Silvijos Foti knyga „Vėtra Lietaus šalyje: Jono Noreikos anūkės pasakojimas“, dar nepasirodžiusi lietuvių kalba, jau sulaukė nemažai dėmesio: šis tekstas – jau bene antras Lietuvoje atsiliepimas apie ją (jau pasirodė Mingailės Jurkutės recenzija).
Skandalas apie Joną Noreiką pastaruoju metu atrodo kiek aprimęs, bet galima spėti, kad greitai pasirodysiantis lietuviškas autorizuotas leidimas, parengtas leidyklos Kitos knygos, įžiebs jį iš naujo. Knyga prieštaringa kaip ir jos objektai – istorija ir jos atmintis: neretai norisi spjaudytis dėl klaidų ir kažkokių dirbtinų, nieko bendro su istorine praeitimi neturinčių interpretacijų, o kartais ji sudomina ir įtraukia.
Vis dėlto iš karto norisi pasakyti, kad ši knyga – ne apie Joną Noreiką ir ne apie jo dalyvavimą žydų žudynėse. Žinoma, tai tarsi pagrindinė tema, tam lyg ir skiriama didžioji knygos dalis. Jos siužetas yra savotiškas detektyvas – autorė aiškinasi, koks buvo jos senelis, iš įvairių šaltinių rankioja informaciją ir tikrai neatskleisiu jokios paslapties parašydamas, kad J. Noreikos veikloje nacių okupacijos laiku autorei paaiškėja vis daugiau nutylėtų dalyvavimo Holokauste faktų.
Taip pat skaitykite
Kodėl tai detektyvas, o ne istorinio tyrimo aprašymas? Todėl, kad knyga nėra istorinis tyrimas. Skaitytoją gali suklaidinti naudojamos nuorodos, tačiau istorinė ir detektyvinė knygos dalis yra gryna publicistika, kai siekiama emociškai paveikti skaitytoją. Taip pat ryškus žurnalistinis tyrimo pobūdis: autorė ieško faktų ir juos logiškai interpretuoja, tačiau toks elgesys nedaro žmogaus istoriku. Tam, kad taptum bet kurios srities profesionalu, turi būti įvaldęs jos įrankius, kontekstą, tyrimų metodus, o kai istoriją pradeda tirti neprofesionalai, labai dažnai tai baigiasi nelabai kokybiškais tekstais. Taip ir šioje knygoje dažnai trūksta niuansų, detalių ir išlygų, labai svarbių tokiuose tyrimuose.
O kur dar nemažai faktinių klaidų. Tiesiog rėžia akį smulkios faktinės klaidos. Tiesa, lietuviškame variante jų sumažėjo, neliko kad ir marmurinės KGB rūmų Vilniuje sienos, ant kurios iškaltos čia sušaudytų žmonių pavardės (iš tiesų – granitinė), ar kad lenta J. Noreikai, kabėjusi ant Vrublevskių bibliotekos sienos, vadinama bronzine. Tai smulkmenos, tarsi nesvarbios, iš karto kelia abejonę ir istorine knygos dalimi. Ją dar labiau sustiprina ir autorės pasididžiavimas tuo, kad J. Noreika neva neprašė teismo sušvelninti jam skirtos bausmės, nors iš tiesų jis prašė, tik bylos dokumentus iš rusų kalbos S. Foti vertęs žmogus šį momentą praleido. Čia dera pagirti leidyklą Kitos knygos, kuri sutikrino vertimus ir iš naujo išvertė visas citatas iš J. Noreikos bylos. Tačiau tokios smulkmenos rodo S. Foti teksto lygį.
Visgi labiausiai skaitant knygą erzina pritempinėjimai. Juos lengva pamatyti knygos tekste, nereikia net tikrinti su istoriniais šaltiniais. Taip autorė teigia, kad skatinimas žudyti žydus laikraštyje po nacių okupacijos sutapo su dar tarpukariu J. Noreikos parašytame romane išreikštomis mintimis, nors kitame skyriuje ji pateikia citatą iš romano, kur aiškiai parašyta, kad prieš žydus nereikia vartoti smurto ar jiems ką bloga daryti. Ar autorė mano, kad bet koks nusiteikimas prieš žydus reiškia pritarimą Holokaustui? Taip, tokios nuotaikos kuria atmosferą, palengvinančią Holokaustą, bet visgi tai skirtingi dalykai.
