.
Viena iš visuomenės nuotaikų tyrėjų Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė – „Savaitėje“.
– Kaip jums atrodo ar valdančiųjų nesirinkimas į neeilinę sesiją priimti pataisų, kurios vienaip ar kitaip galėtų prisidėti prie išlaidų dėl išaugusių energijos išteklių kainų mažinimo, gali būti visuomenės suprastas kaip abejingumas jų padėčiai, nenoras pasirūpinti jais?
– Turbūt priklauso viskas nuo, vėlgi, tos pačios komunikacijos, apie kurią dažnai kalbame. Kaip tai pateiksi, nes galima taip suinterpretuoti arba galima kitaip, ir, aišku, prezidento interpretacija linksta link to, kad tai gali būti nesirūpinimas. Tai valdžiai reikėtų tada atsako į tą komunikacinį pranešimą.
– Bet ta nepatenkintųjų dalis juk taip pat yra labai skirtinga, nes vieni, pavyzdžiui, nenori galimybių paso, o kiti nori šitą valdžią apskritai nuversti, ir tada, tai nėra toks paprastas veiksmas, tas kalbėjimas. Kaip jūs įsivaizduojate, koks jis turėtų būti?
– Na, ne tik su nepatenkinta, bet apskritai turbūt, kaip kalbėtis su visuomene, tai čia aš nesu politinės komunikacijos specialistė, bet užtenka pasiimti bet kokį vadovėlį ir pasižiūrėti principus pagrindinius politinės komunikacijos.
Tai sakoma, kad komunikacija turi būti autentiška, empatiška, atvira, nešališka, ypač krizės komunikacija turėtų būti iš tikrųjų nešališka ir neperlenkiant lazdos, visažinio įvaizdžio nekurianti. Ir dar vienas punktas, ką iš tikrųjų visą laiką mini politinės komunikacijos specialistai, kad, pirmiausia, prieš kalbantis su kažkokia auditorija reikia klausytis tos auditorijos, į kurią apeliuoji, kuriai bandai komunikuoti, klausytis, ir tada pagal tai pakreipti savo tą visą diskursą komunikacinį.
Tai, man atrodo, čia galbūt pagrindinė problema, kad tarsi yra nesiklausoma tos auditorijos, su kuria komunikuoji. Ir ko dar iš tikrųjų trūktų – tai irgi vienas iš komunikacijos sėkmingos bruožų – būti kūrybiškam. Kažkokios naujos, netikėtos komunikacinės priemonės, jos galėtų tarsi permušti nepasitikėjimo sieną, bet to kūrybiškumo tai labai trūksta iš tikrųjų iš dabartinės valdžios.
Nors atrodė tarsi jaunatviška tokia valdžia, ir kažkaip atrodė, kad galėtų pasiremti ir mokslinėmis įžvalgomis, ir kūrybiškumo turėti, ir padaryti kažką tokio nestandartinio, bet, deja, viskas tiesiog plaukia pasroviui ir tikimasi, kad kažkaip išplauks, bet neišplaukia taip lengvai.
– Bet ar tai nėra dėsningumas, aš dabar pagalvojau. Mes sakome, kad su visuomene nėra to ryšio, komunikavimo, bet Vyriausybė, valdantieji, vadinkime, net tarpusavyje to nesugeba padaryti.
Žiūrėkite, ištisai viešąją erdvę pasiekia, kad jie tarpusavyje nesikalba, jie neturi tarybos, jie tarsi nesitaria. Tai, jeigu tu nesugebi susitarti su artimiausiu ratu, su savo šeimos nariais, su bendražygiais, bendradarbiais, tai kaip tada gali iš viso galvoti apie kažkokį susikalbėjimą su kaimynais arba pažįstamais?
– Kiek tekę yra daryti įvairių interviu su eiliniais partiniais žmonėmis kažkur provincijoje, tai jie sako, kad partijų valdžia su mumis nesikalba, su pačiais partijų nariais, savo partijos nariais, nesikalba. Jeigu būtų daugiau tokio tiesiog natūralaus bendravimo tiek su koalicijos partneriais, tiek su savo partijos skyriais įvairiose vietovėse, tai tada iš karto ateitų tas žinojimas ir supratimas apie žmonių nuotaikas, viena vertus.
Ir, kita vertus, tiesiog būtų toksai pilnavertiškesnės realybės vaizdas, nes, jeigu tu susikoncentruoji, diskutuoji tik labai mažame rate, tai tada iš tikrųjų susiaurėja tas realybės matymas ir jisai kartais tampa nebeadekvatus. Tai čia yra problema ir, ko gero, čia Tėvynės Sąjungos tokia įsisenėjusi problema, turiu tokį spėjimą, nors, aišku, čia reikėtų atskiro tyrimo tam.
Komunikacija visgi yra viena iš esminių politiko funkcijų, tai nėra tiktai kažkoks, kai jau nebeturiu ką veikti, tai tada einu pakomunikuoti. Taip neturi būti, turi būti į pirmą eilę statoma, tai to suvokimo kaip nėra, taip nėra, tai nežinau ar čia gali suspėti kažkas pagerėti iki kadencijos pabaigos, ar ne.
– Ir aš dar norėjau jūsų paprašyti apibūdinti tą vis dėlto nepatenkintąją visuomenės dalį, kuri, na, netgi ir tokių radikalių sprendimų gali, atrodo, imtis – jie reikalauja, kad būtų ir Seimas atšauktas visas, ir Vyriausybė pašalinta.
Kas tai yra per žmonės, nes kartais juos pavadina jedinstvininkais, kartais dar kažkaip. Kita vertus, kokia galėtų būti ta dalis, nes jeigu žiūri, pavyzdžiui, į tai, kiek žmonių pasiskiepiję yra, tai prieštaraujančių, tarsi liktų tik 30 procentų, bet galbūt tai apgaulinga pagal skiepus spręsti apie tos nepatenkintos visuomenės dalies dydį, nes gal jų yra, pavyzdžiui, šeši iš dešimties?
– Čia kaip pažiūrėsi, bet mūsų tokie preliminarūs duomenys irgi rodo, kad jau apie 30 procentų maždaug gali būti tų tokių jau tikrai pritariančių protestams, net ir po Sausio 13 įvykių, kur tie protestai buvo irgi labai marginalizuoti. Tai pakankamai yra didelė dalis, o apskritai nepatenkintų vyriausybės veikla viena ar kita, sakykim, užsienio politika ar dar kažkuo tai, žinoma, yra daug didesnis procentas.
Ir jų įvairovė labai didelė ir tiek, kiek rodo duomenys, tai iš labai įvairių sluoksnių ir įvairaus išsilavinimo. Net lengviau pasakyti, kur yra jų mažiau, negu, kur yra daugiau, nes šiaip labai platus toks pasiskirstymas ir tarp verslininkų, ir tarp specialistų, tarp darbininkų ir tarp bedarbių iš tikrųjų yra gana panašus procentas, tiktai mažiau yra tarp studentų ir tarp ofiso darbuotojų.
Na, aišku, Vilniaus ir ir kitos Lietuvos dalies skirtis: Vilniuje mažiau nepatenkintųjų, kituose miestuose ir ypač Panevėžio apskrityje jaučiasi, ir kituose miestuose yra netgi gal dar didesnis nepasitenkinimas, negu kaimo vietovėse. Tokie preliminarūs mūsų duomenys taip taip rodo.
Bet kas man labiau kelia nerimą visoje šitoje situacijoje, tai kad iš tikrųjų pati Vyriausybė padeda labai stipriai Rusijos propagandai silpninti Lietuvos visuomenę. Ir negali žinoti, kada tai bus panaudota. Jeigu, tarkim, būtų kažkokia karo, hibridinio karo situacija, tai gali būti tada ištraukiama ta korta ir panaudojama. Tai, man atrodo, kur yra didžiausia problema ir klaida iš tikrųjų tiek Vyriausybės, tiek apžvalgininkų – nesupratimas, kad kai yra tam tikros problemos realios ir tam tikras nepasitenkinimas visuomenės dėl kažkokių konkrečių dalykų. Tada tą ima ir panaudoja Rusijos propaganda, ištraukia į paviršių.
Ir, kai Vyriausybė neigia tas problemas, o žmonės tada mato, kaip tuose kituose šaltiniuose yra kalbama apie tas problemas, tada jie pradeda tikėti tais kitais šaltiniais labiau, negu savo pagrindiniais tais – ar visuomeniniu transliuotoju, ar kitu. Tai aš čia matau didžiausią problemą, kad neteisingai suvokiama.
Kaip dažniausiai daro ir mūsų apžvalgininkai? Jie pasiskaito tuos Rusijos propagandinius šaltinius, pamato, kad apie kažką šnekama, apie kažkokias problemas ir tada sako – žiūrėkit, tie protestuotojai kalba taip pat, kaip Rusijos propaganda. Bet problema yra atvirkštinė iš tikrųjų. Protestuotojai dažnai kalba tiesiog apie tas problemas, kurios yra, ir tas problemas pasigauna ta propaganda.
Tai yra antrinis veiksmas, ir tada, kai mes bandome nuneigti tas problemas, tai mes ne užkardome tą propagandą, bet mes kaip tik jai padedam. Va, čia yra pagrindinė problema, dėl ko aš taip nerimauju, kad tas visuomenės atsparumas per tą laiką galėjo smarkiai sumažėti pačios vyriausybės ir apžvalgininkų rankomis.
– Ačiū jums už pokalbį.
