Nuomonės

2021.09.27 05:30

Pratasevičiaus istorija iš arčiau: Lukašenkos kankinys ar dar prieš revoliuciją infiltruotas Kremliaus agentas?

Marius Laurinavičius, analitikas, LRT.lt2021.09.27 05:30

Į šio rašinio antraštėje keliamą klausimą aš sau atsakiau gana seniai – kone iš karto po Ramano Pratasevičiaus arešto, kuriam surengti teroristinis Aliaksandro Lukašenkos režimas užgrobė ir gegužės 23-iąją Minske nutupdė iš Atėnų į Vilnių skridusį „Ryanair“ lėktuvą.

Tačiau kartu visą laiką dar vyliausi, kad klystu. O viešai skelbti tikrai drastiškai dar ir dabar daug kam tikriausiai skambančias išvadas, dėl kurių nesu iki galo tikras, net daugiau negu 100 proc., žinoma, nenorėjau.

Bet nenorėjau ne dėl kokios nors baimės „eiti prieš srovę“, nedvejotinai kūrusią ir dar iki šiol kuriančią R. Pratasevičiaus, kaip A. Lukašenkos kankinio, įvaizdį. Analizuodamas tiek Rusiją, tiek Baltarusiją „prieš srovę“ esu ėjęs tikrai ne kartą. Net ir tada, kai dar prieš revoliucijos Baltarusijoje pradžią aiškiai įvardijau, kad bent jau visi pagrindiniai A. Lukašenkos prie rinkimų neprileisti „opozicijos“ kandidatai buvo Kremliaus projektas.

Tiesiog analitinės klaidos kaina R. Pratasevičiaus atžvilgiu buvo per didelė. Juk tai, kad A. Lukašenkos režimo naguose atsidūrę žmonės yra ne tik kankinami, bet ir žudomi, yra faktas. Todėl ir viešai kelti abejonių dėl R. Pratasevičiaus, tikrai atsidūrusio A. Lukašenkos režimo naguose, paprasčiausia nekilo ranka.

Nekilo tol, kol nepaaiškėjo, kad A. Pratasevičius ne tik A. Lukašenkos režimo naguose yra labai jau sąlygiškai (anksčiau net mirties bausmės neva baiminęsis sulaikytasis dabar sau mėgaujasi tariamo „namų arešto“ sąlygomis, kurios iš esmės nelabai ir riboja jo laisvę), bet ir pats pasiryžo tapti nauju svarbiu įrankiu nešvariuose Kremliaus žaidimuose.

Beje, pirmiausia šiuose žaidimuose jis buvo panaudotas būtent prieš Lietuvą. Todėl tikrai atėjo metas papasakoti R. Pratasevičiaus istoriją taip, kaip ją analitiškai matau aš.

Tiesa, jeigu tikitės iš šio mano rašinio kokių nors dokumentų, nedviprasmiškai įrodančių, kad R. Pratasevičius yra ilgametis Rusijos agentas (na, pavyzdžiui, tokių, kaip visai neseniai, leidus „Dosjė centrui“ ir „Der Spiegel“, skelbiau jų turimus įrodymus, kad nelegalių migrantų krizę suorganizavo ir bent jau iš pradžių koordinavo tiesiogiai Baltarusijos prezidento administracija), to tikrai nesulauksite.

Šis rašinys – tai mano paties analizė viešai žinomų ir patikrinti galimų faktų pagrindu. O, perskaitę visa tai, jūs jau patys galėsite spręsti, ar aš teisus, manydamas, kad R. Pratasevičius yra ilgametis Rusijos agentas, kuriam dabar kuriama nauja legenda ir skirtas naujas vaidmuo.

Taigi, pradėkime. O pradėti verta nuo dabar Lenkijoje gyvenančių R. Pratasevičiaus tėvų. Nesu tikras, jog visi bent jau Lietuvoje žino, kad abu jie – ilgamečiai Baltarusijos karo akademijos darbuotojai. Tėvas netgi dėstė šios akademijos ideologinio darbo katedroje. Iki šių metų gegužės pradžios, kol A. Lukašenka neatėmė iš R. Pratasevičiaus tėvo visų karinių laipsnių ir privilegijų, jis buvo atsargos pulkininkas.

Šis rašinys – tai mano paties analizė viešai žinomų ir patikrinti galimų faktų pagrindu. O, perskaitę visa tai, jūs jau patys galėsite spręsti, ar aš teisus, manydamas, kad R. Pratasevičius yra ilgametis Rusijos agentas, kuriam dabar kuriama nauja legenda ir skirtas naujas vaidmuo.

Kodėl primenu tai? Puikiai suprantu, kad ne tik R. Pratasevičius neatsako už savo tėvus, bet ir tėvai už jį. Ne mažiau puikiai suprantu ir tai, kad faktas apie tėvų darbovietę tikrai negali būti net pagrindu kokioms nors išvadoms. Juo labiau kad yra žinoma, kad R. Pratasevičius su tėvais bent jau nuo paauglystės ne itin gerai sutarė, nors būtent jis teigia pasirūpinęs tėvų pervežimu į Lenkiją, kai ir jiems ėmė grėsti pavojus.

