Zita Šličytė, minint Nepriklausomybės atkūrimą, pasakė kalbą, kurią Signatarų klubo galvos liepė gerbti. O pati kalbėtoja tai, ką galvoja apie aplinkinius, išreiškė pasiūlymu eiti... iš salės visiems, kuriems kažkas nepatinka.
Prieš mėnesį tokios pozicijos besilaikantys aktyvūs nuomonės reiškėjai baubimu parodė kryptį tiems, iš kurių tebereikalauja pagarbos savo pozicijai.
„Ponas, tai yra mano nuomonė, ir prašau mano nuomonę gerbti!“
„Ponas“ ištariama su visa panieka, kokią tegali jausti būras, gyvenantis patį teisingiausią ir nuo amžių amžinųjų nesikeičiantį gyvenimą.
„Nuomonė“ – apie viską ir priklausomai nuo aplinkybių. Apie Soroso ir kažkodėl Rockefellerio planus užvaldyti pasaulį, išnaikinant „paprastus“ žmones; apie nusikalstamą galingųjų ir politikų, medikų, žurnalistų planą prieš liaudį, už kurį vis tiek bus surengtas Niurnbergo procesas (ieškiniai jau teikiami įvairiose pasaulio šalyse, negi to nežinojote?); apie vakcinas, nuo kurių žmonės gatvėse krinta kaip lapai, tik papirkta žiniasklaida kažkodėl to nerašo; apie gėjų siekį užvaldyti pasaulį; apie karą Ukrainoje, kur dar nežinia, kas iš tikrųjų kaltas; apie...
„Ir prašau mano nuomonę gerbti!” Nes jis, tūlas asmuo, ką tik reikalavęs uždrausti kitokią, nei jis įsivaizduoja, tiesą skelbiančią žiniasklaidą, nuteisti kitokius, nei jis norėtų, sprendimus priimančius politikus, uždaryti – nuo akių toliau – kitaip, nei jis įsivaizduoja esant teisinga, gyvenančius ir mylinčius žmones, jis, vis dėlto, yra girdėjęs apie demokratijos garantuotą teisę į nuomonę ir laisvą jos raišką. Todėl jo nuomonę prašyčiau gerbti!
Tomas Vytautas Raskevičius po Z. Šličytės – ne signatarės, tiesiog to meto deputatės – išsiliejimo pasakė, kad neapykantos kalba nėra žodžio laisvė.
„Tegu tauta sprendžia“, – į priekaištus replikavo pati kalbėtoja.
Tauta sprendžia. Jos išrinktuoju save vadinantis, nors net Marijampolėje nesurinkęs pakankamai balsų, kad taptų vienmandatininku, ekspolicininkas Dainius Gaižauskas socialiniuose tinkluose jau giriasi nufilmavęs bent dalį tų, kurie paliko iškilmingo Kovo 11-osios minėjimo salę, iš tribūnos pasipylus baimės ir neapykantos žodžiams. Turbūt bus įrodymai.
Anksčiau, D. Gaižauskui dar dirbant policininku, tokie pafilmavimai ir informacijos parinkimai kitų pareigūnų atžvilgiu pagaliau baigėsi pranešimu apie pradedamą jo paties veiklos patikrinimą, po kurio dabartinis parlamentaras priėmė asmeninį ir niekieno neįtakotą sprendimą palikti tarnybą. Palikti – be padėkų, be apdovanojimų, be gero vadų žodžio išlydint.
„Nuomonė“ – apie viską ir priklausomai nuo aplinkybių.
„Nuplėštos visos mankurtų kaukės“, – po Z. Šličytės kalbos dabar skelbia D. Gaižauskas, akivaizdu, nesuvokdamas, kaip giliai ironiškai jo ištarmė skamba.
Taip pat ironiškai, kaip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnės Aušrinės Norkienės absoliučiai savarankiška ištarmė apie planuojamus darbus, pabrėžiant, kad „valstiečiai“ visais įmanomais būdais sieks tautos susitelkimo, čia pat primenant kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl priimtų įstatymų pataisų, kuriomis mūsų šalies piliečių asmens dokumentuose įteisinamos lotyniškos raidės X, Q , W. Susitelkimas – tik partijos apibrėžtuose nuomonės laisvės rėmuose, visa kita tiesiog atmetama.
Ir kita ištarmė – ekspremjerui, ne taip seniai globotam tų pačių „valstiečių“ Sauliui Skverneliui stojant ginti žodžio laisvės. Į kurią, pasak jo viešų pasisakymų, pasikėsino dabartinė Vyriausybė, nepaprastosios padėties metu atsiradus siūlymui neleisti fotografuoti, filmuoti, kitaip rinkti informaciją apie svarbias nacionaliniam saugumui energetikos įmones, taip pat – Lietuvos ir sąjungininkų karinės technikos judėjimą.
„Tai – policinės valstybės nuostatos“, – sako S. Skvernelis.
2017-ųjų gegužę jis sakė, kad „alternatyva policinei valstybei yra tik kriminalinė valstybė“. Tiesa, vėliau papildė, kad tai „toks juokeliukas“.
O 2018 m. spalį jo vadovaujamos Vyriausybės kanceliarija sunaikino garso įrašą, kuriame premjeras S. Skvernelis daug ir spalvingai pasisakė apie žodžio laisvę bei Registrų centro duomenų teikimą žurnalistams.
Kaip pranešė kolegė žurnalistė Daiva Lapėnaitė, kovo pradžioje į pabėgėlių iš Ukrainos srautus priglobiančio Lenkijos Peremislio miestelį atvyko Italijos senatorius, partijos „Lega“ Nord lyderis Matteo Salvini. Tas, kuris prieš kelerius metus neslėpė simpatijų Rusijos diktatoriui Vladimirui Putinui. Vilkėjo jo portretu papuoštus marškinėlius, draskė akis sankcijų reikalaujantiems Europos politikams. Dabar jis skelbėsi ketinantis padėti kenčiantiems ukrainiečiams.
Peremislio meras populistui iš Italijos žmonių akivaizdoje įteikė dovaną. Marškinėlius su V. Putino atvaizdu. Ir pridūrė, italui sprunkant: „Atsiprašau, ponas senatoriau, tu nenusipelnai pagarbos.“
Nenusipelnai. Pagarbos.
