Prezidento Gitano Nausėdos sąlygiškai ramų pirmų kadencijos metų valdymą, išskyrus kelis bevaisius susirėmimus su Vyriausybe (pavyzdžiui, dėl vieno ministro, kuriam daug kas buvo tiesiog „jerunda“), atėję 2020 metų pabaigoje valdantieji pavertė tikru rebusu.
Kilus klausimui dėl to, kas turėtų Europos Vadovų Taryboje atstovauti Lietuvai, G. Nausėda aiškiai nurodė, jog vadovaujasi Konstitucijos 77 straipsniu, kuriame teigiama, jog prezidentas yra valstybės vadovas, jis atstovauja Lietuvos valstybei. Taip pat šiuo metu vis bedama į 84 straipsnį, kuriame nurodoma, jog prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką.
Lyg ir viskas aišku, tai tarsi imperatyvas imtis politinės lyderystės viršnacionaliniu lygmeniu. Tiesa, prezidentas akcentavo, jog bus itin aktyvus ir vidaus politikoje. Bet čia ir Konstitucija, kuri sukuria gana sudėtingą Seimo, Vyriausybės ir prezidento sąveikos mechanizmą, sunkiai gelbėja. O politinė tikrovė rodo, jog prezidentui tos vietos vidaus politikoje daug ir nelieka.
Nepritarimas valdančiųjų sprendimams bus lengvai atmetamas, kol Seime yra pakankama dauguma. Net ir svarbios galios skiriant įvairius pareigūnus dažniausiai yra apribotos, įtraukiant į procesą Seimą, ir taip sukuriant visą filtrų sistemą, kuri prezidentui vidaus politikoje leidžia padaryti daug mažiau nei jis dažniausiai žada.
Tačiau faktinė situacija, kalbant apie užsienio politiką, verčia iš naujo įvertinti, kas kokį vaidmenį vaidina kritiniais Lietuvai momentais.
Bet reali politinė situacija kelia klausimą, ar pats prezidentas, kol kovojo su sveikatos apsaugos ministru ir ieškojo kaltų dėl „mindauginių“ be 70 proc. vakcinacijos, neprarado lyderystės ten, kur jam ji ir priklausytų.
Koks prezidento vaidmuo Taivaniečių atstovybės istorijoje yra visiškai neaišku. Viešoji komunikacija bei komunikacija socialiniuose tinkluose, ypač skirtuose tarptautinei arenai, gana iškalbingai rodo šio klausimo vengimą. Kaip nutiko, jog praėjus ne vienam mėnesiui po paties sprendimo prezidentas išreiškė priekaištus Vyriausybei, yra visiškai nesuprantama. Ir dar labiau tai nesuprantama atsižvelgiant į tai, jog yra nuolat akcentuojama, kad būtent prezidentui pagal Konstituciją yra tarsi užprogramuota imtis lyderystės užsienio politikos formavime.
Bet net ten, kur tereikia trumpo pozicijos išdėstymo, prezidento nerandame. Kazachstano situacijos vertinimo belaukiant, taip ir neatėjo rimti argumentai, kodėl dėl įvykių šalyje, su kuria yra ir verslo ryšiai, kuri svarbi postsovietinės erdvės kontekste, turime spengiančią tylą.
Užtenka tik iškelti diskusijas ir patarėjai per protestus lipdami ant scenos skundžiasi, jog norima iš prezidento atimti galias, nors protestai net ne apie tai. Bet reali politinė situacija kelia klausimą, ar pats prezidentas, kol kovojo su sveikatos apsaugos ministru ir ieškojo kaltų dėl „mindauginių“ be 70 proc. vakcinacijos, neprarado lyderystės ten, kur jam ji ir priklausytų.
Taip, sudėtinga tarpusavio sąveika tarp prezidento ir Vyriausybės kelia iššūkių, gali net sukurti patines situacijas. Tačiau kartu tai parodo, kiek yra svarbios asmenybės, kurioms patikime vienas ar kitas pareigas. Ir neatmestina prielaida, jog tai vienas ryškiausių prezidento vaidmens devalvacijos Lietuvos užsienio politikoje epizodų. Kiek prie to prisidėjo jis pats, kiek politiniai oponentai, galima diskutuoti. Bet paties fakto tai nekeičia.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
