Neaišku, kada sunkiau rašyti komentarą – prieš šventes ar tarpušventyje. Abiem atvejais Dievo vardo minėjimas nėra bereikalingas, tačiau sietinas su originalumo neieškančiu linkėjimu visko, kas gera. Kad ir kaip pasirodytų tiems, kurie skaitys iki galo, esu vedinas būtent tokių geriausių norų.
Prieš Vėlines parašiau Amicus ex machina, prisiliesdamas prie smulkios, bet aštrios it stiklo dužena, besikeičiančių tarpžmogiškų santykių ypatybės. Dabar, asmeniniams ir kontorų kompiuteriams liejantis nuoširdžiausiais sveikinimais ir viešą erdvę marginant vertybinės politikos antspaudais, atkreipsiu į dar vieną mūsų ausis prisipratinusią lietuvių kalbos figūrą. Šįsyk jei ji ir sietina su valdžia, tai visų pirma su ketvirtąja. Čia viešpatystė tų, kurie galutines straipsnių antraštes nušlifuoja arba bent jau užrašus po nuotraukomis parenka.
Taip pat skaitykite
Taikausi į kone viešuoju papročiu tapusią frazę, kuria pranešama apie vieną ar kitą valdžios sprendimą: nuo rytojaus bus taip... Dabar visi žinokite, kokie draudimai, parėdymai, reguliavimai jūsų laukia. Apie vienos ar kitos partijos, dažniau ministerinės biurokratų irštvos ruošiamą įstatymą komunikatorių sutartine yra pranešama lyg kokią orų mergaitės prognozę – jūsų laukia netikėta lijundra. Arba kas nors panašaus. Gerai, sakysite, nebūtinai toks komunikatas reiškia bandymą įpiršti masinę jauseną, kad valdžios sprendimas yra iš Dievo, iš dangaus. Iš dalies sutikčiau: nebūtinai.
Tada vis tiek remčiau prie sienos teiginiu, kad pranešimo forma vis vien išduoda begalinį rytietišką visų valdžios norą, kad įstatymas gyventojų minios būtų priimamas it iš begalinio viršaus. Nediskutuotinas. Apsieinantis be jokių skirtingų nuomonių, net neleidžiantis pagalvoti – kodėl? Ir paslepiantis vienos ar kitos politinės grupuotės interesą po viršžmogiškos retorikos draperija. Tai yra kalboje natūralizuota nuostata, kurios nei lietuvių kalbos komisija, nei pati tauta beveik nepastebi.
Žinoma, tai socio-lingvistikos arba kokios nors antropologijos tyrimų laukas, o jame aš joks artojas. Tačiau sunku išsiginti, jei mintis miegot ramiai neleidžia. Apie vertybinę užsienio politiką ties trąšų vagonu besiginčijantys šiandienos politikai nesusimąstydami rodo, kad jie atsakingi tik už griežtai nubrėžtas jų kontoros kompetencijos ribas. O pamokslai Pekinui, Maskvai ar Minskui beria pačius plačiausius klausimus.
Lietuviams laimint infliacijos (arba paskutinių santaupų tirpimo) lenktynes Europos Sąjungoje ir pradedant mokėti naujas šildymo sąskaitas, plebiscito sąvoka reikalauja svarstymo, kiek mūsų atsiklausta iki kokio laipsnio kažkas už mus nusprendžia, kiek visa tai kainuos ir kas apmokės tuos ateinančio brangmečio procentus.
Vertybių sąvoką šiame bare kartojantiems priminkime, kad apie savo, neva, ginamą vakarietišką liberalią demokratiją nevalia kalbėti pamiršus, kad ta ginamoji yra ne kas kita, o kasdien kartojamas plebiscitas. Tautos savijauta turi būti apklausinėjama kiekvieną kartą, kai politikų sprendimas įsirėžia ne tik į laisvos minties konstitucinę šventenybę, bet ir į elektros, degalų, dujų ir malkų kainas.
Jau esame arti visiškos energetinės nepriklausomybės, – skaitome kažkurio tinklapio prieššventinį pranešimą. Jis irgi skamba it iš dangaus. Lietuviams laimint infliacijos (arba paskutinių santaupų tirpimo) lenktynes Europos Sąjungoje ir pradedant mokėti naujas šildymo sąskaitas, plebiscito sąvoka reikalauja svarstymo, kiek mūsų atsiklausta iki kokio laipsnio kažkas už mus nusprendžia, kiek visa tai kainuos ir kas apmokės tuos ateinančio brangmečio procentus.
Galbūt, net, greičiausiai, po Naujų Metų bus taip ir dar taip. Ir tai kas bus, bus be mūsų nuspręsta, įvesta, gerai įsakyta ir komunikuota. Tačiau tiek kiek esame laisvi, galime sau leisti tarpušvenčiu galvoti, kad net galimybių pasai ne iš dangaus – tai, kaip krykštauja iš džiaugsmo politikos mergaitės, yra didžiausias Laisvės partijos nuopelnas.
Visi kiti valdžios valios apsireiškimai taip pat ne iš Dievo. Bent jau ne iš to, kuris įtikinėja mylėti artimą, kaip patį save. Būtent šis įtikinėjimas leidžia laikytis moralinio principo ir gyventi nepasiduodant kasdieniam gąsdinimui, kuris praėjusiais metais skaičių skaičiais sklido ne tik iš garsiakalbių, bet net iš dulkių siurblių ir lygintuvų.
