Žmogaus teisių architektūroje nacionalinės žmogaus teisių institucijos (NŽTI) turi ypatingą statusą, teises ir galią. Skirtingai nei nevyriausybinės organizacijos (NVO), šios institucijos yra valstybės finansuojamos, joms garantuojama prieiga prie informacijos, kuri nėra atvira ir visiems prieinama. NŽTI turi unikalų mandatą. Nežiūrint biudžetinio finansavimo ir valstybinės įstaigos statuso, valstybė privalo užtikrinti šių institucijų nepriklausomumą.
Drauge, konstruktyvus bendradarbiavimas su Vyriausybe yra vienas esminių nacionalinių žmogaus teisių institucijų veiklos principų. Stebint nesibaigiantį konfliktą tarp Seimo kontrolieriaus įstaigos ir Vyriausybės / Seimo bei skaitant ir klausant Žmogaus teisių biuro vadovo Vytauto Valentinavičiaus viešų pasisakymų, kyla klausimų, kaip institucija supranta savo vaidmenį.
Seimo kontrolierių įstaiga kaip nacionalinė žmogaus teisių institucija buvo akredituota 2017 m. Toks statusas įstaigai buvo suteiktas pripažinus, kad ji atitinka Jungtinių Tautų (JT) įtvirtintus vadinamuosius Paryžiaus principus A lygiu. Ši akreditacija yra Lietuvos laimėjimas. Įstaiga teikia ataskaitas apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, siekia, kad ji atitiktų tarptautinius žmogaus teisių standartus, seka ir viešina žmogaus teisių pažeidimus. Kita vertus, A lygiu akreditacija pripažinta ir Rusijos NŽTI. Tad daug kas priklauso nuo to, kaip vykdomos NŽTI funkcijos kiekvienoje atskiroje šalyje.
Nors Seimo kontrolierių įstaiga, kaip nacionalinė žmogaus teisių institucija, yra biudžeto išlaikoma valstybinė institucija, o jos darbuotojai yra valstybės tarnautojai, ji privalo išlaikyti nepriklausomumą kitų institucijų atžvilgiu. Be didesnių įvykių kasdieniame gyvenime santykiai tarp „valdžios“ ir žmogaus teisių aktyvistų paprastai baigiasi diskusijomis arba pareiškimais, o socialinės, ekonominės krizės arba hibridinio karo sąlygomis aštresnis tonas kone neišvengiamas. Šiuo atveju nėra išimtis Žmogaus teisių biuro vadovo reakcija jam apsilankius pabėgėlių ir nelegalių emigrantų sulaikymo punktuose prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos. Biuro vadovas pateikė ir teikia visuomenei vertingos informacijos, o Lietuvos Vyriausybė sulaukia pareiškimų dėl galimų žmogaus teisių pažeidimų ir nejautrumo su nelegaliai sieną kirtusiais pabėgėliais.
Besiplėtojantis konfliktas dėl pabėgėlių ir nelegalių emigrantų Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje tarp Vyriausybės, atskirų Seimo narių ir Seimo kontrolierių įstaigos kelia klausimų, nes ilgalaikė priešprieša daugiausia paneigia principinį Seimo kontrolierių įstaigos, kaip NŽTI, mandatą.
Pagal nacionalinių žmogaus teisių institucijų veiklos principus, Seimo kontrolierių įstaiga turi būti tiltas tarp visuomenės, NVO ir valstybės institucijų, taigi pirmiausia tarp Vyriausybės ir parlamento. Jungtinių tautų dokumentuose nuolat pabrėžiama, kad nacionalinių žmogaus teisių institucijų stiprybė ir profesionalumas pasižymi tuo, kad jos turi funkcionuoti‚ atskirai ir kartu drauge su savo šalies Vyriausybe. Šių įstaigų tikslas nėra prisiimti tarptautinių organizacijų vaidmenį. Priešingai, nacionalinės žmogaus teisių institucijos dirba savo šalyje ir, puikiai išmanydamos politinę, socialinę ir ekonominę situaciją bei pasitelkdamos Vyriausybę, jos kaip galima efektyviau įgyvendina žmogaus teisių principus.
Nacionalinės žmogaus teisių institucijų bendradarbiavimas su Vyriausybėmis nuolat pabrėžiamas JT Generalinės asamblėjos dokumentuose (2017 m. gruodžio 19 d. rezoliucija A/RES/72/181; 2016 m. spalio 7 d. rezoliucija A/HRC/RES/33/15; 2020 m. sausio 23 d. rezoliucija A/RES/74/156). Taip pat JT Žmogaus teisių tarybos dokumentuose (2018 m. spalio 8 d. rezoliucija A/HRC/RES/39/17). Juose sakoma:
Jungtinės Tautos pripažįsta nepriklausomų nacionalinių žmogaus teisių institucijų, dirbančių drauge su Vyriausybėmis, vaidmenį ginant žmogaus teises.
Stebint nesibaigiantį konfliktą tarp Seimo kontrolieriaus įstaigos ir Vyriausybės / Seimo bei skaitant ir klausant Žmogaus teisių biuro vadovo Vytauto Valentinavičiaus viešų pasisakymų, kyla klausimų, kaip institucija supranta savo vaidmenį.
Neatsitiktinai, JT instrukcijose nacionalinėms žmogaus teisių institucijoms (2010 m.) patariama tiksliai apibrėžti santykius tarp Vyriausybės ir institucijos. Tai padeda užtikrinti teisinę ir praktinę galimybę išsaugoti nepriklausomą nacionalinės žmogaus teisių institucijos statusą, taip pat įteisinti formatą, pagal kurį skaidriai sprendžiamas galimas konfliktas su Vyriausybe. Tačiau Seimo kontrolierių įstaiga nėra parengusi tokio dokumento, santykiai su Vyriausybe neaptarti nei Lietuvos respublikos Seimo kontrolierių įstaigos Darbo reglamente (2020 m.), nei NŽTI Veiklos programoje 2018–2022 m. Visuomenė nežino, kaip ir kokiu formatu NŽTI bendradarbiauja su Vyriausybe, kaip ir kokiu būdu sprendžiami galimi nesutarimai ir konfliktai.
Kaip gerosios praktikos pavyzdį galima paminėti Didžiosios Britanijos Lygybės ir žmogaus teisių komisiją (nacionalinė žmogaus teisių institucija A lygiu), kuri 2019 m. publikavo detalų jos ir Vyriausybės bendradarbiavimo susitarimą. Iškilus konfliktui, britų Vyriausybė ir Lygybės ir žmogaus teisių komisija turi aiškius ir konkrečius žingsnius (aprašytus ir pavaizduotus schematiškai), kaip, kada ir kokiu būdu sprendžiamas konfliktas. Beje, konfliktui iškilus, jis pirmiausia sprendžiamas neformaliai. Bendrame komisijos ir Vyriausybės susitarime taip pat numatyta, kad nacionalinės žmogaus teisių institucijos vieši pareiškimai ir pareiškimai, jei jie nėra išskirtinai specifiniai ir liečia Vyriausybę, siunčiami Vyriausybei 48 val. iki viešo jų paskelbimo. Susitarime tiksliai nurodoma, kaip dažnai ir su kuo keičiasi nuomonėmis komisija ir Vyriausybės nariai. Tai nereiškia, kad žmogaus teisių aktyvistai Didžiojoje Britanijoje yra priklausomi. Tačiau komisijos tikslas nėra pulti Vyriausybę iš pasalų. Tikslas yra atsižvelgiant ir įvertinant šalies realias galimybes bendradarbiauti su Vyriausybe ir padėti jai artėti prie tarptautinių žmogaus teisių standartų.
Tačiau jei pabėgėlių ir nelegalių emigrantų klausimas apsiribos tik viešinimu, Seimo kontrolieriaus įstaiga kaip NŽTI praras galimybę spręsti šį sudėtingą klausimą drauge su Vyriausybe.
Be abejonės, žmogaus teisių institucijos šalyse, kuriose demokratiniai procesai silpni arba formalūs, konfliktai su Vyriausybėmis neišvengiami ir dažnai nesutaikomi. Tačiau Seimo kontrolierių tarnyba kaip NŽTI gali ir privalo išsaugoti savo nepriklausomą balsą ir veikimą, objektyvumą ir drauge konstruktyviai dirbti su demokratinės Lietuvos Vyriausybe ir Seimu. Nesunku nuspėti, kad finansinė bei institucinė įstaigos priklausomybė ir nepriklausomumo principas yra profesinė ir etinė aukštuma, kurią gali atitikti tik išskirtiniai valstybės tarnautojai. Karštos diskusijos su Vyriausybe suprantamos, nes jų sunku išvengti, ginant ir viešinant žmogaus teisių pažeidimus. Tačiau įstaigos ilgalaikė priešprieša su Seimu ir Vyriausybe demokratinėje šalyje nėra nepriklausomumo ir drąsos ženklas, bet kliūtis esminiams nacionalinės žmogaus teisių institucijos tikslams įgyvendinti. Tai įmanoma padaryti tik turint pastovų finansavimą, tačiau esant nepriklausomam, nepasiduodant nė vienos šalies politinės partijos spaudimui ir konstruktyviai dirbant su Vyriausybe.
Visuomenė stebi vienos pagrindinių žmogaus teisių institucijos – Seimo kontrolierių įstaigos – darbą ir daugeliu atvejų pritaria jos veiksmams. Tačiau jei pabėgėlių ir nelegalių emigrantų klausimas apsiribos tik viešinimu, Seimo kontrolieriaus įstaiga kaip NŽTI praras galimybę spręsti šį sudėtingą klausimą drauge su Vyriausybe. Tada Lietuvos nacionalinės žmogaus teisių institucijos funkcijos iš esmės menkai skirsis nuo NVO, kurios puikiai vykdo viešinimą, organizuoja pagalbą ir labai dažnai teikia itin konstruktyvias rekomendacijas Vyriausybei (ypač smurto prieš moteris srityje), neturėdamos Seimo kontrolierių įstaigos teisių, finansų ir galios.
Nežinioje lieka klausimai, kaip NŽTI priima sprendimus ir kas juos lemia, kokią reikšmę vaidina šios įstaigos patarėjai atliekant NŽTI funkcijas ir ką jie patarė Seimo kontrolierių įstaigos ir Žmogaus teisių biuro vadovams užsitęsusio konflikto su Lietuvos Vyriausybe akivaizdoje? Kaip mėginama spręsti šį ir ateityje galimus konfliktus su Vyriausybe, Seimu ir kitomis valstybės institucijomis? Šiais pastebėjimais norima suteikti visuomenei didesnio aiškumo apie NŽTI funkcijas. Demokratinėje šalyje Vyriausybė negali būti traktuojama kaip principinis kliuvinys įgyvendinant žmogaus teises ir dirbant bendram gėriui. Veikiau „kažkas nėra gerai su komunikacija“.
