Bėgančių nuo karo ukrainiečių skaičius jau perkopė keturis milijonus. Kaimyninės šalys – Lenkija, Rumunija, Moldova, Lietuva – nedelsdamos atvėrė sienas pabėgėliams, kurių daugumą sudaro vaikai ir moterys. Jų kryžiaus kelias iki saugesnių vietų dažniausiai prasideda tragiškomis aplinkybėmis ir tęsiasi kelias savaites. Tačiau ką Lietuva gali ir turi padaryti, užkertant pakartotinį pabėgėlių smurtą, ypač seksualinį Ukrainos moterų ir vaikų išnaudojimą mūsų pačių šalyje?
Nors pagalba Ukrainos pabėgėliams teikiama išskirtinai vieningai, tačiau milžiniški žmonių srautai neišvengiamai telkiasi jiems kirtus sieną. Tarp pasiruošusių padėti yra ir prekeiviai žmonėmis. Galime tik spėlioti, ar visi bėgantys mažamečiai vaikai atsiduria patikimose rankose. UNICEF (Jungtinių Tautų vaikų fondas) patvirtino, kad nuo karo pradžios vasario 24 d. iki kovo 17 d. daugiau kaip 500 mažamečių ukrainiečių vaikų perėjo Ukrainos ir Moldovos sieną be juos lydinčių suaugusių artimųjų.
Moterų organizacijos Ukrainoje praneša, kad Lenkijoje vyrai siūlosi pervežti ukrainietes ir jų vaikus „į saugią vietą“. Visuomenininkės sako, kad pabėgėlės neturi pakankamai informacijos, kaip elgtis ir atpažinti potencialius išnaudotojus, išskyrus klasikinę prevenciją „neatiduoti paso“. Tačiau ši priemonė nebepadės tą akimirką, kai jauna mergina ar mama sutiks sėsti į prekeivio žmonėmis automobilį.
Oficialūs šaltiniai perspėja, kad pabėgėlių tyko pavieniai nusikaltėliai ir viešnamių suteneriai bei organizuotos prekybos žmonėmis gaujos. Tokie atvejai fiksuoti Liubline, pasienio Medykos kaime Lenkijoje. Varšuva, kurioje gyvena kiek daugiau nei pusantro milijono, suteikė prieglobstį daugiau kaip 300.000 ukrainiečių. Tačiau jau dabar yra žinoma, kad ukrainiečių moteris ir vaikus ten atakuoja prekeiviai moterimis. Britų spauda atvirai kalba, kad vyriausybės idėja apgyvendinti karo pabėgėlius privačiuose britų namuose yra susijusi su didele rizika ir pakartotiniu smurtu.
2020 m. Europos Komisijos prekybos žmonėmis ataskaitoje pažymima, kad seksualinis išnaudojimas yra vyraujanti išnaudojimo forma visose ES šalyse. Kas trečia prekybos dėl sekso auka yra moteris ir kas ketvirtas – vaikas. Todėl nestebina, kad kirtus Ukrainos sieną, beveik kiekvienoje traukinių stotyje moterų ir vaikų laukia ne tik gera linkinčių ir padėti pasiruošusių žmonių, bet ir nusikaltėliai.
Be gerai organizuotos priimančių valstybių apsaugos ir registracijos, niekas negali atsakyti, ar ištiesęs pagalbos ranką yra gera linkintis kaimynas, ar organizuotos nusikaltėlių gaujos narys, ar / ir seksualinis iškrypėlis.
Kas trečia prekybos dėl sekso auka yra moteris ir kas ketvirtas – vaikas.
Prekeiviai moterimis dėl seksualinio išnaudojimo gerokai rečiau veža savo aukas į valstybes, kuriose teisinė aplinka jiems yra nepalanki. Pagirtina, kad Lenkijos Vyriausybė, fiksuodama prekybos žmonėmis atvejus ir siekdama apsaugoti ukrainiečių pabėgėlius, neseniai sugriežtino bausmes. Dabar prekyba žmonėmis baudžiama ne trejais metais (kaip buvo anksčiau), bet 10 metų. O prekyba vaikais dėl jų seksualinio išnaudojimo dabar kriminalizuota ilgiausiu galimu įkalinimu – nuo 10 iki 25 metų.
Tačiau suteneriai, lūkuriuojantys Ukrainos moterų ir mergaičių Lenkijos geležinkelio stotyse, yra ten neatsitiktinai. Prekeiviai moterimis jaučiasi Lenkijoje gana saugiai, nes prostitucija šalyje yra legali ir įteisinta. Suteneris/ė ten negali įsteigti viešnamio, tačiau pavienė „laisvanoriška“ prostitucija legali. Prekeivio pasakojimai apie prostitucijos teikiamą finansinę naudą taip pat nėra nusižengimas. Kai šalyje prostitucija legalizuota, nevilties apimta jauna ukrainietė gali griebtis šios galimybės „savo noru“, be akivaizdaus ir beveik neįmanomo įrodyti teisme psichologinio spaudimo arba fizinio smurto.
Mūsų šalyje kriminalizuoti abu: seksą pardavinėjanti moteris / prostitutė ir seksą perkantis vyras / klientas. Toks saliamoniškas teisinis sprendimas, kai ir vilkas sotus, ir biznis sveikas, egzistuoja tik Lietuvoje. Nė viena kita Europos Sąjungos šalis neturi dvigubos kriminalizacijos įstatymo, tik Lietuva. Toks teisinis reguliavimas nėra skirtas realiai mažinti prostituciją ir prekybą moterimis.