Tačiau detalė, kokioje aplinkoje augo R. Pratasevičius ir formavosi jo charakteris, mano manymu, šiai analizei gali būti svarbi. Ypač žinant, kad būtent Baltarusijos kariškiai yra kone labiausiai prorusiška Baltarusijos visuomenės dalis, o ekspertai Baltarusijos ir Rusijos armijas laiko kone visiškai integruotomis.

Ir vis dėlto pasikartosiu – tai tik detalė, kurios atskirai net pats visiškai nesureikšminčiau, o svarbi ji gali atrodyti tik visame bendrame paveiksle.

Įdomiausi dalykai prasideda tada, kai iš esmės režimo elitui, nors ir ne paties aukščiausio rango, priklausančios Pratasevičių šeimos atstovas jau paauglystėje įsitraukia į opozicijos A. Lukašenkai gretas. Mat kone vienintelis dalykas, kuo jis už tą tikrai ilgametę ir net viešai žinomą veiklą opozicijoje galbūt realiau sumokėjo iki arešto užgrobus „Ryanair“ lėktuvą, buvo pašalinimas iš prestižinio koledžo dar mokyklos laikais. Nors pats R. Pratasevičius ir jo tėvai netgi pasakoja, kad iš koledžo jis pasitraukė pats, supratęs, kad dėl savo veiklos ilgai jame mokytis negalės.

Sutikite, neįprasta sėkmė, kai Baltarusijoje ilgus metus užsiimi itin aktyvia opozicine veikla, bet valdžios „atpildas“ taip pat ilgus metus tave vis aplenkia, nors, ko gero, už daug mažesnius nepaklusnumo valdžiai proveržius kiti atsiduria net kalėjimuose, nekalbant jau apie tuos, kurie neteko gyvybės.

Kad labiau suprastumėte, koks „atpildas“ R. Pratasevičių ilgus metus vis aplenkdavo, manau, verta bent trumpai kai ką išvardyti.

Režimo vertinimu, per didele laisve socialiniuose tinkluose Baltarusijos specialiosios tarnybos susirūpino kone iš karto po žiauriai numalšintų 2010 m. pabaigos protestų prieš A. Lukašenkos perrinkimą.

2011 m. birželio pradžioje buvo surengta pirmoji masinė Baltarusijos KGB ataka prieš rusiškame tinkle „Vkontakte“ (įsidėmėkite – ši detalė taip pat gana įdomi, bet apie tai vėliau) sukurtas A. Lukašenkai oponuojančias grupes. Šių grupių moderatoriai buvo sulaikyti, grupes KGB stengėsi iš viso likviduoti.

R. Pratasevičiui tuo metu buvo 16 m. Jo paties teigimu, Ramanas opozicinę veiklą pradėjo būdamas 15 m. Tačiau bent jau viešai informacijos apie jo dalyvavimą šiose grupėse tuo metu dar nebuvo. Arba man nepavyko rasti. Tačiau iš tų metų net viešai prieinama nuotrauka, kai paauglys R. Pratasevičius sulaikomas per vieną „tyliųjų protestų“ akciją.

O 2012 m. liepos pradžioje R. Pratasevičiaus pavardė nuskamba garsiojoje net ir su Lietuva susijusioje bei mūsų šalies ir Baltarusijos santykius gerokai sudrebinusioje „pliušinių meškiukų desanto“ istorijoje.

Ši vienos Švedijos viešųjų ryšių agentūros akcija buvo skirta kovai už žodžio laisvę ir žmogaus teises Baltarusijoje. Ji tiek įsiutino A. Lukašenką, kad ne tik „lėkė pareigūnų galvos“ Baltarusijoje, bet ir, kaip minėta, gerokai sušlubavo Lietuvos ir Baltarusijos santykiai. Nors mūsų šalis su šia istorija buvo susijusi tik tiek, kad švedų lėktuvas, kuris slapta įskrido į Baltarusijos teritoriją ir išmėtė 800 pliušinių meškiukų su atsišaukimais, pakilo iš Pociūnų aerodromo.

Baltarusijoje tuomet buvo sulaikytas ne tik pirmas išmėtytų pliušinių meškiukų nuotraukas paskelbęs žurnalistas Antonas Suriapinas, bet ir su „pliušinių meškiukų desanto“ akcija susijusiems švedams butą Minske nuomojęs Sergejus Bašarimovas.

Apie trečiąjį sulaikytąjį skelbta daug mažiau, bet tai buvo R. Pratasevičius. Tiesa, jis, skirtingai negu kiti du, kuriems sulaikymo kameros durys atsivėrė ne taip greitai, buvo tą pačią dieną paleistas. Nepaisant to, galima neabejoti, kad bent jau nuo to momento R. Pratasevičius tiesiog privalėjo būti Baltarusijos KGB akiratyje, jei jame nebuvo anksčiau, – bent jau po minėto sulaikymo (taip pat labai trumpalaikio) per „tyliųjų protestų“ akciją 2011 m.

Tačiau mažiau kaip po dviejų mėnesių, 2012 m. rugpjūčio 30 d., R. Pratasevičius vėl sulaikomas. Šį kartą jau kaip vienos opozicinės A. Lukašenkai grupės rusiškame socialiniame tinkle „Vkontakte“ moderatorius. Baltarusijos KGB tuo metu surengė dar vieną masinę ataką prieš šias opozicines grupes socialiniame tinke.

Vienas iš moderatorių buvo priverstas bėgti į Rusiją, dar du po kelias paras praleido areštinėje, tačiau R. Pratasevičius ir vėl buvo paleistas netrukus po sulaikymo. Tiesa, jis tuo metu dar buvo nepilnametis.

Šiame kontekste įdomu pastebėti, kad netrukus po to, kai surengta ši Baltarusijos KGB ataka ir pašalintas šių grupių skelbtas turinys, didžiausia iš grupių, pavadinta „Nusibodo mums tas Lukašenka“, socialiniame tinkle ne tik buvo atkurta pati, bet ir atkurtas visas pašalintas turinys.

Nors 2011 m., kai Baltarusijos organizacija „Jaunimo frontas“, prašydama atkurti vieną iš kitų grupių, pašalintą per jau minėtą Baltarusijos ataką prieš opoziciją A. Lukašenkai socialiniame tinkle „Vkontakte“, asmeniškai kreipėsi į tuomet šį socialinį tinklą valdžiusį jo įkūrėją Pavelą Durovą, opozicijos atstovai sulaukė tik formalaus atsakymo, kad to padaryti neįmanoma. Tačiau tai, kas buvo neįmanoma 2011 m., staiga tapo įmanoma 2012 m.

Būtent grupės „Nusibodo mums tas Lukašenka“ administratoriumi po jos atkūrimo tapo R. Pratasevičius, nors anksčiau jis buvo kitos A. Lukašenkai opozicinės grupės socialiniame tinkle „Vkontakte“ moderatorius.

Tačiau kai 2014 m. Baltarusijos KGB surengė trečią masinę ataką prieš „Vkontakte“ veikiančias opozicines A. Lukašenkai grupes, režimo pareigūnai, kaip tuomet pranešta, atėjo pas R. Pratasevičių, kuris jau buvo pilnametis, į darbą, „pažiūrėjo ir išėjo“.

Bet grįžkime į 2011–2012 m., nes būtent tada, pačioje savo kovos su A. Lukašenka pradžioje, kaip galima spręsti tiek iš paties R. Pratasevičiaus prisipažinimų, tiek ir iš viešos informacijos, jaunasis opozicionierius susipažino su šioje istorijoje tikrai svarbiu veikėju – Vladimiru Čiudencovu (Zujevu).

Prie V. Čiudencovo vaidmens jau Baltarusijos revoliucijos išvakarėse grįšiu kiek vėliau, tačiau, kalbant apie pažinties pradžios laikotarpį, svarbu pastebėti, kad jaunajam opozicionieriui R. Pratasevičiui didelę įtaką daręs V. Čiudencovas (šios įtakos niekada neneigė net pats R. Pratasevičius) tuo metu buvo vienas Kremliaus dezinformacijos įrankių Baltarusijoje – dirbo radijo stotyje „Rusijos naujienų tarnyba“ („Russkaja služba novostei“).

Šią radijo stotį ir jos paskirtį, ko gero, geriausiai apibūdintų tuomečio jos vadovo pavardė. Mat tuomet jai vadovavo „telekilerio“ pravardę Rusijoje už išskirtinį vaidmenį Kremliaus dezinformacijos sistemoje gavęs Sergejus Dorenka. O radijo stoties savininkė buvo Nacionalinė medijos grupė – ta pati, kuri siejama tiesiogiai su paties V. Putino artimu draugu laikomu Jurijumi Kovalčiuku.

Bet ką čia aš apie radijo stotį, kurioje darbavosi jaunojo opozicionieriaus R. Pratasevičiaus „vyresnysis draugas“ ir įkvėpėjas. Ko gero, verčiau papasakoti apie patį V. Čiudencovą.

Mat šis veikėjas dėl parsidavėliškumo tikrai galėjo konkuruoti su S. Dorenka. Tik šeimininkus V. Čiudencovas keitė ne kartą – iš pradžių jis buvo paties A. Lukašenkos dezinformacijos ruporas, asmeniškai šmeižęs opozicijoje režimui buvusius asmenis, ir net provokacijų autorius bei vykdytojas.

Pavyzdžiui, yra pats prisipažinęs, kad 1996 m. jis kartu su kolegomis iš A. Lukašenkos prezidento administracijos Baltarusijos liaudies fronto vardu pagamino ir išplatino atsišaukimus, raginančius „apmėtyti buteliais ir akmenimis“ bei „šturmuoti prezidento administraciją“. Tiesa, tuomet jis dar buvo žinomas Vladimiro Zujevo vardu.

Vėliau jis buvo tarsi kažkur pradingęs, bet 2010 m. – kaip tik tada, kai Kremlius pradėjo itin aršų informacinį puolimą prieš A. Lukašenką (prisiminkime, kad ir per centrinius Rusijos televizijos kanalus parodytą filmą „Krikšto tėvelis“ („Kriostnyj batka“), – grįžo. Tik jau Vladimiro Čiudencovo pavarde ir kaip Rusijos žurnalistas – „Rusijos naujienų tarnybos“ darbuotojas Minske.

V. Čiudencovas buvo net asmeniškai įsitraukęs į informacinę A. Lukašenkos „nušalinimo“ kampaniją. Pavyzdžiui, tarp radijo stoties „Echo Moskvy“ skelbtos medžiagos galima rasti ir V. Čiudencovo 2010 m. spalio pradžios komentarą, kuris baigiasi tokiais A. Lukašenkai skirtais žodžiais: „Liko tik viena smulkmena: sulaukti sakralinės frazės „Išeik, verge!“. Ją ištars Baltarusijos visuomenė. Rinkimai kaip tik laiku“.

Oponavimo A. Lukašenkai Kremliaus naudai V. Čiudencovas neatsisakė per visą savo darbo „Rusijos naujienų tarnybos“ laikotarpį. Buvo net kelis kartus sulaikytas buvusio savo patrono – to paties A. Lukašenkos – režimo pareigūnų. Tačiau galutinai savo veidą atskleidė, kai 2012 m. perėjo dirbti į bent jau iš dalies nepriklausomu ar net opoziciniu laikytą Baltarusijos portalą Tut.by. Mat iš ten jis buvo atleistas, kai sukėlė skandalą jau gindamas režimą.

„Mes sukamės, vystomės, augame ir uždirbame puikius pinigus, nepaisydami „kruvinos diktatūros“, kuri iš tikrųjų nėra tokia jau ir diktatūra. […] Būsiu atviras – klausimas, kiek aš uždirbsiu kitą mėnesį ir kuo maitinsiu savo šeimą, mane jaudina kur kas labiau negu kažkokie politkaliniai, kurie, būkim jau atviri, patys labai jau „rovėsi“, kad tokiais taptų“, – savo poziciją tarsi manifestą paskelbė dar neseniai buvęs aršus A. Lukašenkos režimo priešininkas ir tuomet jau jaunojo opozicionieriaus R. Pratasevičiaus „vyresnysis draugas“ V. Čiudencovas.

Prie V. Čiudencovo, kaip minėjau, pasakojant R. Pratasevičiaus istoriją dar teks grįžti, bet kol kas palikim šį veikėją nuošalyje ir tęskime paties „revoliucionieriaus, kuriam labai sekėsi“ viešai žinomos biografijos peržiūrą.

Mat 2014 m. R. Pratasevičius savo revoliucinę veiklą jau išplėtė į Ukrainą – kaip pats prisipažįsta, dalyvavo Maidano įvykiuose. Yra net fotografija, kurioje R. Pratasevičius įamžintas griaunantis paminklą Leninui Ukrainoje tuo laikotarpiu.

Kaip Maidaną visuomet vertino A. Lukašenka, galime spręsti, pavyzdžiui, iš 2015 m. pradžioje A. Lukašenkos paskelbto pareiškimo. „Kalbant apie Maidaną, jei kas nors turi tokią beprotišką idėją, išmeskite ją iš galvos. Baltarusijoje Maidano niekada nebus. Kol esu prezidentas, esu pasirengęs užkirsti kelią brolžudystei. Jei kas nori šaudyti, yra Sirija. Mes duosime pinigų bilietui“, – neįvardindamas, į ką, vis dėlto viešai kreipėsi A. Lukašenka.

Kodėl tai svarbu? Ogi todėl, kad Baltarusijos KGB akiratyje neabejotinai buvęs R. Pratasevičius vargu ar galėjo nepastebėtas nuvykti į Ukrainą, kur dalyvavo Maidano įvykiuose, ir iš jos grįžti. Bet A. Lukašenkos režimo ši R. Pratasevičiaus kelionė kažkodėl nesudomino.

Tačiau dar įdomiau, kad būtent tuo laikotarpiu, kai vyko į Ukrainą dalyvauti Maidano įvykiuose, pats R. Pratasevičius, pasirodo, dirbo Rusijos „žiniasklaidos“ kanalui „LifeNews“. Žodį „žiniasklaida“ šiuo atveju kabutėse rašau ne tik ir ne tiek todėl, kad Rusijoje toli gražu ne viską, kas vadinama žiniasklaida, yra bent mažiausio pagrindo tuo ir laikyti.

Kodėl tai svarbu? Ogi todėl, kad Baltarusijos KGB akiratyje neabejotinai buvęs R. Pratasevičius vargu ar galėjo nepastebėtas nuvykti į Ukrainą, kur dalyvavo Maidano įvykiuose, ir iš jos grįžti. Bet A. Lukašenkos režimo ši R. Pratasevičiaus kelionė kažkodėl nesudomino.

„LifeNews“ – išskirtinis pavyzdys net Rusijos sąlygomis, nes visi, kas domisi šia šalimi, patvirtins, jog ši „žiniasklaidos priemonė“, ko gero, glaudžiausiai tiesiogiai susijusi su Kremliaus saugumo tarnybomis. Ir net ne vien todėl, kad dažnai vadinama tų saugumo tarnybų „nuleidžiamuoju vamzdžiu“. Pavyzdžiui, Ukrainoje nuo karo Donbase pradžios būtent šis kanalas ir jo žurnalistai ne kartą kaltinti šnipinėjimu ir kitokia veikla Rusijos naudai, kelis kartus kanalo žurnalistai buvo net sulaikyti.

Ir būtent šiam kanalui, nors ir kaip neetatinis bendradarbis, pasirodo, dirbo R. Pratasevičius tuo laikotarpiu, kai vyko į Ukrainą dalyvauti Maidano įvykiuose, bet ši jo kelionė nesudomino Baltarusijos saugumo tarnybų.

Iš viešos informacijos sunku tiksliai pasakyti, ar R. Pratasevičius dar bendradarbiavo su „LifeNews“, kai 2014 m. išvyko į Donbasą ir lyg tyčia prisijungė prie bataliono „Azov“. Labiausiai paplitusi versija, kurios laikosi ir pats R. Pratasevičius, kad „Azov“ batalione jis buvo žurnalistu, nors, pavyzdžiui, vienas iš bataliono karių Ukrainos leidiniui „Zaborona“ tvirtino, kad nepamena jokios R. Pratasevičiaus žurnalistinės veiklos, tačiau pamena, jog jis buvo ryšininko pavaduotojas ryšių punkte.

Beje, šį batalioną Rusijos dezinformacijos mašina nuolat vadina „nacistiniu“, pavojingų „ultradešiniųjų“ etiketės batalionas dažnai sulaukia ir Vakaruose, tačiau tuo pat metu apie bent jau kai kurių įtakingų jo lyderių ryšius būtent su Rusija, o gal net jos specialiosiomis tarnybomis reikėtų atskiro rašinio.

Tačiau įdomiausia – ne tai. Įdomiausia, kad po praleisto laikotarpio karo zonoje Donbase (ir dar Ukrainos gynėjų pusėje) Baltarusijos KGB akiratyje ir iki tol tiesiog privalėjęs būti R. Pratasevičius lyg niekur nieko grįžo į tėvynę ir, bent jau oficialiai, nepatraukė jokio šalies saugumo tarnybų dėmesio.

Nenorėdamas, kad šio mano komentaro skaitytojams reiktų remtis tik mano paties vertinimu, koks neįprastas ir įtartinas toks Baltarusijos specialiųjų tarnybų nesidomėjimas R. Pratasevičiumi po laikotarpio, praleisto karo zonoje Donbase, pateiksiu daug autoritetingesnio eksperto šiuo klausimu nuomonę.

„Savanoriai (kovojusieji Ukrainos pusėje – M. L.) net negrįžta, nes žino, kad bus totaliai persekiojami. Nėra nė vieno atvejo, kad savanoris sugrįžtų į Baltarusiją ir ten ramiai gyventų, – jau minėtam Ukrainos leidiniui „Zaborona“ tvirtino baltarusių žurnalistas Igoris Iljašas, asmeniškai tyrinėjęs baltarusių vaidmenį kare Ukrainoje. – Tačiau tarp smogikų (kovojusių Rusijos pusėje – M. L.) yra daug panašių pavyzdžių. Jie ramiai grįždavo namo, pailsėdavo, pakeisdavo dokumentus, pasikalbėdavo su žurnalistais, ir vėl – į karą.“

O štai R. Pratasevičiui, kuris, primenu, ne šiaip dirbo karo zonoje žurnalistu, o mažų mažiausiai buvo „Azov“ bataliono nariu (net jeigu ir tikėsime, kad užsiėmė tik žurnalistine veikla), Baltarusijoje ne vien problemų nekilo. Iki pat 2019 m. jis netrukdomas (!) darbavosi opozicine ar bent jau nepriklausoma laikytoje šalies žiniasklaidoje. Ir ne šiaip darbavosi – buvo oficialiai akredituotas net prie Užsienio reikalų ministerijos bei kitų valdžios institucijų.

Kad suprastumėte, ką tai iš tiesų reiškia Baltarusijoje, pateiksiu dar vieną citatą.

„Jis čia ramiai gyveno, dirbo, net gavo žurnalisto akreditaciją Užsienio reikalų ministerijoje. Jie jį tikrino, tačiau kažkodėl Baltarusijos valdžia neturėjo jam jokių pretenzijų, kad jis dalyvavo kare, o ką jau kalbėti apie tai, kad neva „žudė“. Kiek aš prisimenu, tik kartą Pratasevičius pateko į miliciją dėl kažkokio absurdiško kaltinimo: jis neva 2018 m. pabaigoje susimušė su autobuso vairuotoju. Jis buvo sulaikytas kelioms valandoms. Tai gana keista situacija, nesulaukusi viešumo“, – tam pačiam Ukrainos leidiniui „Zaborona“ pasakojo „Euroradio“ stoties, kurioje dirbo R. Pratasevičius, vyriausiasis redaktorius Pavelas Sverdlovas.

Jei kas nesupranta, ką Baltarusijoje reiškia „jį tikrino“, galiu paaiškinti, jog be Baltarusijos KGB patikros ir leidimo būti akredituotam prie šios šalies užsienio reikalų ministerijos yra paprasčiausiai neįmanoma. Tą patvirtina ir pats P. Sverdlovas.

O štai tai, kad Baltarusijos KGB visada buvo žinomas (o ne paaiškėjo jį sulaikius po „Ryanair“ lėktuvo užgrobimo, kaip gali pasirodyti) R. Pratasevičiaus gyvenimo etapas karo zonoje Donbase, patvirtina ir dar vienas nepriklausomas šaltinis.

Buvęs Baltarusijos milicijos papulkininkis, o dabar nepriklausomos Baltarusijos teisėsaugos darbuotojų organizacijos BYPOL, oponuojančios režimui, atstovas Aleksandras Azarovas televizijai „Nastojaščeje vremia“ yra pripažinęs, kad dar iš savo darbo teisėsaugoje laikų tiksliai žino, kad R. Pratasevičių Baltarusijos KGB apklausė dėl laikotarpio, kurį jis praleido Donbase, – ne vien apie tai visuomet žinojo.

