Agnė Širinskienė sako: žmogaus teisių klausimų svarstymas Seime suskaldytų visuomenę. Bet Lietuvos visuomenė per pastarąjį karo mėnesį pademonstravo esanti kur kas atviresnė ir atjautesnė, nei apie ją kalba emocijomis manipuliuoti linkę politikai.
Ir nesvarbu, kurioje pozicijoje – kairėje, dešinėje, ar centre, valdžioje ar opozicijoje – yra tie, kurie savo tikslus pridengia fraze „dabar tam ne laikas“. Ne laikas kalbėti apie Partnerystės įstatymą, ne laikas imtis žiniasklaida save vadinančių, bet pagal žiniasklaidai taikomus įpareigojimus veikti nenorinčių kanalų kontrolės, ne laikas pagaliau uždrausti atlyginimų „vokeliuose“ mokėjimą. Ne laikas viskam, kas populistams padeda toliau vykdyti savo manipuliacijas. Ir laikas tam, jei šoksime pagal jų dūdelę, niekada neateis.
„Siūlyčiau nusistatyti prioritetus ir nesvarstyti šio projekto, taip išsaugant žmonių vienybę, kuri demonstruojama nacionalinio saugumo klausimais“, – taip praėjusią savaitę prieš Partnerystės įstatymo registravimą agitavo A. Širinskienė.
Tačiau prioritetus Lietuvos žmonės jau nusistatė. Patys. Be politikų paliepimo. Ir pagrindinis iš jų – atjauta. Atveriant savo namų duris žmonėms, bėgantiems nuo karo tragedijos, ir neklausiant jų nei apie pažiūras, nei apie orientaciją.
Pavienių politikų ar jų grupių, pasitelkusių etatinius rėkautojus, įsivaizdavimas, kad jie ir toliau kaip mažieji putinai galės „nustatyti prioritetus“, vyraujančią poziciją, generalinę liniją, jau yra subyrėjęs į šipulius, tik jie patys to dar kol kas nesupranta. Daugelis tų gerų žmonių, kurie, vedami abejonių, neseniai klausė populistų šauksmų, dabar savo akimis mato, kad svajonių šeima yra ta, kurioje visi nariai – gyvi. O partneriai taip pat išlydimi į karą.
Vienybė. Kaip stipriai kiršintojams nepatinka vienybė! Ir tada tokia viena ponia iš regionus suvienyti žadančios partijos (ji dar niekada nedalyvavo rinkimuose, bet turi frakciją Seime, sukurtą iš įvairių politinių pabėgėlių, tos pačios A. Širinskienės, pavyzdžiui)... Tai tokia viena ponia iš tos partijos ima ir „Facebooke“ paleidžia srautą. Kur yra ir „savus pamiršote“, ir „atsirūgs šitie atvykėliai“, ir „patys vos išgyvename“, ir „kodėl sirams siena buvo uždaryta“.
Pavienių politikų ar jų grupių, pasitelkusių etatinius rėkautojus, įsivaizdavimas, kad jie ir toliau kaip mažieji putinai galės „nustatyti prioritetus“, vyraujančią poziciją, generalinę liniją, jau yra subyrėjęs į šipulius, tik jie patys to dar kol kas nesupranta.
Frazės, keliaujančios per labai konkrečias grupes ir vis skelbiamos labai konkrečių žmonių. Dalis jų vos prieš kelis mėnesius kėlė riaušes Rūdninkų poligone, reikalaudami nė už ką į Lietuvos žemę neįleisti tų pačių sirų. Kaip ir kitų nelegaliai sieną kertančių pabėgėlių.
Tos frazės kartojamos transliuotojų, išdidžiai save vadinančių „nesistemine žiniasklaida“, bet nė už ką nenorinčių veikti pagal žiniasklaidos normas. Neplatinant melagienų ir nekiršinant visuomenės, pirmiausia. Jų teisių stoja ginti ta pati A. Širinskienė.
„Pagal visuomenės informavimo įstatymą irgi gali kanalą, kuris ten kažką kursto, uždaryti. Bet tai ilgas procesas, su advokatais, su ginču, reikia įrodyti, tas užima laiko, turi stengtis kompetentingai padaryti. Čia tau nereikės nei dėti pastangų, nei gaišti laiko, nes čia kaip ir vienas policininkas pasako, ir sprendimas yra priimtas“, – taip A. Širinskienė kalbėjo prieš kelias savaites tokiame viename kanale. Komentuodama Seimo sprendimą nepaprastosios padėties metu riboti žiniasklaidos priemones, jei jos skleidžia dezinformaciją, kursto karą ir panašiai.
Nes jie skleidžia dezinformaciją. Kursto nepasitenkinimą. Kiršina. Tik visuomenė jau pasirinko savo prioritetus. Nepaisydama norinčiųjų padiktuoti, kam „dabar ne laikas“.
