Rudens vakaras lietaus lašais barbena į langą klausimus apie beribę skaitmenų pažangą ir nežinomas jos pasekmes. Elektroninis paštas kone privalomas. Skaitau: „Egidijus, jūsų sąskaita tuščia...“
Suprantu, kad ten, kur prasideda kompiuterių ir duomenų viešpačių triumfas, baigiasi Lietuvių kalbos komisijos galia. Pakeliu telefoną. Dresiruotos mergaitės balsas: Egidijau, dėl mūsų aptarnavimo kokybės mes pokalbį įrašysime... Klausiu: Ar jūs žmogus ir ar esame artimiau susipažinę? Juk nuo seno mane vardu arba pravarde vadina draugai. Taip, ji gyvas žmogus, sako. Tačiau empatijos ir mandagumo nė kiek ne daugiau nei dvelkia nuo kompiuterio. Štai čia ir užsimezga komentaro mintis.
Neabejoju, kad daugelis daugiau mažiau skaitančių žmonių yra pripratę prie romėnų posakio Deus ex machina. Pažodžiui versdami Dievas iš mašinos prisimename, jog tai nuoroda į senovės teatro triuką: viską išsprendžiantis scenos dievas nusileidžia iš dirbtinio dangaus mašinos pagalba. O draugas, artimas, pažintas? Draugas iš mašinos prieš šimtmečius nebuvo įrašytas į auksinių sentencijų sąrašus. Akivaizdu, visu frontu vis labiau esame pratinami prie vieno vardo, kartais parepetuodami su asmens kodu.
Jei kartais įjungi TV ir ištveri kelias minutes prie, neva, politinių šou arba valdžios komunikatorių spektaklių. Petrai arba Sauliau, arba dar Agne – Marija kalbasi it familiarumo ir chamizmo akademijos auklėtiniai tie, kuriems tiesiog patinka būti dėmesio centre ir viršūnėse. It paauglių rietenose skendinčiame lietuvių politikos teatre tik vienas Gitanas dar nėra vardu linksniuojamas.
Jo personažas atsargiai apibarstomas ironiškais epitetais et hominem, liečiančiais ūgį ir grožį. Arba dar kažkiek pasaugojamas prezidento solidumas. Tad iki šiolei tarp petrų, gabriukų, aurelijų, saulių ir saulenių dar gyvuoja Prezidentas. Sakytume ir tai gerai, tačiau tuoj šį jausmą sudrumsčia mintis, kad rusai šioje plotmėje būtų nepralenkiami: viršininkai savo pavaldinius, o imperinė valdžia visus savo palinkusius baudžiauninkus vadina vardais. Tik ne atvirkščiai.
It paauglių rietenose skendinčiame lietuvių politikos teatre tik vienas Gitanas dar nėra vardu linksniuojamas.
Naujosios vadybos programuotojams tai nė motais. Komanda, patvirtinimas, vykdymas, patikrinimas, marš! Kad tik nekiltų abejonės dėl kuriamų taisyklių, prie kurių atsiradimo mes- eiliniai žmonės atokiau nuo valdžios altoriaus- neprisidedame. Tai jiems centre bei viršūnėse ir jų komunikatoriams atrodo, kad gana plebsui paaiškinti, jog visa tai daroma visų mūsų bendros gerovės ir asmens duomenų apsaugos labui.
Bent jau ligoninių priimamuosiuose ir koridoriuose dvidešimtmetei su chalatu ir kauke šaukiant septynias dešimtis metų perkopusią moteriškę julija arba veronika tai atrodo priimtina. Čia chamizmas beveik lygus kito sektoriaus viršininkų bukaprotystei, apie kurią jau nesyk esu kranksėjęs. Tai gatvės išnykusių kaimų dykynėse.
Draugas iš mašinos pasirodė posovietinės kultūros formų laužyne. Nei švelniomis manieromis, nei delikačiu mandagumu nepasižymėjome ir tada, kai į laisvės Vakarus veržėmės pro sovietinio narvo plyšius, nei po to, kai persivilkome kostiumus ir baltinius. Kreivai suprastas vakariečių manieras mėgdžiodami sulaukėme skaitmenizacijos, dirbtinio intelekto ir algoritmais besidžiaugiančių viršininkų ir slaptų tarnautojų traukinio.
Sovietinis chamizmas ir galias turinčiųjų grubumas prikišamai rodė, kad tik paklusniesiems pavaldiniams yra privalomas mandagumas. Nedilo įspūdis, kad mandagus, tyliau kalbantis ir švelnesnio elgesio tipas yra įrašomas į silpnųjų gretas. Tikrai kietas veikėjas turi savo kalbą ir vairavimo gatvėse stilių.
Kadaise, kartu su Leonidu Donskiu ir TV laidos Be pykčio kūrėjais svarstėme, kad laidos veido pabrėžtinas mandagumas turi būti besąlygiškas dalykas. Nesyk eteryje skambėjo ir Czeslawo Miloszo mintis, kad mes, Vidurio Europos tautos, turime užtektinai savo nuoširdaus jausmingumo, kūrybinio polėkio ir poetikos, bet tik Vakarai suteikia mums stipresnes kultūros formas. Jis nepaliko platesnių aiškinimų, kas tos formos, tačiau bene vaizdžiausiai šią temą pristatė maždaug tokia scena.
Sovietinis chamizmas ir galias turinčiųjų grubumas prikišamai rodė, kad tik paklusniesiems pavaldiniams yra privalomas mandagumas. Nedilo įspūdis, kad mandagus, tyliau kalbantis ir švelnesnio elgesio tipas yra įrašomas į silpnųjų gretas.
Perpasakoju: Įsivaizduokime, kad mūsų krašte nuolat susėda prie vieno stalo žmonės ir XVIII ar XIX amžiaus, ir iš Pirmo pasaulinio karo ar vėlesnių metų, yra ir nuolat atsinaujinančios dabarties atstovų. Ir jie kažkaip bando susikalbėti...
Czeslawui Miloszui buvo akivaizdu, kad kultūros formos yra padarytos iš moralinės medžiagos ir mandagumo įrankiais. To, kas yra dabar, jis negalėjo įžvelgti. Tačiau labai stipriai įtariu, kad kur nors tarp pirmos ir antros mažytės taurelės lietuviškos degtinės jis ramiai ištartų: O tempora! O mores!
Papročius mažiau nei galią vertinantis tūlas pasakys, jog visos šios pastabos yra beviltiškas moralizavimas arba pūtimas prieš permainų vėją. Taip gali pasirodyti. Bet čia pat šypteli lyg saulės atšvaistas. Berankiojant modernybės įrodymus (fotovoltažininės baterijos ir montavimas) nugrybauju iki Smartenergy.lt puslapio.
Nepatikėsite, pirmieji langeliai, kuriuos mašina prašo užpildyti susiję su klausimu: kaip į jus kreiptis – ponas ar ponia? Jei jie atsakys bent p. pridėdami prieš mano vardą, sutikčiau tapti draugu, net tos firmos kompiuteriui. Tad ramių Vėlinių ir linksmo Hellovino, mielieji!
