Pastaruoju metu ne kartą stebėjome situacijas, kurios vėl verčia grįžti prie klausimo, ar reputacija, jos išsaugojimas, galiausiai, ir etika politikoje vis dar svarbu. O gal tai svarbu tik tiek ir tik tada, jeigu gali suduoti lemiamą smūgį prieš rinkimus ar verčiant kokį ministrą iš posto?
Neseniai šurmulį sukėlė istorija dėl sanatorijos „Pušynas“, kurią iš pradžių Agnės Bilotaitės vadovaujama Vidaus reikalų ministerija galvojo perduoti Turto bankui, kas galėjo būti paranku jos bendrapartietei ir komandos narei. Tačiau visi gynėsi nieko nežinoję.
Tik kuo daugiau visi kalbėjo, tuo klausimų daugiau kilo. Bet partijos vadovybės reakcijos nesulaukėme, o Seimo Etikos ir procedūrų komisija vėl vadovavosi pozicija „kam tirti, jeigu galima netirti“, kas stebina jau ne pirmą kartą.
Analogiška situacija ir su konservatoriaus Antano Matulo negebėjimu nusišalinti, svarstant klausimą, susijusį su gydymo įstaigų vadovų kadencijomis, esant faktui, jog vienai jų vadovauja jo sūnus. A. Matulas įnirtingai aiškino, jog šių pataisų iniciatorė Ieva Pakarklytė siūlė taip organizuoti procesą, jog galėjo būti pakenkta įstatymo kokybei ir jo pareiga buvo įsikišti. Sekant tokiais A. Matulo paaiškinimais, tik retoriškai belieka klausti: o komitete daugiau žmonių nėra, gal jau ten tik hologramos kitų komiteto narių dalyvauja, ir klausimas darbotvarkėje iš dangaus nukrito.
Dar daugiau, svarstant šį klausimą vėl toje pačioje Etikos ir procedūrų komisijoje, girdėjome paaiškinimus, jog čia tikrai ne problema, gi balsuota tik dėl pertraukos svarstyme. Pats A. Matulas dar viename interviu aiškino, jog jau balsavime dėl paties siūlymo dalyvaus, jei nuspręs balsuoti „už“ kadencijų įvedimą, arba nedalyvaus visai.
Ir čia jau norisi sakyti, kad gal tikrai kartais verta patylėti, o dar labiau verta yra atsiversti Seimo statutą, kuriame aiškiai nurodyta, jog „Seimo nariui draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip juos paveikti ar bandyti paveikti, arba atlikti kitas tarnybines pareigas, jeigu tai yra susiję su jo privačiais interesais.“ Beje, o kur partijos vadovybės žodis? Kur principinga pozicija?
Bet panašūs vėjai švilpia ir kitose partijose. Štai ir naujoje Demokratų sąjungoje „Vardan Lietuvos“, regis, tik pavadinimas naujas, o tradicijos senos. Kilus klausimams dėl vienos narės reputacijos, partijos lyderis Saulius Skvernelis aiškino, jog nėra galimybių visus patikrinti ir tai bus daroma ateityje. Bet gal partijos valdybą sudarant, jau buvo galima pagalvoti apie tai, nes ta pati narė į valdybą sėkmingai pateko. O iš lyderių taip jokio solidaus paaiškinimo ir neteko girdėti.
Neatrodo, jog partijų reputacija paskutiniu metu politikus labai jaudintų. Partijų lyderiai vengia griežtos pozicijos priėmimo, Etikos ir procedūrų komisija vengia tyrimų. O jei net politikai pripažįstami pažeidę etiką, jiems nuo to nei šilta, nei šalta.
Net ir rekomendacijos atsiprašyti jų nejaudina. Todėl būtų tikrai laikas politikams rimtai peržiūrėti Etikos ir procedūrų komisijos darbo principus, Seimo narių atsakomybės klausimą, esant nustatytam pažeidimo faktui. Ir, galiausiai, reikėtų žiūrėti į reputaciją kaip į svarbiausią investiciją, jog nereikėtų vis aimanuoti, kad pasitikėjimo nėra.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