Žinojo, apklausė, tačiau po to ne tik netrukdė dirbti režimui tikrai nepatinkančioje žiniasklaidoje, bet ir suteikė akreditaciją (nepriklausomos žiniasklaidos vardu!) prie Užsienio reikalų ministerijos? Maža to, 2018 metais tokią revoliucionieriaus biografiją turinčiam jaunuoliui A. Lukašenkos režimas net nepabandė trukdyti išvykti į ilgalaikę stažuotę iš pradžių į Čekiją, o vėliau ir į Jungtines Valstijas, kurios, Baltarusijos diktatoriaus įsitikinimu, tik tuo ir užsiima, kad rengia „spalvotąsias revoliucijas“.

Grįžęs iš šios stažuotės R. Pratasevičius ir toliau neturėjo jokių problemų iki pat 2019 m. pabaigos, kai tų metų lapkričio pabaigoje jau minėtas jo „vyresnysis draugas“ V. Čiudencovas buvo sulaikytas išvykstantis į Lenkiją. Jis apkaltintas narkotikų kontrabanda.

Ir nors visiems buvo aišku, kad narkotikai V. Čiudencovui buvo tiesiog pakišti, šio veikėjo dėl jo pelnytos parsidavėlio reputacijos nestojo tvirtai ginti nei Baltarusijos nepriklausomi ar bent iš dalies nepriklausomi žurnalistai, nei opozicija. Atvirkščiai, opozicinėje žiniasklaidoje pasirodė rašinių, paaiškinančių, kad sulaikytasis negali būti laikomas režimo auka ir kas iš tiesų jis buvo.

Tačiau ši arešto istorija yra svarbi ir tuo, kad praskleidžia paslapties širmą, kaip revoliucijos Baltarusijoje priešakyje atsidūrė kanalas „Nexta“. Mat pats R. Pratasevičius po sulaikymo užgrobus „Ryanair“ lėktuvą ėmė viešai pasakoti, esą „Nexta“ kanalą sugalvojo ne Stepanas Putila, kuris laikytas šio „Telegram“ kanalo įkūrėju, o būtent V. Čiudencovas, kuris, kaip jau turbūt supratote, buvo įpratęs dirbti tiems, kas daugiau mokėjo.

Galima būtų kritiškai vertinti tokius R. Pratasevičiaus teiginius, kuriuos jis kartoja vis dar būdamas A. Lukašenkos režimo naguose, jei šios informacijos dar gerokai anksčiau – netrukus po V. Čiudencovo sulaikymo 2019 m. pabaigoje, bent iš dalies nebūtų patvirtinęs pats S. Putila.

Tiesa, S. Putila nevadino V. Čiudencovo kanalo įkūrėju ar sumanytoju. Bet jis patvirtino, kad iki arešto šis veikėjas ne tik buvo glaudžiai susijęs su „Nexta“, bet ir labai daug prisidėjo prie filmo „Lukašenka. Baudžiamosios bylos duomenys“ („Lukašenko. Ugolovnyje materialy“), nuo kurio iš esmės ir prasidėjo „Nexta“ populiarumas, vėliau virtęs revoliucijos prieš A. Lukašenką koordinavimu, kūrimo.

Todėl nelieka daug abejonių, kad V. Čiudencovas laisvės neteko būtent dėl savo vaidmens kuriant minėtą A. Lukašenkai tikrai grėsmę kelti ėmusį filmą. Belieka išsiaiškinti, kam šį kartą „dirbo“ šis „vyresniuoju draugu“ R. Pratasevičiui tapęs parsidavėlis.

Tuo tarpu R. Pratasevičiui, jo paties pasakojimu, problemų Baltarusijoje iškilo tik tuomet, kai jis ėmė ginti V. Čiudencovą po šio arešto – organizavo informacinį palaikymą, rinko lėšas ir kitaip bandė gelbėti draugą. Esą jis ėmė pastebėti keistus asmenis prie savo namų, ėmė trūkinėti telefono ryšys, atsirado ir daugiau požymių, kad yra sekamas.

Tačiau „revoliucionieriui, kuriam sekėsi“, pasisekė ir vėl. Nepaisydamas prasidėjusio sekimo, R. Pratasevičius sugebėjo ištrūkti iš Baltarusijos ir persikelti į Lenkiją. Tiesa ten, jo paties prisipažinimu, vyko per Maskvą, „prieš tai iš anksto išjungęs telefonus“. Klausimą, ar tikrai nuo A. Lukašenkos režimo bėgti nusprendusiam opozicionieriui, jei jis neturi kokių nors užtarėjų Maskvoje, saugiausia tai daryti per Rusiją, kol kas palikim retorinį.

Dar vienas įdomus R. Pratasevičiaus biografijos vingis nutiko jau po A. Lukašenkos suklastotų rinkimų, kai „Nexta“ kanalas iš tiesų buvo tapęs revoliucijos koordinatoriumi. Mat taip jau sutapo, kad nepraėjus ir porai savaičių po to, kai 2020 m. rugsėjo viduryje po V. Putino ir A. Lukašenkos susitikimo galutinai paaiškėjo, jog Kremlius nusprendė bent jau laikinai remti A. Lukašenką, kad šis nebūtų nušalintas gatvės protestų, iš „Nexta“ staiga pasitraukė ir R. Pratasevičius.

