Oficialūs tautiniai Lietuvos simboliai yra istorinė herbinė vėliava, kurios raudoname lauke vaizduojamas šarvuotas raitelis ant balto žirgo; Gediminaičių stulpai; dvigubas kryžius; Vytautas Didysis. Skirtingai nei daugybėje kitų šalių, moteris nėra Lietuvos valstybės ir tautos simbolis.
Tarp Lietuvos valstybės simbolių nėra moters kaip tautos personifikacijos. 1964 m. Juozo Mikėno skulptūra Pirmosios kregždės įkūnija moterį kaip laisvę ir taiką. Tačiau skulptūros simbolizmas neaiškus ir oficialiai Pirmųjų kregždžių figūra nėra tapatinama su Lietuva.
Nežinia, ar sovietinės valdžios ir menininkų aplinkoje mėginta kada diskutuoti šiuo klausimu. Dar vienas gerai žinomas kūrinys – skulptoriaus Petro Rimšos Vargo mokykla (1906 m.) – vaizduoja caro pavergtą Lietuvą, o konkrečiai – spaudos draudimo laikotarpį. Tad ir ši skulptūra nėra abstrahuota iki moters kaip tautos vaizdinio.
Tuo skiriamės nuo kitų, didele dalimi Vakarų Europos šalių, kuriose moterų figūros yra vienos ryškiausių valstybės pripažįstamų tautinių simbolių. Prancūzijoje – Marijana (Marianne). Ši mergina yra Prancūzijos Respublikos personifikacija nuo Revoliucijos laikų, atspindinti laisvę, lygybę, brolybę ir sudievintą moterį. Marijanos biustų ir atvaizdų galima išvysti Prancūzijos miestų ir miestelių merijose bei teismų pastatuose.
Ji pasirinkta kaip 2024 m. įvyksiančių olimpinių žaidynių Paryžiuje logotipas pabrėžiant, kad olimpinės žaidynės yra visų ir kiekvieno šventė. Panašiai moters motinos figūra Svėja (Svea) personifikuoja švedų tautą ir yra Švedijos valstybės simbolis. Lygiai taip pat su 1848 m. revoliucija asocijuojama romantiškoji Germanija (Germania) yra oficialiai pripažinta vokiečių tautos ir valstybės simboliu. Airių tautą personifikuoja net keturios simbolinės moterys, o simbolinė moteris Britanija (Britannia) yra personifikuota Jungtinė Karalystė ir britų nacija.
Viena iš priežasčių, kodėl likome be moters kaip valstybės simbolio, yra drastiškai besikeičiančios/keičiamos Lietuvos istorinės paradigmos. Tai užsitęsusi, bet kartu ir staigiai nukirsta pagonybė, kur deivės turėjo išskirtinę vietą; ilgaamžė baudžiava, įtvirtinusi patriarchalinę lyčių hierarchiją; taip pat 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje sąmoningas tautinės lietuvių inteligentijos užmojis laužyti ir keisti tradicinės moters įvaizdį.
Priešingai – kultūriškai ir istoriškai neįtvirtintas ir nesutartas lietuvės moters įvaizdis kelia aršias diskusijas visuomenėje. Jų liudininkai esame ir šiandien.
To meto inteligentijos dėka formavosi naujas modernus požiūris į meilę, šeimyninę laimę, vedybų motyvus ir egalitarinius vyrų ir moterų santykius. Tačiau tarpukariu egalitarinės visuomenės idėja nebuvo visuotinai priimtina ir emancipuota moteris netapo kolektyviniu idealu. Sovietinė okupacija vėlgi drastiškai transformavosi į neopatriarchalinę kultūrą, kurioje moteris vargiai ar galėjo būti pripažinta simboliu.
Nuolat trūkinėjanti ir/ar nutraukiama Lietuvos istorija natūraliai kūrė įvairialypes moterų tapatybes ir neleido formuotis monolitiniam, visai visuomenei priimtinam moters vaizdiniui, kuris įmanomas kitose kultūrose. Taip šalia skirtingoms visuomenės grupėms reikšmingų įvairių moters tapatybių švedus vienija tautinis simbolis Svėja – karė, galiūnė, valkirija, vokiečius – romantiškoji Germanija, o prancūzai sutaria dėl Marijanos kaip brolybės (taip pat vyrų ir moterų) ir laisvės simbolio.
Lietuvės istorija yra pernelyg nepastovi ir trūkinėjanti. Ji vargiai ar galėtų abstrahuotis iki visoms visuomenės grupėms priimtino ir sutartinio kolektyvinio vaizdinio. Priešingai – kultūriškai ir istoriškai neįtvirtintas ir nesutartas lietuvės moters įvaizdis kelia aršias diskusijas visuomenėje. Jų liudininkai esame ir šiandien.
Veikiausiai turėtume pripažinti ir susitaikyti, kad kintantis ir nuolat transformuojantis lietuvės moters vaizdinys ir yra istorinė lietuvės moters tapatybė. Ji sunkiai pritampa Tėvynėje, tačiau visuotinės emigracijos sąlygomis būtent tokia forma yra lemiama.
Lanksti ir neįtvirtinta lietuvės tapatybė leidžia svetimoje aplinkoje pritapti, bet drauge išlikti; įsitvirtinti kitoje kultūroje, bet drauge neprarasti savo kultūros šaknų; perimti kitus diskursus, bet taip pat autentiškai išsiskleisti; atsiverti pasauliui ir drauge likti gimtojoje kultūroje.