Finansinės baudos moterims taip pat reiškia, kad kliento smurtą patirianti moteris arba prekybos moterimis auka nesikreips pagalbos į policiją, nes įstatymas ir pareigūnai pirmiausia ją mato ir vertina kaip nusikaltusią.
Dauguma ES šalių puikiai žino, kad kriminalizuoti „klientą“ ir „prostitutę“ realiame gyvenime reiškia dvigubus standartus, nes baudžiamas ne vyras / klientas, bet moteris. Tokia pat logika ir ciniška morale, o ne šiuolaikinėmis teisinėmis normomis grįsti įstatymai šiuo metu egzistuoja kai kuriose Afrikos ir beveik visose arabų šalyse.
Toks saliamoniškas teisinis sprendimas, kai ir vilkas sotus, ir biznis sveikas, egzistuoja tik Lietuvoje. Nė viena kita Europos Sąjungos šalis neturi dvigubos kriminalizacijos įstatymo, tik Lietuva.
Nors įstatymas draudžia pirkti sekso paslaugas, tačiau arabų šalyje respektabilus šeimos tėvas ir sekso turistas, perkantys seksą ir ateinantys į nelegalų viešnamį, visada bus teisūs, nes jie išnaudoja amoralią ir „pasileidusią“ prostitutę, dažniausiai Rytų europietę ir labai dažnai ukrainietę. Libane į naktinius klubus daugiausia atvežama ukrainiečių merginų. 2018 m. jų ten buvo 1433, rusių – 513, baltarusių – 409, moldavių – 233.
Tad de jure baudžiant klientą, bet realioje situacijoje jį apsaugant, Lietuva yra lygiai taip pat palanki suteneriams, prekeiviams moterimis, sekso klientams ir sekso turistams, kaip Lenkija, Vengrija ir arabų šalys.
Prostituciją skatinantys teisiniai režimai neišvengiamai atveria kelią prekybai moterimis ir mergaitėmis. Kaip veikiantis BK 147(2) Lietuvoje traktuoja beviltiškoje padėtyje atsidūrusią ukrainietę, kuri geležinkelio stoties panikoje pasinaudojo vyriškio pasiūlymu padėti ir ji „savo noru“ įlipo į prekeivio žmonėmis automobilį? Atsidūrusi nelegaliame viešnamyje ji patirs visą prekybos žmonėmis aukos pragarą, bus verčiama aptarnauti klientus. Nusikaltėlis merginai išaiškins, kad Lietuvos įstatymai negins jos, nes Lietuvoje prostitutės yra baudžiamos.
Antrą kartą smurtą patiriančiai ukrainietei nusikaltėlis nesiims aiškinti saliamoniško lietuviško įstatymo subtilybių, teigiančių, kad „Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 487 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad administracinėn atsakomybėn netraukiamas prostitucija vertęsis asmuo, kuris į prostituciją buvo įtrauktas būdamas materialiai, dėl tarnybos ar kitaip priklausomas arba įtrauktas į prostituciją panaudojant fizinę ar psichinę prievartą ar apgaulę.“ Moteris žinos viena – kad ji pati „sutiko“ ir pati sėdo į automobilį, tad kreiptis pagalbos nėra kur.
Šiandien pažangios demokratinės visuomenės pritaria sekso pirkėjų / klientų kriminalizavimui (vadinamasis Lygybės modelis). Tokia teisinė norma padeda efektyviai užkirsti moters išnaudojimą ir siaurina nusikaltėlių galimybes veikti. Sekso pirkėjai yra kriminalizuoti, o moterys apsaugotos tokiose šalyse kaip Kanada, Airija, Švedija, Prancūzija, Izraelis, Islandija, Šiaurės Airija.
Moteris žinos viena – kad ji pati „sutiko“ ir pati sėdo į automobilį, tad kreiptis pagalbos nėra kur.
Šiuolaikinis politikas turėtų suvokti, kad asmuo, perkantis seksą, visada yra neteisus ir todėl baustinas, o moteriai įstatymas turi visada užtikrinti galimybę nesibaiminant teikti informaciją policijai.
Seimo nariai Dovilė Šakalienė, Monika Navickienė, Algirdas Sysas, Julius Sabatauskas parengė beviltiškai atgyvenusių lietuviškų prostitucijos įstatymų pakeitimo projektą. Tačiau pernai projektas buvo atmestas, pirmiausia Teisingumo ministerijoje. Vienas iš atmetimo argumentų yra mažėjantis ir netgi visai išnykęs sekso pirkėjo baustinumas (suprask, tai demonstruoja sekso pirkėjų išnykimą Lietuvoje!). Ar kuris mūsų tikime, kad prostitucija ir vyrai, perkantys seksą, mūsų šalyje nebeegzistuoja vien todėl, kad nėra nubaustų klientų?
Lietuva turėtų padaryti viską, ką ji gali, apsaugodama ypač pažeidžiamas Ukrainos moteris nuo seksualinio išnaudojimo ir pakartotinio seksualinio smurto mūsų šalyje. Teisingumo ministerija ir Seimas turėtų skubos tvarka panaikinti egzistuojančią įstatymų landą, suteikiančią suteneriams ir prekeiviams moterimis palankią teisinę aplinką. Tai būtų dar viena reali pagalba nelaimės ištiktai Ukrainai ir karo aukoms.
