Nuomonės

2021.08.30 19:05

Egidijus Aleksandravičius. Išvarymas, arba žaidimo bėgliais atmintis

Egidijus Aleksandravičius, Vytauto Didžiojo universitetas, Academia cum laude, LRT.lt2021.08.30 19:05

Dramatiški Lietuvon besibraunančių pabėgėlių nuotykiai šiandien yra bene vienintelė tema žiniasklaidos properšose, populiarumu besivaržanti su virusų, skiepų ir demokratijos kokybės klausimais. Neaiškumo miglose komunikatorių komunikatai patenkina nebent į Bilotaitę panašius politikus ir valdininkus. 

Vilties teikia nebent viena kita kokybiška polemika, panaši į tą, kurią lrt.lt įžiebė drąsūs advokato Igno Vėgelės svarstymai ir uolaus viešosios erdvės darbininko Gintauto Mažeikio mintys.

Dabar, artėjant Rugsėjo 1-jai ir mąstant apie tai, ko ir kaip mokysim savo vaikus bei vaikaičius, it koks grėsmingas šešėlis dunkso Antrojo Pasaulinio karo pradžios prisiminimas, kuris ta pačia diena žymimas. Anuomet Lietuvai naiviai laikantis neutraliteto nutiko tai, kas iš praeities į dabartį neša mintį, jog blogis turi ilgas šaknis. Sovietams ir naciams dalijantis sunaikintos Lenkijos grobiu prie pietvakarinės Lietuvos sienos nutiko tai, kas savo simboliniu turiniu šiandien susišaukia su koncertinos akordais Baltarusijos pasienyje. Geriau žinoti, nei nežinoti. Geriau prisiminti, nei pasiduoti pagundai viską, ką regime ir kas neramina, palikti vienkartinėje ir vienadienėje tikrovės supratimo lėkštelėje.

Istorikai yra užsiminę, kad naciams po sandėrio su sovietais patikslinimo užėmus Lenkijos pasienį su Lietuva, buvo imtasi iki šiol neregėtos akcijos. Iš netolimų miestelių tarp Seinų ir Vyžainio visi žydai buvo išvaryti iš savo namų ir it pusiau žmonių kaimenė nuvyta link Lietuvos. Galutinio sprendimo dar nepadariusi (tai nutiks po dviejų metų Vanzejos koferencijoje) Hitlerio Vokietija tada dar manėsi galėsianti išvaryti visus jos valdžioje atsirandančius žydus. Molotovo- Ribentropo politinio turgaus sąlygomis nacių valdžios net bandyta visus juos įpiršti Stalinui.

Tuomet tarp trijų dešimčių tūkstančių karo pabėgėlių iš Lenkijos lietuviai priėmė keletą tūkstančių išvarytųjų iš pasienio. Visuomenės atjauta pramušė bendros polonofobijos luobą.

Kaip visa tai 1939 m. rudenį buvo regima varganos Lietuvos sienos apsaugos. Nei konvencijos, nei tarptautinė teisė nieko nereiškė. Būrius nusikamavusių pasienio žydų per sieną stūmę nacių kareiviai energingai vykdė valdžios įsakymus. Ten, kur pasimetę lietuvių pasienio policininkai bandė vykdyti savo pareigas, neišvengiamai kilo įtampa. Istorija mena, kad vokiečiai be sentimentų tiesiai tėškė lietuvių pareigūnams maždaug tokius grasinimus. Jei jūs jų nepraleisite, mes juos iššaudysim...

Tuomet tarp trijų dešimčių tūkstančių karo pabėgėlių iš Lenkijos lietuviai priėmė keletą tūkstančių išvarytųjų iš pasienio. Visuomenės atjauta pramušė bendros polonofobijos luobą. Žinoma, šie pabėgėliai pirmiausiai sulaukė mūsų pusėje išsidriekusių žydiškų miestelių solidarumo. Tačiau žmogiškumo jausmai ir pareigūnų elgesyje maišėsi su įsakymų logika ir pranašesnio priešo baime. Čia nedrįsčiau užtikrintai teigti, kiek kokių procentų būta. Specialaus ir kantraus tyrinėjimo reikia, nors gali būti ir taip, kad niekada nesurinksim visų įrodymų.

Pati praeitis liudija, kad visų atsakymų negalėjo duoti nei paskutinius mėnesius gyvenusi Vasario 16-sios Respublikos valdžia, nei jos liaudis. Lietuvos pusėn išgrūstus ir netoli nuėjusius Seinų, Punsko ar Vyžainio žydus šiek tiek saugojo įstatymus ginantis Smetonos režimas. Sovietų okupacija padidino nerimo kiekį, bet susitelkusių pabėgėlių padėties esmiškai nepakeitė. Tačiau mūsų valstybei žlugus ir 1941 m. vasarą vienam sąjungininkui – Hitlerio Vokietijai užpuolus kitą – Sovietų Sąjungą ir išvarytuosius, ir juos priglaudusius gentainius ištiko tas pats Holokausto likimas.

Istorinė atmintis nėra tik žmogiškumo arba jo išnykimo pamokos sąlyga. Tai, kas dabar stumia pabėgėlius per Lietuvos sieną, nėra visiškai tas pats, kas tada. Neduok Dieve! Tačiau juk pats prievartinis (ar apgaulingas, kaip greičiausiai sakytų dabartinis valdininkas – hibridinis) išvarymas susišaukia su anksčiau patirtomis dramomis. Žinoma, iš tokio palyginimo nėra praktinės, normatyvinės naudos. Tai greičiau vilties, kad nesileisime užmaršinami pabėgėlių vargo akivaizdoje, ir neprarasime atjautos mažumynų. Visi. Tiek politinius sprendimus darantys, tiek nuo sofų komentarus rašantys.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt