Nuomonės

2021.05.05 18:31

Dalia Leinartė. Šeimos tradicijos gyvos, kai jos keičiasi

Dalia Leinartė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Jungtinių Tautų CEDAW komiteto narė, LRT.lt2021.05.05 18:31

Šeimos santykių raidą neišvengiamai veikia lūžiniai sociopolitiniai įvykiai ir vyraujančios kultūrinės normos. Todėl šeimos tradicijos ir vedybinio gyvenimo normos istoriškai kinta, adaptuojasi ir yra sąmoningai transformuojamos pačios visuomenės.

1861 m. carui panaikinus baudžiavą, Lietuvoje sparčiai augo žemdirbių-žemės savininkų sluoksnis. Ūkininkai ir jų gyvenimo būdas suformavo ir įtvirtino patriarchalinę šeimos sandarą, kuri ilgą laiką buvo įvardijama kaip tradicinė lietuvių šeima. Ši ūkininkų bendruomenė vertino tik šeiminį gyvenimo būdą. Neištekėjusios, nevedę, kaip ir našliai bei pavainikiai (benkartai), nebuvo visaverčiai kaimo bendruomenės nariai.

XIX a.–XX a. pradžios Lietuvos kaimo vienišiai egzistavo už tradicinės šeimos ir tapdavo marginalinėmis grupėmis. Pagyvenusios ir nebepajėgiančios seserų ir brolių ūkiuose dirbti vienišos moterys (senmergės) sudarė nemažą bažnyčios prieglaudų gyventojų procentą. Ankstyva sutuoktinio mirtis taip pat suardydavo tradicinį XIX a. lietuvių šeimos modelį ir destabilizuodavo našlio(-ės) padėtį kaimo bendruomenėje. Ūkis, likęs be vieno iš šeimininkų ir kartu be moters arba vyro darbo rankų, neišvengiamai žlugdavo. To meto parapijų kunigai našlius apibūdindavo kaip vargetas, neįgalinčius tinkamai prižiūrėti ūkio. Dauguma atvejų jauni našliai atkurdavo įprastą lyčių balansą ir šeimos struktūrą (kartu ir savo statusą visuomenėje) vedybomis su svainiais. Sororatas taip pat buvo taikomas dėl ankstyvos žmonos mirties ir našliui neišgalint grąžinti mirusios šeimai visos jos atsineštos dalies. Tokiais atvejais sesuo pakeisdavo mirusią seserį be naujos dalies.

Partnerio paieška to meto Lietuvos kaime ribojosi 6 kilometrų spinduliu. XIX a. Lietuvos ūkininkui miestai ir miesteliai asocijavosi su kitataučiais, amoraliu gyvenimo būdu ir buvo nepatrauklūs.

Tradicinėje XIX a. lietuvių šeimoje santuokos buvo endogamiškos. T. y. jos buvo sudaromos tarp vyrų ir moterų, priklausančių tam pačiam socialiniam sluoksniui, religijai, etninei grupei. Santuokos taip pat buvo lokalios. Iki 1865 metų Kauno gubernijoje vidutiniškai 85% katalikų sutuoktinius rinkosi artimiausioje aplinkoje, t. y. toje pačioje parapijoje. Tam tikrais metais šis skaičius buvo dar didesnis: 1845 m. – 87%, 1865 m. – 90%. 1835 m. nuotolis iš kur atvykdavo „svetima“ nuotaka ar jaunikis neviršijo net 2,9 kilometro. 1835–1865 m. vidutiniškai tik 15% katalikų tuokėsi ne su savo parapijos gyventoju.

Partnerio paieška to meto Lietuvos kaime ribojosi 6 kilometrų spinduliu. XIX a. Lietuvos ūkininkui miestai ir miesteliai asocijavosi su kitataučiais, amoraliu gyvenimo būdu ir buvo nepatrauklūs. Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais, negalėdami išgyventi ir/arba vengdami patriarchalinių tarpasmeninių santykių bei griežtų Bažnyčios kanonų, lietuvių valstiečiai emigravo ne į Lietuvos miestus, bet į kitus žemynus.

Santuoka XIX a. kaimo visuomenėje buvo privaloma ir neišvengiama, jei ūkininko palikuonys norėjo išlikti paveldėtojais. Vedybų klausimo lietuvių valstiečių šeimose nelėmė individualūs norai ir sprendimai. Tačiau XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios vedybas nedera interpretuoti kaip švenčiausių ir intymiausių žmogaus jausmų niekinimą dėl naudos ir pelno. Ūkininkų vedybos, paremtos materialiai tolygiais santykiais, savaime neeliminavo meilės ir laimės lietuvių šeimose, o formavo specifinę jausmų psichologiją bei tam tikrą šeiminės laimės ir meilės sampratą. Didele dalimi santuoka su tos pačios socialinės grupės partneriu reiškė panašias moralines vertybes ir požiūrį į gyvenimą.

