Praėjus dviem dešimtmečiams po Srebrenicos žudynių, kai 1995 m. liepos 13–17 d. serbų armija vieną po kito išžudė daugiau nei 8 000 bosnių vyrų ir berniukų, vis dar klausiama, kaip tai galėjo įvykti Europos viduryje? Kodėl NATO ir Jungtinių Tautų (JT) atsakas buvo galingas, bet beviltiškai pavėluotas?
Karo prieš Ukrainą akivaizdoje svarbu priminti, kad genocidas buvusioje Jugoslavijoje įvyko Bosnijos karo metu (1992 m. balandžio 6 d.–1995 m. gruodžio 14 d.), o Srebrenicos žudynės organizuotos, nors miestelis buvo paskelbtas „saugia zona“. Kaip įvyko, kad JT „saugioje zonoje“ ir galingiausioms pasaulio valstybėms (JAV, D. Britanija, Prancūzija, Olandija) stebint bei koordinuojant karinius veiksmus prieš serbų armiją, per keletą dienų išnaikinta 8 000 civilių gyventojų, Bosnijos musulmonų?
Atsakymą į šį klausimą turime šiandien, kai rusų armija žudo civilius Ukrainos gyventojus, griauna ukrainiečių miestus, gyvenvietes, ligonines ir mokyklas, ir kai mums teigiama, kad NATO ir JAV tiesiogiai neatakuoja agresorių, nes bijo rusų atominės atakos ir dar didesnio kraujo praliejimo. Per Bosnijos karą galingiausios pasaulio valstybės ir tarptautinės organizacijos tą patį tvirtino (be atominės grėsmės) bosnių vyriausybei.
Karas, atvedęs į Srebrenicos žudynes, prasidėjo 1992 m., kai daugianacionalinė Bosnija ir Hercegovina (neformaliai Bosnija) referendumo metu balsavo už nepriklausomybę nuo buvusios komunistinės Jugoslavijos. Po šios žmonių pareikštos valios Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos (Republika Srpska) prezidentas Radovanas Karadžičius įsakė sulyginti su žeme ištisus musulmonų (tuo metu apie 46 proc. visų Bosnijos ir Hercegovinos gyventojų) gyvenamus kaimus ir miestelius.
Atakuojami gyventojai išsislapstė JT „saugiose zonose“. Taip Srebrenicos miestelis su pabėgėliu srautu išaugo nuo 9 000 iki 42 000. Siaubo apimtus pabėgėlius JT taikdariai ramino, neva jie yra saugioje zonoje (Protection Force/Unprofor). Išties, ateinančius 2 metus Srebrenica buvo saugoma JT taikdarių, ES pajėgų ir prižiūrima penkių galingiausių pasaulio valstybių, vadinamosios Kontaktinės penkių šalių grupės už taiką.
Tačiau 1995 m. kovo 8 d. Serbų respublikos prezidentas Karadžičius paskelbė Direktyvą 7, kurioje serbų karinei vadovybei ir armijai įsakė vykdyti visišką ir visuotinį Bosnijos musulmonų ištrėmimą, taip pat ir iš Srebrenicos. Jau gegužės 24 d. JT karinių pajėgų „saugomų teritorijų“ Bosnijoje vadovas, prancūzų generolas Bernardas Janvier informavo JT Saugumo Tarybą, kad net JT taikdariai nėra saugūs „saugioje teritorijoje“ ir reikalavo skubiai pradėti oro ataką prieš serbų karinius dalinius arba atitraukti taikdarius, vadinamuosius „mėlynuosius šalmus“, iš Srebrenicos.
Birželį atsakingas JT karinių veiksmų stebėtojas taip pat įspėjo apie serbų planuojamą visų musulmonų, esančių „saugomoje teritorijoje“, ištrėmimą.
Vėliau išslaptinti dokumentai liudija, kad pirmąją organizuotų žudynių dieną, liepos 13 d., JAV Centrinės žvalgybos padalinys Vienoje pasitelkęs palydovą galėjo bejėgiškai stebėti pačias žudynes.
Joris Voorhoeve, tuo metu Olandijos gynybos ministras, vėliau teigė, kad bent dvi JT saugumo tarybos narės (Prancūzija ir D. Britanija) jau prieš pusantro mėnesio žinojo apie planuojamas musulmonų žudynes Srebrenicoje. Liepos 6 d. JT karinių veiksmų stebėtojas dar kartą konstatavo, kad nesant jokių savalaikių JT atsakomųjų veiksmų serbų armija sieks savo tikslų iki galo, t. y. išvalys „saugias teritorijas“ nuo ten gyvenančių musulmonų ir tūkstančių pabėgėlių. Liepos 8 d., iki žudynių pradžios Srebrenicoje likus penkioms dienoms, bosnių vyriausybė taip pat perspėjo JT apie serbų rengiamą jų piliečių genocidą.
Liepos 12 d. olandų taikdarių vadovybė Srebrenicoje įsakė organizuoti transportą ir papildomus degalus serbų armijai, veikiausiai manydama, kad serbai civilius rengiasi transportuoti. Tokiu būdu JT išskyrė 30 000 litrų benzino, kurių serbų kariai pripildė sunkvežimių ir ekskavatorių bakus ir kitą dieną juos panaudojo ne perkelti, bet išvežti 8 000 vyrų ir berniukų į žudynių lauką, o po to masinio laidojimo duobėms kasti ir užversti.
Liepos 13 d. Srebrenicoje prasidėjus karinei serbų atakai, baisiame chaose bosniai mėgino glaustis miestelyje dislokuotų olandų taikdarių pastate. Tačiau olandų kariai tik pasyviai stebėjo, kaip serbų kariai atskiria bosnius vyrus ir paauglius išvežti sušaudyti, o moteris ir mergaites ištremti. Olandai taip pat išvedė iš pastato į lauką ir tuos bosnius, kurie spėjo pasislėpti jų pastate.
Vėliau išslaptinti dokumentai liudija, kad pirmąją organizuotų žudynių dieną, liepos 13 d., JAV Centrinės žvalgybos padalinys Vienoje pasitelkęs palydovą galėjo bejėgiškai stebėti pačias žudynes. Liudininkų teigimu, palydovo vaizdas rodė stovinčius lauke žmones, o po kurio laiko juos gulinčius.
Žurnalistų duomenimis nė vienas Bosnijos kare dalyvavęs Vakarų politikas, diplomatas ar karininkas karui pasibaigus savo noru neatsistatydino. 1995 m. liepos 11 d., kai buvo likusios dvi dienos iki serbų armijos surengtų žudynių Srebrenicoje, JT Generalinis sekretorius Boutros Boutros-Ghali interviu BBC teigė: „Mes buvome pažeminti ir apgauti. Ir mes turėsime su tuo gyventi. Bet už kelių dienų tai jau bus tik istorija.“ Deja, už kelių dienų prasidėjo didžiausios po Antrojo pasaulinio karo Europos žudynės.
Žurnalistų duomenimis nė vienas Bosnijos kare dalyvavęs Vakarų politikas, diplomatas ar karininkas karui pasibaigus savo noru neatsistatydino.
Tačiau iškart po įvykdyto genocido Srebrenicoje Boutros-Ghali suteikė įgaliojimus tam pačiam generolui Bernardui Janvier inicijuoti NATO atsaką prieš serbų armiją. Tad tik 8 000 tūkstančiai nekaltų vyrų ir berniukų mirčių privertė NATO ir JT imtis plataus masto karinių veiksmų, jau nebesvarstant, kokias pasekmes ir smurtą jie gali sukelti. NATO ir JT pajėgomis serbų armija buvo subombarduota, praėjus pusantro mėnesio po Srebrenicos žudynių tarp 30 rugpjūčio ir 20 rugsėjo (1995 m.).
Oro ataka įtraukė 400 lėktuvų ir 5 000 karių iš 15 valstybių. Jungtinis NATO ir JT antpuolis atakavo 338 serbų karinius objektus, kurių dauguma buvo sunaikinti, numetant ant jų 1 026 bombas.
Kaip bebūtų pavėluota – visgi niekas kitas, tik dvi galingiausios tarptautinės organizacijos – NATO ir Jungtinės Tautos – užbaigė Bosnijos karą ir galimas tolesnes žudynes.
