Besibaigiant dar vieneriems metams, įprasta apžvelgti, ką nuveikėme, ko nenuveikėme, ką atsinešame į naujuosius metus. Susirinkome ne vieną krizę, tik, deja, dar nė vienos iki galo neišsprendėme.
O krizės patikrina. Bet krizių puokštė vienu metu, kai nesibaigus vienai, prasideda antra, o pastarosioms besitęsiant dar, žiūrėk, ir trečia prisikabina, ne tik patikrina, bet gali ir sulaužyti. Kol kas niekas lyg ir nelūžo. Prezidentas tas pats, Vyriausybės kabineto sudėtis nepakitusi, valdančiųjų koalicijoje audros, jei ir didesnės nei stiklinėje, tai ne didesnės nei vaikiškame smėlio kibirėlyje. Bet ar tikrai niekas nesugedo mūsų politinėje sistemoje?
Panašu, kad pagedę jau seniai. O šie metai, kai viena po kitos pasipylė krizės, viską tiesiog iškėlė į paviršių.
Gal ir būtų praslydę tie pasižnaibymai tarp Vyriausybės ir prezidento ramiu politiniu laikotarpiu. Bet ne rimtų krizių metu, kas reikalauja realios, o ne butaforinės lyderystės. Kai politiko pasakymas, kad laiškais problemos nesprendžiamos, gali čia pat virsti problemų sprendimu žinutėmis, kai politikas vis vengęs naudotis nors menkiausia proga žmones raginti skiepytis, galiausiai pareiškia, jog tik norėdama jam įkąsti Vyriausybė sabotavo skiepijimo procesą, supranti, jog turime reikalų ne tik su išorės krizėmis, bet ir su politinės išminties rimtu deficitu, kuris skandina dar labiau. Tada, žinoma, lekia atgal komentarai, kurie viešojoje erdvėje aukščiausio lygmens politiką paverčia smėlio dėže. Rezultatas koks? Rezultatas yra dar labiau dezorientuota visuomenė ir susiskaldymas.
Ir keliaujame į kitus metus su krūva neatsakytų klausimų. Nežinome nei kada, nei kokie sprendimai bus dėl kalio trąšų tranzito. Nežinome, buvo skaičiavimai dėl Taivano atstovybės steigimo ar nebuvo. O gal apsiribojome gramatiniu reveransu net neįvertindami, kad čia tik lietuviškai tos subtilybės yra, o išvertus tai vienas ir tas pats. Ir klausimų dar galėtume kelti į valias. Tik su atsakymais, deja, labai striuka.
O kur susiskaldymas ir du pešasi, tuoj išlenda ir trečio ausys. Tas trečias yra dalis opozicijos. Opozicijos, kuriai krizės krizėmis, o rinkėją išlaikyti reikia. Todėl aiškinkit, ką norit, bet jei galėsime rinkėjui atrodyti gražūs ir dar pakaišiosim pagalius į ratus koalicijai, tai taip ir darysime, net jei patys sau prieštarautume. O kai gausim klausimus, ką dėl pandemijos valdymo pasiūlėm, tai girsimės planais, kaip rankas plauti ir klases vėdinti siūlėm antrais pandemijos metais. Kai kurių partijų lyderiams pramanai yra ir kaltinimai, jog partiečiai skleidžia melagienas, kurios gali daryti didžiulę žalą. Kol tai atves rinkėją, stosim mūru. Po beveik dviejų metų pandemijos nesikuklindamas jau tai viešai deklaruoja vienos partijos pirmininkas. Ir ką tu jam.
Ir vyšnia ant viso torto yra Vyriausybė su visomis reputacijos dėmėmis. Vyriausybė, kuri pradėjo dangstytis komunikacijos klaidomis, kažkieno pačių susikeltais lūkesčiais. Nematyti, kad lūkesčiai dėl to paties kalio trąšų tranzito buvo sukelti Vyriausybės narių, gana keista, jeigu net ne ciniška. Nematyti, jog ne tik komunikacija su visuomene, bet komunikacija tarpinstitucinė kartais panyra į komą, su visomis to pasekmėmis, yra net pražūtinga.
Ir keliaujame į kitus metus su krūva neatsakytų klausimų. Nežinome nei kada, nei kokie sprendimai bus dėl kalio trąšų tranzito. Nežinome, buvo skaičiavimai dėl Taivano atstovybės steigimo ar nebuvo. O gal apsiribojome gramatiniu reveransu net neįvertindami, kad čia tik lietuviškai tos subtilybės yra, o išvertus tai vienas ir tas pats. Ir klausimų dar galėtume kelti į valias. Tik su atsakymais, deja, labai striuka.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