Visgi XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tautinio Lietuvos atgimimo veikėjai siekė transformuoti tradicinę šeimą ir kritiką nukreipė būtent į jos vertybes. Mūsų atgimimo patriarchai Vincas Kudirka, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Stasys Matulaitis, Žemaitė ir kt. suvokė XIX a. tradicinę šeimą kaip stabdį lietuvių visuomenės modernėjimui. Daug metų tautinė lietuvių inteligentija negailestingai kritikavo tradicinę šeimą. Jų publicistika, grožinė literatūra, satyra buvo nukreipti į daugelį tradicinės šeimos aspektų: vedybų motyvą, vyro ir žmonos santykius, vaikų auklėjimą. Lietuvių inteligentų kritika ir jų pačių asmeninis gyvenimas transformavo XIX a. tradicinę lietuvių šeimą. Dėl šios kritikos įvyko lūžis, kuris tarpukario lietuvių šeimai atvėrė langą į modernius tarpasmeninius santykius.

Nuotakos pasoga/dalis ir užkurio dalis, kurie buvo neišvengiami materialiai tolygiose XIX a. ūkininkų santuokose, tarpukario šeimoje nebeteko reikšmės. Tarpukario visuomenėje formavosi ir skirtinga šeiminės laimės ir santuokinės meilės samprata: struktūrinė ir kultūrinė visuomenės modernizacija vis didesnę reikšmę teikė romantinės meilės sentimentams. Tarpukario moterų žurnalų straipsniuose ir novelėse meilė įkūnijo moters ir vyro sielų vienybę, dviejų širdžių simbiozę, emocinį ir psichologinį vyro ir žmonos susiklausimą. Meilė siekė užtikrinti šeimos darną ir šeiminės laimės pamatus.

Šeimos tradicijų ir vertybių transformacija neįvyko be trinties, konfliktų ir nepasitenkinimo. XIX a. tradicinė santuoka buvo netoleruojama be tėvų palaiminimo ar tarp skirtingo tikėjimo asmenų, o tarpukariu šios vedybinės normos nyko. Mylėti, visų pirma, reiškė absoliučią pilnatvę ir emocinį bei psichologinį dviejų žmonių ryšį. Menkai tebuvo paisoma mylimojo religija, socialinė padėtis ar tėvų nuomonė.

1924 metais Marijos Mašiotaitės motina rašė jai nepasitenkinimo kupiną laišką dėl tėvams nepriimtino dukters pasirinkimo: „Jei nori, tai ištekėk, nors ir su civiliu šliūbu, jau iš bėdos ir ant tokio sutinku. (...) Gal mes numirsim, tai daryk, ką nori, bet žinok, kad mums tai būtų mirtis (...). Tuo tarpu dukters Marijos rašytuose laiškuose mylimajam nėra net užuominų apie motinos dvejones. Kiekvieną dieną mylimajam Juozui Urbšiui, būsimam nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrui ir diplomatui, siunčiamuose laiškuose į Berlyną moteris rašė apie vienintelį savo norą – jį matyti ir būti kartu.

Lietuvos visuomenė vėl išgyvena šeimos tradicijų kaitą ir vertybių lūžį. Prieš šimtą metų XIX a. tradicinės šeimos vertybės ilgainiui tapo kliuviniu kuriant tautinę visuomenę, o posovietinės šeimos normos šiandien neatitinka realiame gyvenime egzistuojančių šeimos ir partnerystės formų.

Tarpukariu santuokos ryškiai skyrėsi nuo XIX a. tradicinės lietuvių šeimos normų ir vertybių. Sąmoningai transformuota tradicija pozityviai veikė sparčiai modernėjančią tarpukario visuomenę ir jos ateities raidą.

Po sovietų okupacijos Lietuvoje buvo vykdoma arši ideologinė indoktrinacija, kuri stalinmečiu ir chruščioviniais metais buvo nukreipta į šeimą ir moteris. Daugumą šeiminio gyvenimo aspektų sovietinėje Lietuvoje reglamentavo ir organizavo valstybė, palikdama menką erdvę asmeninėms šeimos narių iniciatyvoms. Visa vyrų ir moterų darbo diena, valstybės organizuojamas tėvų ir vaikų laisvalaikis, išvystyta užklasinė mokinių veikla, reguliuojamos ir koordinuojamos vasaros atostogos bei ribotos laisvalaikio formos mažino laiko sąnaudas, skirtas šeimai. Šeimos nariai praleido vis daugiau laiko už šeimos ribų. Sovietmečio teisinės normos ir totalitarinė propaganda transformavo daugelį tarpukario šeimos gyvenimo normų ir vietoje jų kūrė sovietinės šeimos tradicijas ir vertybes.

Lietuvos visuomenė vėl išgyvena šeimos tradicijų kaitą ir vertybių lūžį. Prieš šimtą metų XIX a. tradicinės šeimos vertybės ilgainiui tapo kliuviniu kuriant tautinę visuomenę, o posovietinės šeimos normos šiandien neatitinka realiame gyvenime egzistuojančių šeimos ir partnerystės formų. Posovietinės tradicijos ir kultūrinės normos skatina fizinį ir emocinį smurtą šeimose ir marginalizuoja ištisas vyrų, moterų ir vaikų grupes.

Kaip ir tautinio atgimimo patriarchai turime iš naujo įvertinti tradicijas, kurios nebeatlieka kuriančios funkcijos ir rizikuoja tapti formaliais ritualais. Šiandien žmonių tarpusavio santykiai yra sudėtingesni, o šeimos nėra tik mama, tėtis ir jų vaikai. Turime pasitikti šeimos tradicijos transformaciją ir atverti mūsų visuomenę ir tautą ateičiai. Nes tradicija gyva tiek, kiek ji tarnauja visuomenei, yra atvira kaitai.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt