Išaušo trejus metus laukta diena: reperiai „G&G Sindikatas“ pristato naują albumą, kuriame – 10 kūrinių apie gyvenimą, brolystę, tuštybę ir vertybes. Ironija tekstuose, kuriuose paminėti ir žinomi vardai, gausu frazių, kurios virs tatuiruotėmis. Grupės nariai Svaras, Kastetas, Donciavas ir Mamania interviu atvirai pasakoja, kaip vyko įrašai, kokios jų metu padarytos nuodėmės, ir ką patys jaučia, žvelgdami į išskirtinį albumo viršelį, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Albumą pavadinote „Pikti ir nuožmūs“, nes tokie laikai – tokios ir nuotaikos?
Svaras: Taip, dabar pats blogiausias laikas būti neapsisprendusiu, ištęžusiu ir silpnu.
– Papasakokite apie albumo viršelį ir jo dizainą. Kam krito į akį originali a.a. fotografo Virgilijaus Šontos nuotrauka, kurioje berniūkščiai mėtosi sniego gniūžtėmis?
Mamania: Šią nuotrauką pamačiau gana netikėtai Kauno paveikslų galerijoje vykusioje parodoje apie vaikystę Lietuvoje 8-ajame, 9-ajame dešimtmetyje. Nežinau, kas tiksliai patraukė mano dėmesį, susižavėjau bent keliomis nuotraukomis, tačiau Virgilijaus Šontos darbe kompozicija pasirodė ypač įdomi.
– Kokias emocijas šiandien kelia šis kadras?
Mamania: Didelę emocinę reikšmę turi tai, kad mano vaikystė bėgo panašiu laikotarpiu.
Donciavas: Labai džiaugiuosi, kad ši nuotrauka rado vietą greta mūsų muzikos. Ji, kaip ir tekstai, slepia potekstę ir interpretacijas.
Svaras: Man tai sukelia liūdesį, gerąja šio žodžio prasme. Jis atspindi, kaip augome. Nepasiilgstu ir nepasigendu to. Norėčiau, kad daug kas būtų buvę kitaip. Bet tai, kas ir kaip buvo, padarė mane tokiu, koks esu. Žinoma, ne vien vaikystės patirtys tam turėjo įtakos. Tai dabar man viskas gerai, bet posakis „lengvi keliai – ne mūsų keliai“ gana teisingai atspindi mūsų gyvenimą.
Kastetas: Šis viršelis yra apie mūsų kartą ir kokie mes užaugome. Pikti ir nuožmūs! Man ši nuotrauka irgi primena vaikystę, kai nuo šalčio paraudusiomis rankomis mėtėmės gniūžtėmis, kai po pertraukos grįždavai į mokyklos kabinetą, krapštydamas sniegą iš po apykaklės
– Viršelis jau sulaukė daugybės komplimentų socialiniuose tinkluose, žmonės rašė, kad jis – toks geras, kad tiesiog privalo būti ant plokštelės. Mamania, tau vinilų tema – ypač artima. Ar jau gali pažadėti, kad bus ir šio albumo plokštelė?
Mamania: Kurdamas viršelio dizainą, savo galvoje turėjau viziją, kaip gražiai tai atrodys ant plokštelės ar kompaktinio disko, todėl, be jokios abejonės, albumas turi atsirasti tokiuose formatuose.
– Kokius sau kėlėte tikslus, kurdami šio albumo muziką? Ar iš pat pradžių žinojote, kad jis vadinsis „Pikti ir nuožmūs“ ir tai taip pat turėjo atsispindėti garse? Ar atvirkščiai – įrašyti ironiški kūriniai diktavo pavadinimą?
Donciavas: Aš nekuriu muzikos kaip išbaigto, vientiso 10-ies dainų kūrinio. Tai labiau mozaika, kuri dėliojasi daina po dainos, taip ryškėja vientisa linija, keičiasi arba išsigludina tam tikras leitmotyvas. Kiekviena daina – atskira istorija. Procese net pačiam būna keista, kad atsiranda bendrumas. O pavadinimas gimė kaip visada – po paskutinio kūrinio. „Pikti ir nuožmūs“ – frazė, kuri labiausiai apibrendinimo dainų temas.
– Naujose dainose – ypač daug sindikatiškos ironijos, ne tik tekstuose – skambesy taip pat. Kas diktavo tokią nuotaiką?
Mamania: Manau, kad viską diktuoja laikas bei įvykiai aplink mus, pasaulio aktualijos. O grupė šiuo metu reflektuoja viską per save tiek dainų tekstuose, tiek muzikos nuotaikose.
– Apdainavote daug aktualių šio laikmečio temų: ozempiką, aukštuomenės kronikas, padelį... Smalsu, kaip atrodo darbas, kai su tekstų paruoštukais susitinkate studijoje. Kokia tai atmosfera?
Kastetas: Įprastai kokias tris valandas apšilimui išsiburbuliuojame. Apšnekame visus – ir grupes, ir draugus, ir vadybą, tada pereiname prie diskusijų apie Lilą ir Innomine, OG Version, dar kokias nors merginas aptariame, pavyzdžiui, Moniką Liu, šiek tiek apie politiką, ligas, vaikų būrelius. Ir kai jau temų visai nebelieka, bandome sukurti kokį nors gerą gabalą. (Juokiasi) Aš dažniausiai būnu toks ant sofos sėdintis psichoterapeutas, Donciavui kokį nors ritmą dėliojant vis sakau: „Šitas geras, geras! Aha, šita gitarikė žiauriai gera! Šitas limpa! O čia gal dar tokį užmetam?“
– Turbūt dar nei viename „G&G Sindikato“ albume nėra paminėta tiek žinomų vardų, kiek šiame: nuo Kazio Binkio, Roberto Kalinkino, Bruce Lee iki „Karališkos erdvės“, „Kamanių šilelio“ ir Miley Cyrus. Ar jums įdomu, kokią reakciją iššauks eilutės apie Luką ir Noreiką – kaip „gangsta repą“ arba „2Kvėpavimo“ kūrybą, kuri neva padeda išsivalyti skrandį?
Kastetas: Tie žmonių įvardinimai, ko gero, padeda tekstus priartinti prie realybės, mano mėgiamo buitinio realizmo, kai kalbu ne apie abstrakcijas, dangų, vėją, o apie tai, kas vyksta šalia mūsų visų: kaimyninėje laiptinėje, pamėgtame bare ar biure prie sugedusio kavos aparato. Be to, mes gyvename tokiame pasaulyje, kai visos įžymybės, atrodo, ranka pasiekiamos, kai didžioji visuomenės dalis užmiega ir nubunda skrolindami instagramą ar TikToką. O dėl reakcijų... Regis, aš ten niekur nieko labai blogo nepasakiau. Manau, kad kitąkart, kai sutiksiu kokią įžymybę, atvirkščiai paprašys, kad ir ją paminėčiau. (Šypsosi)
– Kliūva ir tuštutėms pūstomis lūpomis, kurioms „vaibas“ baigiasi kartu su „šaibomis“. Esi sutikęs tokių personažų gyvenime? Mėgsti stebėti draugužes restoranuose ir galvoje kurti apie jas istorijas?
Kastetas: Restoranuose aš dažniausiai sėdžiu nuleidęs akis į savo kotletus lėkštėje, nes esu nedrąsus intravertas. Gal todėl ir kuriu tokius tekstus, kur įsivaizduoju save sėdintį prie baro ir kabinantį merginas.
– Svarai, ar atliekant „Negroni“ grįžta atmintin laikai, kai pats dirbai barmenu ir ne visada pavykdavo gauti arbatpinigių?
Svaras: Mano barmeno karjera labai nesmagiai baigėsi (ne dėl mano kaltės), todėl aš jos stengiuosi neprisiminti. (Šypsosi) Bet visada stengiuosi palikti arbatpinigių, nes žinau, kaip tai svarbu, ir koks sunkus yra barmenų ir padavėjų darbas.
– Ar įrašinėdami albumą kartais pasakydavote vienas kitam: „Na, čia gal per riebiai užstūmėme“? Ar nuogam karaliui reikia pasakyti, kad jis – nuogas?
Kastetas: Yra dalykai, apie kuriuos negaliu, nemoku kalbėti, o stumti man patinka. Vėlgi, gal todėl, kad gyvenime mažai stumiu, tai bent tekstuose išsilieju.
Svaras: Mes per daug gerbiame vienas kito kūrybą, kad kištumėmės ir koreguotume. Pas mus – žodžio laisvė, o vertybiškai mes visi – vienoje valtyje. Įrašų metu dažniausiai tvyro rimtis ir profesionalumas. Pagrindinis dėmesys – kokybei.
– „Ji tik norėjo į SPA“ – šypseną kelia jau pats pavadinimas...
Kastetas: Tas kūrinys iš tiesų gimė kaip „bajeris“. Po serijos nevaisingų bandymų ką nors įrašyti, kai viskas atrodė jau nusibodę, šimtą kartų girdėta, pamenu, Donciavas paliko man studijos raktus. O ten tuo metu buvo jo ilgai kaupta prabangaus viskio kolekcija. Tai jis dar nežino – dabar tik prisipažįstu – bet jei pakels galvą į lentyną studijoje – pamatys, kad kai kurie buteliai ten stovi tušti. Donciavai, atsiprašau! Bet juk buvo verta?
– Verta išgirsti ir dainą „Stebuklas“. Jos pradžioje nė neįtartum, kad tai – „G&G Sindikato“ kūrinys: skamba tarsi muzikinė dėžutė su besisukančia balerina. Patinka ieškoti netikėtų sprendimų?
Donciavas: Nebūčiau pats pagalvojęs apie tokią asociaciją. (Juokiasi) Bet tai jau 9-asis mūsų albumas. Visada kažko ieškome ten, kur, atrodo, jau ieškojome daug kartų. Tačiau kartais vis dar pavyksta kažką atrasti.
– Albumo intro kiek primena filmo garso takelį, intarpuose – „skituose“ yra kino dvasios. Ar filmai buvo įkvėpimo šaltinis?
Donciavas: Sinematiškumą tikrai mėgstu, bandau įtraukti specifinių garso efektų, taip tarsi pavaizduodamas aptariamą sceną. Tebeturiu svajonę sukurti muziką kokiam nors Quentino Tarantino filmui. (Juokiasi)
Mamania: Intro ir outro nuotaika įrėmina albumą į pavadinimo „Pikti ir nuožmūs“ visumą. O viduje dar daug įvairių nuotaikų, spalvų, skambesių, skirtingai nei melancholiška pradžia ir pabaiga. Intarpai apjungia kūrinius, atsiranda vientisumas. Tai – jau ne pavieniai kūriniai, o ilga istorija, kaip knyga ar filmas.
– Svarai, gerokai nustebinai dainoje „Kraujo upės“: neįprasta girdėti tave dainuojant. Kas lėmė tokį sprendimą?
Svaras: Mėgstu country repą, dark soulo ir dark bliuzo klausausi. Gyvenu kaime – tai mano vidinė atlieptis sužaidė. Be to, tekstas – apie rimtus vyrus. Viskas pasakyta žodžiuose.
Donciavas: Kai Svaras persikėlė gyventi į kaimą, vis sakydavo, kad klausosi country muzikos, važiuodamas traktoriuku. Pagalvojome, kad būtų įdomu sukurti panašaus stiliaus dainą, kad jam kaime lengviau dirbtųsi. (Juokiasi) Svaras gavo muziką ir pilną laisvę daryti taip, kaip tuo metu jausis ir norėsis. Rezultatas mane patį nustebino. Bet kad Svaras moka dainuoti – jau žinojau, tai tik dar kartą įrodė.
– Ar dainoje „Ir vėl per žinias rodo“ yra panaudota tikra ištrauka iš kriminalinių naujienų?
Donciavas: Taip, tai yra ištrauka iš „Farų“. Ten kalba ne apie mūsų grupės narį Kastetą, bet apie kastetą – šaltąjį ginklą. Įsirašiau tą ištrauką gal prieš 15 metų ir ji vis laukė savo laiko. (Juokiasi)
– Šiame albume – daug eilučių, kurios taps jei ne tatuiruotėmis, tai taikomaisiais posakiais: „Šalia grietinės tiršta katinų“, „1-as žmogus suburti tūkstančius gali“, „Arba atrodom, arba iš tikro galim būti kieti“. Patinka, kai tai, ką parašote, tampa tautosaka?
Svaras: Taip, aš kažkada rinkau nuotraukas tatuiruočių, kurias žmonės pasidarė iš mūsų žodžių. Paskui užmečiau, bet nuotraukų vis dar gaunu. Tai šildo širdį, tikrai.
– Naujausiuose kūriniuose yra ir frazių, kurios primena greitakalbes: „Arba gali, arba negali, arba guli, arba nugali“, „Gyvai gyvenimą gyvą gyvena“. Iš kur tai ateina?
Svaras: Iš buitinių situacijų. Kai nutinka – užsirašau ir panaudoju. Man patinka, dar kokios penkios liko nepanaudotos, nes joms nebuvo konteksto. (Šypsosi)
– „Pamenu tuos, kurie nepamena tų, kurie nieko nepamena“ skamba kaip „Tie, kurių bijo visi, bijo tų, kurie nieko nebijo“ tęsinys.
Svaras: Taip, ten visas tekstas – kaip tęsinys. Apie rimtus žmones ir tikras vertybes.
– Kurios albumo dainos jums arčiausiai širdies?
Mamania: „Baltoji varna“ šiuo metu gauna daugiausiai dėmesio, nes tai bus kitas mūsų singlas, jam kuriame vizualizaciją, ši daina sukasi dažniau. Todėl „varnai“ atiduodu daugiausiai simpatijų.
Kastetas: Man artimiausios – paskutinės dainos, kurias įrašėme: „1-as žmogus“ ir „Ji tik norėjo į SPA“. Jos visiškai skirtingos, bet gimė jau albumą bebaigiant. Aš jaučiausi atsipalaidavęs, tiesiog mėgavausi procesu tiek kuriant tekstus, tiek įrašinėjant.
– Iki šios dienos savo gyvenimą jau gyveno trys albumo dainos: „Didžiojo piršto teorija“, „Repo pajėgos“ ir „Vienybės skydas“. Kokių atsiliepimų jos sulaukė iš jūsų klausytojų?
Svaras: Kol kas tik gerų ir labai gerų! (Šypsosi) Žmonės kelia vaizdo įrašus, kuriuose dainuoja patys, su vaikais. Koncertuose publika jau žino jų žodžius, reiškia, klausosi ir jiems patinka. Ačiū, kad klausotės!
