Į politiką atėjau iš kultūros lauko. Daugiau nei du dešimtmečius dirbau regioninėje kultūroje, todėl labai gerai žinau, kuo gyvena kultūros centrai, bibliotekos, muziejai, mėgėjų meno kolektyvai, profesionaliosios kultūros organizacijos regionuose. Žinau, kiek daug kultūros žmonės daro ne dėl pareigų ar atlygio, o iš pašaukimo ir atsakomybės savo bendruomenei.
Todėl kultūros politika man nėra tik viena iš viešosios politikos sričių. Tai valstybės gyvybingumo klausimas. Ypač kalbant apie regionus.
Pastarieji mėnesiai kultūros politikoje nebuvo pažymėti dideliais sukrėtimais ar skandalais. Ministerija aktyviai komunikuoja, ministrė matoma viešojoje erdvėje, vyksta susitikimai, vizitai regionuose, aptariami einamieji klausimai. Tačiau stebint kultūros politikos kryptį vis aiškiau matyti kita problema – kultūros politikai šiandien ima stigti aiškios strateginės vizijos ir telkiančios lyderystės.
Kultūros bendruomenė laukia ne tik administravimo. Laukiama atsakymo, kokią kultūros politiką valstybė kuria ateičiai. Kokią vietą kultūra užima nacionalinio saugumo, švietimo, regioninės plėtros ir valstybės tapatybės kontekste? Kaip kultūra padeda išlaikyti gyvas bendruomenes už didžiųjų miestų ribų? Būtent regionuose šiandien kultūros politikos spragos matomos ryškiausiai.
Per daugiau nei dvidešimt metų kultūros srityje ne kartą mačiau, kad regioninė kultūra dažnai vertinama kaip savaime egzistuojanti sistema, tarsi pakaktų palaikyti tai, kas jau sukurta. Tačiau realybė kitokia. Regionuose kultūros žmonės šiandien susiduria su senstančiomis auditorijomis, jaunų specialistų trūkumu, ribotomis finansinėmis galimybėmis ir vis didesne kultūrine atskirtimi.
Vien vizitų į regionus neužtenka. Reikalinga aiški ir ambicinga regioninės kultūros politika. Kol kas ministerijos komunikacijoje girdime daug pavienių iniciatyvų, projektinių sprendimų ir reakcijų į konkrečias situacijas, tačiau trūksta platesnio matymo, kaip valstybė ketina stiprinti kultūrinį gyvenimą regionuose artimiausiais dešimtmečiais.
Dar didesnį nerimą kelia tai, kad profesionaliosios kultūros lauke vis labiau jaučiamas prarastas pasitikėjimas pačia institucija, kuri turėtų būti pagrindinė kultūros bendruomenės partnerė ir atstovė. Šiandien iš kūrėjų, kultūros įstaigų vadovų, menininkų ir kultūros organizacijų vis dažniau girdimas nusivylimas ne tik atskirais sprendimais, bet ir pačia ministerijos laikysena.
Tai nėra vienos dienos problema. Pasitikėjimas institucijomis nyksta pamažu, kai kultūros laukas nebesijaučia girdimas, kai trūksta aiškios krypties, kai dialogą pakeičia formalūs procesai, o lyderystę – atsargus administravimas.
Ir šiandien jau kyla klausimas, koks žmogus ateityje turės ateiti į Kultūros ministeriją, kad šiai institucijai būtų sugrąžintas autoritetas kultūros bendruomenės akyse.
Nes Kultūros ministerija negali būti tik administracinė įstaiga. Ji turi būti kultūros lauko telkėja, idėjų generatorė ir stiprus kultūros advokatas valstybės mastu.
Pastarųjų mėnesių diskusijos dėl LRT, kultūros įstaigų vadovų atrankų ar istorinės atminties klausimų parodė, kad kultūros bendruomenė laukia ne tik procedūrinių atsakymų. Laukiama aiškesnės vertybinės laikysenos ir gebėjimo telkti dialogui net sudėtingiausiais klausimais.
Kultūros žmonės regionuose labai jautriai jaučia, kada politika tampa pernelyg nutolusi nuo realaus kultūros lauko gyvenimo. Jie laukia ne formalių deklaracijų, o supratimo, kad kultūra regionuose yra ne priedas prie didžiųjų miestų kultūrinio gyvenimo, o valstybės kultūrinio stuburo dalis.
Šiandien vis dar per mažai kalbame apie kultūrą kaip ilgalaikę investiciją į valstybės ateitį. Apie kultūros ir švietimo ryšį. Apie jaunų kūrėjų išlaikymą regionuose. Apie profesionalios kultūros prieinamumą mažesniuose miestuose. Apie tai, kaip kultūra gali mažinti socialinę atskirtį ir stiprinti bendruomenes.
Kultūros politika šiandien neturi tapti vien procesų valdymu ar atsargiu balansavimu tarp skirtingų interesų grupių. Jai reikia daugiau ambicijos, aiškesnės krypties ir telkiančios lyderystės.
Nes kultūra nėra tik ministerijos kuruojama sritis. Tai valstybės pasakojimas apie save – apie tai, ką laikome svarbu, ką perduodame ateities kartoms ir kokios Lietuvos siekiame.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