Tačiau „revoliucionieriui, kuriam sekėsi“, pasisekė ir vėl. Nepaisydamas prasidėjusio sekimo, R. Pratasevičius sugebėjo ištrūkti iš Baltarusijos ir persikelti į Lenkiją.

Oficiali priežastis – R. Pratasevičiaus ir S. Putilos nesutarimai dėl kanalo ateities, o gal ir asmeninis konfliktas. Tačiau įdomu tai, kad nuolat pabrėžiantis, kad jis visuomet norėjo būti tik žurnalistu, R. Pratasevičius iš karto po pasitraukimo iš „Nexta“ net neieškojo prie kokios žiniasklaidos projekto galėtų prisijungti, tačiau iš sau įprastos Varšuvos greitai netgi persikraustė į Vilnių ir visaip bandė įsitraukti į Svetlanos Cichanouskajos štabo veiklą.

Vėl prie bent jau iš dalies su žiniasklaida susijusios veiklos R. Pratasevičius grįžo tik 2021 m. kovą, kai, ko gero, suprato, kad S. Cichanouskajos štabe įsitvirtinti nepavyks, ir tuomet ėmė vadovauti kitam opoziciniam „Telegram“ kanalui „Belorus golovnogo mozga“, kurį įkūręs Igoris Losikas buvo areštuotas dar 2020 m. vasarą.

Ir jau praėjus porai mėnesių po to, kai, ko gero, galutinai žlugo R. Pratasevičiaus viltys užimti kokią nors reikšmingesnę poziciją S. Cichanouskajos štabe, jis staiga būtent dėl Kremliaus operacijos (be visų analitinių išvadų, yra ir visiškai konkretus Graikijos pareigūnų liudijimas, kad R. Pratasevičius Atėnuose buvo sekamas, o jį sekę asmenys turėjo rusiškus, o ne baltarusiškus pasus, be to, būtent A. Lukašenkos režimas po „Ryanair“ lėktuvo nutupdymo demonstravo visišką nepasirengimą, o Kremliaus veiksmai, atvirkščiai, buvo lyg iš rašto) atsiduria A. Lukašenkos rankose.

Atsigręžus atgal, gana įdomiai gali atrodyti ir R. Pratasevičiaus elgesys prieš tą skrydį „Ryanair“ lėktuvu iš Atėnų į Vilnių, po kurio jis atsidūrė A. Lukašenkos režimo rankose. Mat S. Putila liudija, kad R. Pratasevičius ne kartą buvo įspėtas neskraidyti reisais, kurių maršrutai eina ne tik virš Baltarusijos, bet ir virš jai draugiškų šalių. Tačiau net kai oro uoste, jo paties teigimu, pastebėjo, kad yra sekamas, jis apie tai, kad kažkoks neva Baltarusijos KGB agentas net laipinant į lėktuvą bandė pažvelgti į jo pasą, iš karto pranešė socialiniuose tinkluose, tačiau nesiėmė jokių saugumo priemonių ir neatsisakė skristi.

Sulaikytas Minske, kaip dabar jau žinome, jis kone iš karto ėmė aktyviai bendradarbiauti su režimo tyrimu, o dabar dar tapo ir Kremliaus bei A. Lukašenkos įrankiu jų dezinformacijos kampanijose.

Įdomiai atrodo ir A. Lukašenkos režimo „gailestingumas“ R. Pratasevičiaus atžvilgiu. Tikrai nedažnai šio režimo rankose atsidūrę „priešai“ sulaukia tokios malonės, kad jau po poros mėnesių vietoj neva grėsusios mirties bausmės sulaukia „namų arešto“. Net ir jau minėtas R. Pratasevičiaus „vyresnysis draugas“ V. Čiudencovas iki šiol kalinamas, nors lygiai taip pat ne tik bendradarbiauja su režimu, bet ir noriai televizijoms pasakoja apie prieš A. Lukašenką neva rengtus sąmokslus ir kitus režimui reikalingus dalykus.

Tikrai nedažnai šio režimo rankose atsidūrę „priešai“ sulaukia tokios malonės, kad jau po poros mėnesių vietoj neva grėsusios mirties bausmės sulaukia „namų arešto“.

Ką visa tai reiškia?

Iš tiesų metas apibendrinti.

Pirmiausia, akivaizdu, kad visa R. Pratasevičiaus biografija – mažų mažiausiai kelianti labai daug klausimų ir įtarimų. Ir šių įtarimų fone tenka vertinti paties R. Pratasevičiaus virtimą Kremliaus ir A. Lukašenkos dezinformacijos ruporu iš karto po sulaikymo šių metų gegužės pabaigoje.

Gal R. Pratasevičiaus „sėkmę“ ankstyvaisiais jo opozicinės veiklos metais dar galima paaiškinti nepilnametyste, atsainiu režimo požiūriu į šį jaunuolį ar net jo tėvo ryšiais, tačiau paaiškinti, kad net po tikrai ilgo laiko, praleisto „Azov“ bataliono sudėtyje, grįžęs į Baltarusiją šis „revoliucionierius“ galėjo lyg niekur nieko dirbti valdžiai oponuojančioje žiniasklaidoje, negalima niekuo.