Dar daugiau klausimų kelia šaltinių ir ypač atsiminimų interpretavimas, kai vieni atsiminimai nurašomi kaip melas, kitais besąlygiškai remiamasi. Knygoje galima pamatyti visą atminties klaidų katalogą, kai žmonės prisimena klaidingai, užmiršta, prisimindami nesąmoningai klaidingai interpretuoja, galbūt sąmoningai klaidina. Todėl ir reikalingi istorikai, kad galėtų remtis įvairios kilmės šaltiniais ir juos kvalifikuotai interpretuoti.
Tačiau knygoje nuolat nelabai pagrįstai abejojama lietuvių istorikų kompetencija, ne kartą teigiama siekiant juos nuslėpti (dar gerai, kad ne sufalsifikuoti) praeitį. Autorės bėda ta, kad ji nesikalbėjo su istorikais. O kai perskaitai teiginį, kad Lietuvoje nėra informacijos apie Žemaitijos žydų žudynes, svyra rankos: tereikia permesti žurnalo Genocidas ir rezistencija numerius, kad pamatytum, jog tai netiesa: yra straipsnių apie Holokaustą Kretingoje, Telšiuose, Kražiuose, Raseiniuose, Mažeikiuose, Salantuose ir kitose vietovėse. Ar autorė nežinojo šių straipsnių, ar viskas, ką išleido LGGRTC – nesiskaito? Ir vienas, ir kitas atsakymas nieko gero nepasako apie istorinio tyrimo kokybę.
Knygoje galima pamatyti visą atminties klaidų katalogą, kai žmonės prisimena klaidingai, užmiršta, prisimindami nesąmoningai klaidingai interpretuoja, galbūt sąmoningai klaidina.
Klaidingos interpretacijos leidžia labai plačius, radikalius ir todėl klaidingus apibendrinimus. Niekaip negalima pritarti, kad būtent lietuviai „sukūrė sukrečiančiai produktyvius žydų naikinimo metodus“. Be nacių ideologinės ir praktinės „pagalbos“ Holokausto Lietuvoje nebūtų buvę, tačiau apie tai knygoje net neužsimenama. Gal autorė mano, kad tokie beapeliaciniai teiginiai padės lietuviams atsitokėti, suprasti ir pripažinti savo tautiečių dalyvavimą Holokauste? Deja, greičiau jau atvirkščiai – jie paskatins užsiverti, nebandyti suprasti ir kategoriškai neigti baksnojant į knygoje pasitaikančias nesąmones.
Apskritai knygoje pateikiamos tik radikalios nuomonės. Nuolat kalbama apie „patriotus“, neigiančius lietuvių ir J. Noreikos dalyvavimą Holokauste, o kartu barstomi beapeliaciniai apibendrinimai faktiškai apie visą tautą, kad lietuviai slepia Holokaustą ir nenori kalbėti apie saviškių dalyvavimą („Tačiau puikiai žinojau, kokia išdidi ir užsispyrusi tauta yra lietuviai. Jie neištvertų gėdos, kurią sukeltų dalyvavimo žydų žudynėse pripažinimas – viso pasaulio pasmerkimas Lietuvai būtų tragedija.“).
Tokie labai dažnai kartojami teiginiai palengvina užsienio skaitytojams vertinimą (blogieji antisemitai ir rasistai lietuviai vs vienintelė drąsiai tiesą skelbianti Silvia Foti), bet po Rūtos Vanagaitės Mūsiškių kilusių diskusijų skamba keistokai, jei nepasakyti griežčiau. Atrodo, tarsi nebūtų lietuvių, pripažįstančių mūsiškių dalyvavimą Holokauste, karštų diskusijų, liudijančių visuomenėje esant įvairias nuomones. Pastaruoju metu apskritai vis ryškesnė pripažinimo tendencija, tačiau apie tai knygoje nė žodžio.
Tai ir būtų didžiausias mano priekaištas šiai Vėtrai Lietaus šalyje: autorė formuoja visos tautos kaip nejautrių neigėjų stereotipą. Tikrovė gerokai sudėtingesnė. Kartais kyla įtarimas, kad užsienio skaitytojų akyse S. Foti nori būti pirmąja lietuve, taip aiškiai pasmerkusia savuosius. Juk ji: „pažadins miegantį genocido džiną, sukrės apmirusią šalį, ji pabus iš sąstingio, apėmusio apsimetinėjant, kad jos žmonės niekuo nekalti, privers stoti akis į akį su nepatogia tiesa, o tautos sąžinę vienas po kito trankys kaltės žaibai.“ Telieka konstatuoti, kad S. Foti pavėlavo.
Be to, ir pati autorė negali priimti nevienareikšmiško praeities ir J. Noreikos vertinimo. Atrodo, tarsi ji nesuprastų, kad J. Noreika galėjo ir prisidėti prie Holokausto, ir dalyvauti neginkluotame pasipriešinime naciams, jai tai atrodo nesuderinama. Būtent todėl ji privilegijuotą J. Noreikos padėtį Štuthofo konclageryje laiko apdovanojimu už žydų žudymą. O Balys Sruoga, Vladas Jurgutis, Stasys Yla ir kiti už ką „apdovanoti“, jei jie Holokauste nedalyvavo? Knygoje aprašomas mobilizacijos į SS legionus krachas, minimi latvių politiniai veikėjai, irgi buvę įkaitais lageryje, bet autorė į tai tarsi nekreipia dėmesio.
Telieka konstatuoti, kad S. Foti pavėlavo.
Taigi, ironiška, bet autorė, skatinanti lietuvius pripažinti praeities nuodėmes, pati negali pripažinti praeities kovos momentų. Ir jai, kaip ir „patriotams“, praeitis atrodo galinti būti tik vienos spalvos – balta arba juoda, tik ji pasirenka juodojo metraštininko kelią. Tačiau toks vienos spalvos praeičiai taikymas yra iš principo ydingas, nes iškraipo istoriją.
Taigi, jei skaitytojai nori istorinio tyrimo apie J. Noreikos veiklą, šios knygos skaityti neverta, tai nėra mokslinis tyrimas (tiesa, autorė ir nepretenduoja į moksliškumą).
Taip pat skaitykite
Bet tai nereiškia, kad knyga nesvarbi ar neskaitytina. Visai kitą reikšmę ji įgyja perkėlus skaitymo fokusą nuo J. Noreikos prie pačios autorės. Knyga iš tiesų yra ne apie karo metų praeitį, o apie autorės ir jos aplinkinių santykį su ta praeitimi. Šis knygos sluoksnis man pasirodė ir gerokai įdomesnis, ir vertingesnis. Tai autorės virsmo, moralinio tapsmo istorija, savotiškas Bildungsroman, kai iš naivios trečios kartos išeivės, besąlygiškai perėmusios Market Parko lietuvių bendruomenės tapatybę ir istorinę atmintį, S. Foti pamažu virsta su savo bendruomene susvetimėjusia, bet morališkai subrendusia asmenybe, tą tapatybę atmetusia.
Jei Bildungsroman dažniausiai vaizduojamas vienatvėje esantis, su visuomene konfliktuojantis žmogus, ieškantis atsakymų į jį kankinančius klausimus, jo moralinio ir psichologinio brendimo kelias, kuris baigiasi branda ir sėkmingu integravimusi į visuomenę, tai šiuo atveju brandą lemia neišspręstas konfliktas su visuomene, tautinių mitų atmetimas. Kaip ir tapsmo romanas, knyga prasideda didele emocine netektimi, kai beveik vienu metu miršta autorės mama ir senelė, o ji prisiima įsipareigojimą pabaigti mamos knygą apie jos tėvą – J. Noreiką. Žiūrint į šią knygą tokiu kampu nutylėjimai, nesu(si)pratimai ar pernelyg radikalios interpretacijos įgyja prasmę – jie iliustruoja autorės brendimo dramą.
Lietuvoje iki šiol trūksta informacijos apie vidinį išeivių bendruomenių gyvenimą, o Vėtroje Lietaus šalyje galime pamatyti netikėtų gyvenimo išeivijoje pusių. Taip pateikiama įspūdinga vyresniosios kartos išeivio išpažintis, kad ir būdamas emigracijoje jis išaugo baimėje: „Bijojome rusų, vokiečių, bijojome išvykti iš Lietuvos, nebaigti mokyklos Amerikoje. Bijojome, kad nepavyks gauti darbo arba nesugebėsime jo išlaikyti. Vienintelė man tuo metu pažįstama būsena buvo baimė.“
Ne itin malonus, bet ryškus vaizdas, kaip gimtoji autorės bendruomenė nenorėjo priimti jos vyro argentiniečio. Užsienio skaitytojams jis tik dar kartą įtvirtins lietuvių kaip rasistų vaizdinį ir taip tvirčiau pagrįs lietuvių antisemitizmą. Bet greičiau ši istorija rodo mechanizmą, kaip ne itin gausi bendruomenė išliko, išlaikė savo tapatybę gana ilgą laiką svetimoje kultūrinėje aplinkoje.
Lietuviškoji tapatybė – irgi svarbesnis už J. Noreiką knygos herojus. Tekste išryškėja šios tapatybės stiprybė, įtaka net ir tiems išeiviams, kurie apie Lietuvą buvo tik girdėję. Čia aiškėja jos bruožai, istorijos ir praeities didvyrių svarba. O kartu tai leidžia apmąstyti ir dabartinę atminties politiką Lietuvoje. Labai jau stipriai išeiviškoji primena valstybės bandymus formuoti didvyriškos Lietuvos istorijos naratyvą.
Taip priartėjame prie bene svarbiausios knygos pamokos: S. Foti istorija parodo, kokia trapi yra herojiška istorinė tapatybė. Užtenka jai susidurti su realybe, neatitinkančia idealizuoto pasakojimo, ir ji iš karto sudūžta. Tai lengva paaiškinti: didvyrius galima tik garbinti, jie negali kelti klausimų, abejonės savaime naikina didvyriškumą, todėl herojai negali dalyvauti dialoge. Vadinasi, didvyriškas praeities naratyvas yra pasmerktas – labai mažai praeities įvykių ir asmenybių yra absoliučiai geri, nekeliantys klausimų ir abejonių.
Taip priartėjame prie bene svarbiausios knygos pamokos: S. Foti istorija parodo, kokia trapi yra herojiška istorinė tapatybė. Užtenka jai susidurti su realybe, neatitinkančia idealizuoto pasakojimo, ir ji iš karto sudūžta.
Taigi, skaitant knygą išryškėja dviejų atminčių susidūrimas – lietuviškos, kur Holokaustas nebuvo (ir tebėra?) ne toks svarbus, nustumtas į šalį savų kančių, ir vakarietiškos, kur Holokaustas – viena svarbiausių istorinės atminties temų. Motina įpareigojo S. Foti parašyti didvyrio biografiją, tačiau tai, ką ji sužinojo, prieštaravo JAV švietimo sistemos suformuotai vakarietiškai tapatybei, kurioje Holokaustas yra pats didžiausias nusikaltimas, niekaip nepateisinamas.
Sakyčiau, kad tokia padėtis labai primena padėtį dabarties Lietuvoje: jaunimas mūsų švietimo sistemos mokomas apie Holokausto siaubą, o iš kitos pusės diegiamas, pavyzdžiui, herojiškų partizanų vaizdinys. Bet kas nutiks, jei paaiškės, kad kuris nors iš tokių didvyrių šaudė žydus? (O tokių tikrai buvo, apie tai knygoje nekalbama.) Kiek bus nusivylusių visa didvyriška partizanų kova, kaip savo seneliu nusivylė knygos autorė? Vis labiau perimant vakarietiškas vertybes toks susidūrimas gali baigtis tik herojiško vaizdinio žlugimu arba bet kokių didvyriškumą sutepančių dėmių neigimu. Būtent šia prasme knyga labai svarbi kaip perspėjimas, kur gali nuvesti bandymas įdiegti herojišką istorijos versiją.
Kartu tai ne tik dviejų tapatybių, bet ir kartų konfliktas, kurio metu išsilaisvinama iš tėvų atminties spaudimo vaikams. Herojiška tėvų tapatybė konfliktuoja su pasikeitusia vaikų tikrove, o dviejų tapatybių susidūrimas sukelia krizę, kai gėdijamasi tapatybės, neatitinkančios pasikeitusio vaikų supratimo apie pasaulį.
Taikliai autorė pastebėjo atminties labilumą, kuris gal ir buvo sunkiai išvengiamas nuolat keičiantis valdžioms, bet dabar istorikams kelia daug galvos skausmo: „Vietiniai apsimetė prijaučiantys vokiečiams arba rusams, tačiau tik siekdami išgyventi. Kai kurie apsimetinėjo taip gerai, kad galiausiai stojo į pusę tų, prieš kuriuos buvo pasirengę kautis. Tada politiniai vėjai papūtė iš kitos pusės ir asmenines istorijas teko sukurti iš naujo arba paslėpti.“
Apsimetinėjimas, laviravimas, melavimas, nutylėjimas ir perkūrimas iš tiesų neišvengiamai buvo būdingi kad ir buvusiems partizanams, ir grįžusiems iš tremties sovietmečiu – jie negalėjo laisvai pasakoti savo istorijų, turėjo nutylėti arba perkurti jas. Tai vargina, gal todėl dabar taip norima stabilaus, vieno ir nekintančio pasakojimo. Tačiau atminčių dialogas yra visai kas kita, nei savo nuostatų slėpimas – tai bandymas suprasti kito patirtis neatsisakant savųjų.
Tai ir būtų didžiausias mano priekaištas šiai Vėtrai Lietaus šalyje: autorė formuoja visos tautos kaip nejautrių neigėjų stereotipą. Tikrovė gerokai sudėtingesnė.
Išryškino autorė ir tai, kaip visuomenė pasisavina asmeninę, šeimos istoriją. Net ir išeivijoje, kur lyg ir nėra valstybės spaudimo, S. Foti nuolat gaudavo nurodymus iš aplinkinių, kaip rašyti senelio istoriją. O kiek drąsos turi turėti Lietuvos gyventojas, kurio šeimos istorija neatitinka dabar visuomenėje vyraujančių didvyriškų pasakojimų? Ir kol vyraus herojiškas praeities supratimas, tol visada egzistuos tokio spaudimo nutildyta atmintis ir rusenantis dalies visuomenės pyktis dėl to, kaip sovietmečiu ruseno represuotųjų jausmai.
Iki šiol visgi Lietuvoje dominuoja atsisakymas pažvelgti į praeitį ne tik iš žydų (ką pabrėžia S. Foti), bet ir iš kitų tautų ar dabar nedominuojančių socialinių grupių perspektyvos. Ar bandymas pokario įvykius pamatyti iš stribų ir tų, kurie tuomet ne tik prarado, bet ir gavo, perspektyvos nebūtų automatiškai apkaltintas išdavyste ir „tarnavimu Maskvai“? Kol mūsuose nesustiprės atminčių dialogo kultūra, tol kitokios perspektyvos sunkiai įmanomos. Holokausto atvejis yra tiesiog ryškiausias tokio kurtumo kitokioms ir „kitų“ patirtims pavyzdys.
S. Foti mato ir pateikia dvilypį savo santykį su praeitimi, kai senelis ir prakeiksmas, ir ryšys su mirusia mama – savo ir savo tautos praeitimi. Tokia būklė būdinga lietuviškai atminčiai: ką daryti, jei didvyriškai priešinęsis kitais atvejais elgėsi niekšiškai? Ar galima tokį žmogų gerbti ir garbinti? Ar galima pateisinti aukštas pareigas užėmusį prisitaikėlį, kad jis „tik apsimetė savo noru kolaboruojantis su naciais, o iš tiesų ketino gudriai, strategiškai atlikti savo vaidmenį, lyg žaisdamas šachmatais“, kaip pateisinamas J. Noreika?
Juk tai galima taikyti ir sovietmečio kolaborantams. Iš karto kyla analogija su Petru Cvirka: vienas populiariausių tarpukario prozininkų tapo kolaborantu. Gal tai irgi gudri taktika, ypač po 1945 metų? Ar jam gali stovėti paminklas? Jei negali jam, ar gali stovėti paminklas J. Noreikai – tikrai drąsiam, kentėjusiam, represuotam, bet kartu prisidėjusiam prie Holokausto? O Salomėja Nėris, o Stasys Raštikis, vadovavęs Lietuvos kariuomenės naikinimui po okupacijos? O partizanai, kurių keli procentai neabejotinai dalyvavo žydų žudynėse, o tuo susitepę partizanų vadai?
S. Foti knyga atsakymų nepateikia, tačiau dar kartą iškeltas klausimas, kaip reikia elgtis su nevienareikšmiška praeitimi, yra itin aktualus apmąstant santykį su istorija. Bandymai taikyti dvejopus standartus (tie patys, kurie buvo už P. Cvirkos paminklo pašalinimą įnirtingai gynė J. Noreikos atminimo įamžinimą) yra blogiausias iš įmanomų variantų, kai žmogus lieka aklas ir kurčias ne tik „svetimųjų“, bet ir savųjų praeičiai nepaisant to, kiek daug apie ją kalba.
Čia svarbi ir autorės patirtis: „Ironiška, bet tiesa apie Joną Noreiką ir Lietuvą mane ne tik labiau sužalojo, bet ir užpildė tam tikras spragas, sutvirtino ryšį su savo praeitimi.“ Didvyriško praeities vaizdinio gerbėjai bijo, kad bet kokie neigiami faktai apie herojus ir herojišką praeitį sumažins lietuvių patriotizmą, tačiau ryšys su praeitimi ir patriotizmas – visai kas kita, nei herojiškos pasakos. Surasti santykį su nevienareikšmiška praeitimi sudėtingiau, tačiau toks ryšys stipresnis, nei pasmilkymų praeičiai sukeliama trumpalaikė euforija, kurią lengva paversti sustabarėjusiomis oficiozinėmis dogmomis, o dar lengviau – sugriauti, ką ir rodo Silvijos Foti, norėjusios parašyti didvyrio biografiją, o parašiusios knygą apie kaltės pripažinimo ir atgailos kelionę, istorija.