Na, nebent, kad dėl kažkokių priežasčių režimas specialiai užmerkė akis ir specialiai leido jam toje opozicinėje žiniasklaidoje netrukdomai reikštis. Nors galėjo ne vien tiesiog įkišti į kalėjimą už „dalyvavimą teroristinėje veikloje“ (kaip lengvai būtų suformulavęs režimas) Donbase, bet ir tiesiog laikyti opozicionierių „paklusnų“ remdamasis vien tokiais grasinimais.

Tačiau tokį paaiškinimą griauna vėlesnis R. Pratasevičiaus įsitraukimas jau į tikrą revoliuciją prieš A. Lukašenką. Todėl lieka vienintelė galimybė – R. Pratasevičius, kuris, kaip minėjau, buvo net, ko gero, labiausiai su Rusijos specialiosiomis tarnybomis siejamo „LifeNews“ bendradarbis, mėgavosi ne A. Lukašenkos, o Kremliaus režimo, kuris visuomet turėjo savo remiamus opozicionierius Baltarusijoje, globa.

Šią versija netiesiogiai patvirtina ir R. Pratasevičiaus „vyresniojo draugo“ bei, kaip paaiškėjo, bent jau vieno iš „Nexta“ kanalo kūrėjų V. Čiudencovo įsitraukimas tiek į 2010 m. kampaniją prieš A. Lukašenką Rusijos naudai, tiek prisidėjimas prie „Nexta“ būtent tada, kai Kremlius pradėjo savo naują operaciją prieš Baltarusijos diktatorių 2019 m.

Galų gale, jei jau žinome, kad Kremliaus projektas buvo kito „Telegram“ kanalo „Strana dlia žizni“ įkūrėjas, o vėliau kandidatas į prezidentus Sergejus Cichanouskis, tai kodėl Kremlius nebūtų norėjęs kontroliuoti ir dar vieno „revoliucinio“ „Telegram“ kanalo.

Juk be to dar žinome, kad V. Putino režimas prieš 2020 m. prezidento „rinkimus“ Baltarusijoje turėjo ir ne vieną kitą prieš A. Lukašenką nukreiptą projektą. O būtent su Kremliumi vis dažniau tiesiogiai siejamas „Telegram“ įkūrėjas P. Durovas, kuris šiame rašinyje jau taip pat minėtas, padarė viską, kad informacinės blokados sąlygomis Baltarusijos valdžia nesugebėtų išjungti vienintelio informacijos kanalo – jo „Telegram“.

Todėl lieka vienintelė galimybė – R. Pratasevičius, kuris, kaip minėjau, buvo net, ko gero, labiausiai su Rusijos specialiosiomis tarnybomis siejamo „LifeNews“ bendradarbis, mėgavosi ne A. Lukašenkos, o Kremliaus režimo, kuris visuomet turėjo savo remiamus opozicionierius Baltarusijoje, globa.

Tiesa, tai tikrai nebūtinai reiškia, kad „Nexta“ apskritai nuo pradžios iki galo buvo kontroliuojama Kremliaus. Pavyzdžiui, apie kanalo oficialų įkūrėją S. Putilą bent jau viešumoje nėra jokios medžiagos, kuri keltų panašių įtarimų, kaip kelia informacija apie R. Pratasevičių. Be to, kaip minėta, kai Kremlius galutinai nusprendė, kad rems A. Lukašenką ir neleis revoliucijai laimėti, S. Putilos ir R. Pratasevičiaus keliai lyg tyčia išsiskyrė. Neva nesutarimų dėl kanalo ateities pagrindu.

Todėl visai įmanoma, kad Kremliaus agentas „Nexta“ kanale po V. Čiudencovo arešto buvo tik R. Pratasevičius ir jo tikslas buvo įgyvendinti V. Putino režimo uždavinius naudojantis šiuo kanalu. Vėliau R. Pratasevičių galėjo būti bandoma „permesti“ į S. Cichanouskajos štabą. O kai ir tai nepavyko, galėjo būti surengta paprasčiausia jo „išvedimo iš žaidimo“ operacija, kartu kuriant naują legendą pačiam R. Pratasevičiui, bet ir dar labiau didinant A. Lukašenkos atribojimą nuo Vakarų ir priklausomybę nuo Kremliaus malonės lėktuvo užgrobimu.

Štai tokia R. Pratasevičiaus istorija yra mano akimis. Kaip ir minėjau, šį kartą kokių nors tikrai nepaneigiamų įrodymų ar dokumentų pateikti, žinoma, negaliu. Tačiau visa tai, kas išvardinta, išskyrus mano analitines išvadas, yra vieši ir lengvai patikrinami faktai. O ar jų pagrindu daromos išvados yra teisingos, ar klaidingos, galite spręsti patys.

Aš tik norėčiau pabrėžti, kad visa ši istorija tikrai nieko nesako apie pačią Baltarusijos revoliuciją, kuri, žinoma, kilo pirmiausia dėl žmonių nepasitenkinimo A. Lukašenkos režimu. Tačiau užmerkti akis ir, net remiant Baltarusijos žmonių siekius, nematyti labai tikėtinų Kremliaus žaidimų ir jo specialiųjų operacijų, taip pat, mano įsitikinimu, būtų visiškai kvaila.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt