„Faktus ant stalo, faktus ant stalo – kur Lukašenka ką paėmė, permetinėja ir taip toliau?“ – tokiais žodžiais Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka pirmadienį metė iššūkį visiems jo režimą kaltinantiems naujos neteisėtų migrantų krizės sukėlimu Europoje – pirmiausia prie Lietuvos, taip pat Latvijos ir Lenkijos sienų.
Diktatorius tikriausiai nė neįtarė, kad jo mestą iššūkį priėmė net du itin solidžią reputaciją turintys, Vakaruose veikiantys tyrėjų centrai – Michailo Chodorkovskio įkurtas ir iš Londono dirbantis „Dosjė centras“ bei Vokietijos žurnalas „Der Spiegel“.
Penktadienį „Dosjė centras“ ir „Der Spiegel“ skelbia savo kartu atlikto tyrimo medžiagą. O joje – ir A. Lukašenkos taip reikalauti faktai, ir juos patvirtinantys dokumentai, ir net šioje operacijoje dalyvavusių žmonių liudijimai, kad tai, ką pavyko surinkti „Dosjė centrui“ ir patvirtinti žurnalui „Der Spiegel“, yra visiška tiesa.
O meluoja ne tik A. Lukašenka, bet ir jo administracijos atstovai, bandantys neigti kruopščiai surinktus įrodymus.
Bendradarbiaujant su minėtais tyrėjais, man pavyko ne tik gauti ir pačiam peržiūrėti bei išanalizuoti visą „Dosjė centro“ ir „Der Spiegel“ surinktą medžiagą su visais įrodymais. Pavyko laimėti ir išskirtinę teisę visą šią informaciją skelbti Lietuvoje, kuri, bent jau kol kas, labiausiai nukentėjo nuo šios A. Lukašenkos hibridinės atakos.
Todėl LRT.lt skaitytojai pirmieji Lietuvoje gali išsamiai susipažinti, kaip prasidėjo ta specialioji A. Lukašenkos prezidento administracijos pradėta operacija, kuri šią vasarą staiga virto visiškai netikėtu, tačiau milžinišku neteisėtų migrantų iš Irako srautu per Baltarusijos sieną į ES šalis – pirmiausia Lietuvą.
Tačiau pirmiausia verta pabrėžti, kad ši A. Lukašenkos administracijos surengta operacija neturi ir negali turėti nieko bendro nei su iš karto po iš Atėnų į Vilnių skridusio „Ryanair“ lėktuvo užgrobimo dar labiau paaištrėjusiais Baltarusijos ir Vakarų (taip pat ir Lietuvos) santykiais, nei su vėliau dėl to Baltarusijai paskelbtomis naujomis ES sankcijomis, kurias A. Lukašenka šantažu ir spaudimu netesėtų migrantų srautais neva bando atšaukti.
Paprasčiausiai neteisėtų migrantų „permetimo“ į Europą per Baltarusiją operacija pradėta įgyvendinti likus beveik trims savaitėms iki „Ryanair“ lėktuvo užgrobimo ir dar daugiau laiko iki naujų ES sankcijų, kurios, beje, iki šiol iš esmės net neturi didesnio poveikio Minsko režimui, įvedimo.
Nors „Dosjė centro“ ir „Der Spiegel“ surinktoje medžiagoje nėra jokių konkrečių įrodymų, kad su visa šia istorija susijusi ir Rusija, bent jau man, tiesiog žvelgiant į laikotarpį, kada ši operacija pradėta, analitiškai kyla dar daugiau abejonių, kad A. Lukašenka veikė vien savo valia.
Paprasčiausiai sunku paaiškinti, kam ir taip netvirtai besilaikančiam Minsko režimui būtent tuo metu (o planavimas juk neabejotinai prasidėjo dar gerokai anksčiau) reikėjo siekti dar didesnės įtampos su Vakarais ir jos nulemtų pasekmių, kas šiuo atveju tikrai buvo lengvai prognozuojama. Keršto už sankcijas dėl lėktuvo užgrobimo versija, kaip minėta, lengvai paneigiama paprasčiausiai žvelgiant į „Dosjė centro“ ir „Der Spiegel“ tyrimo medžiagą.
Kas kita, jei tokį išbandymą ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai A. Lukašenkos „paprašė“ surengti Rusija. Juo labiau kad būtent Kremlius dirbtinai sukeltus itin panašius neteisėtų migrantų krizių scenarijus jau yra išbandęs prieš Suomiją ir Norvegiją 2015–2016 metais.
Maža to, ir šio „Dosjė centro“ bei „Der Spiegel“ bendro tyrimo medžiagoje yra nuoroda į bent jau mūsų šalies žiniasklaidoje iki šiol neskelbtą įvykį pačioje Lietuvoje. O jis bent jau netiesiogiai gali liudyti apie Kremliaus ranką šioje krizėje. Tiesa, tiesiamą ne tiesiogiai iš Rusijos, o iš Vokietijos.
Tačiau nuo mano paties apibendrinimų ir analitinių pasvarstymų pereikime prie įrodymų, kuriuos pavyko surinkti „Dosjė centrui“ ir patvirtinti žurnalui „Der Spiegel“.
Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidoje neteisėtų migrantų krizės kontekste jau buvo minimas Baltarusijos valstybinės įmonės „Centrkurort“ vardas. Reikalas tas, kad tai ne šiaip valstybinė įmonė, o oficiali Baltarusijos prezidento administracijos struktūros dalis.
„Dosjė centro“ ir „Der Spiegel“ surinkti duomenys atskleidžia konkretų šios organizacijos vaidmenį inicijuojant ir koordinuojant migrantų iš Irako srautus į Baltarusiją, o iš jos į Europą.
Šių metų gegužės 5 d. „Centrkurort“ gavo bendradarbiavimo sutarties projektą iš Baltarusijos bendrovės „Oskartur“. Pažymėtina, kad pastarosios bendrovės vadovas – irakietis vardu Salahas Mohaimanas Al-Assadi. Sutarties esmė – bendradarbiavimas „plėtojant tarptautinį turizmą tarp arabų pasaulio šalių ir Baltarusijos Respublikos“.
Jau tą pačią dieną „Centrkurort“ iš „Oskartur“ gavo ir prašymą išduoti vizas 51 irakiečiui. Prašymas buvo siunčiamas būtent į „Centrkurort“, o ne į atitinkamą Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos tarnybą, kuriai tokie prašymai turi būti adresuojami. Vėliau „Centrkurort“ įformino šį vizų prašymą savo vardu.
Gegužės 6 d. „Oskartur“ direktoriaus pavaduotojas Dmitrijus Korobovas ne kam nors kitam, o bendrovei „Centrkurort“ persiunčia ir susirašinėjimą su Irako oro bendrove „Fly Baghdad“, kuri jau gegužės 10 d. pradeda skrydžius iš Bagdado į Minską.
Tuo tarpu vizų irakiečiams prašymus į „Centrkurort“, o ne į Užsienio reikalų ministeriją pradeda siųsti ne tik „Oskartur“, bet ir kitos bendrovės, pavyzdžiui, „Beregovaja Zvezda“.
Vien remiantis „Dosjė centro“ turimais duomenimis, per „Centrkurort“ buvo persiųsta daugiau kaip 200 prašymų suteikti vizas irakiečiams, o tai visiškai įrodo organizacinį ir koordinacinį šios kompanijos vaidmenį bent jau pradiniame etape nukreipiant neteisėtų migrantų srautus į Lietuvą.
O gal tai ne neteisėti migrantai, o paprasčiausi turistai, vykę į Baltarusiją? „Der Spiegel“ oficialiai kreipėsi į „Centrkurort“ ir gavo šios bendrovės vadovės Natalijos Jermak pasirašytą oficialų atsakymą, kad jų bendrovė iš viso „nedirba su kvietimais atvykti į Baltarusijos Respubliką Irako, Sirijos, Libijos ir Afganistano piliečiams“.
Tai kodėl turėtų taip įžūliai meluoti Baltarusijos prezidento administracijai priklausančios bendrovės vadovė, jei jos bendrovė užsiimtų vizomis ne neteisėtiems migrantams, o tikriems turistams?
Beje, dar viena įdomi detalė: nors tarp tų, kam prašyta vizų, buvo net vaikų, visų atvykimo į Baltarusiją tikslas nurodomas tikrai egzotiškas – medžioklė.
Tačiau nespėliokime, „Der Spiegel“ pavyko pakalbinti vieną buvusį „Centrkurort“ darbuotoją, kurio pavardė minima prašymuose dėl vizų. Jis prašė neatskleisti jo vardo, tačiau patvirtino dokumentų autentiškumą.
Pasak šio baltarusio, prezidento administracijai priklausantis „Centrkurot“ padėjo gauti vizas šimtams Irako piliečių. O atvykusiųjų Minske laukė „Centrkurort“ užsakyti autobusai, kurie juos vežė į viešbučius Minsko centre.
„Man greitai paaiškėjo, kad tai nebuvo turistinės kelionės, – „Der Spiegel“ prisipažino dabar jau buvęs „Centrkurort“ darbuotojas. – Supratau, kad visa tai buvo neteisėta, ir išėjau iš darbo gegužę.“
Svarbu pabrėžti, kad „Dosjė centro“ turimi dokumentai patvirtina ne tik minėtojo liudininko žodžius dėl vizų, bet ir dėl to, kad būtent „Centrkurort“ rūpinosi atvykėlių transportu. Mat gegužės 14 d. „Centrkurort“ gavo transporto paslaugų sutarties projektą iš bendrovės „Strojtur“, o vėliau ėmė plaukti ir sąskaitos pagal šią sutartį už transporto paslaugas, kuriose nurodytas maršrutas yra Minskas–Minsko oro uostas–Minskas.
Visais minėtais dokumentais įrodomas organizacinis ir koordinuojantis „Centrkurort“ darbas nukreipiant neteisėtų migrantų iš Irako srautus per Baltarusiją į Lietuvą truko visą gegužės mėnesį.
Tačiau gegužės pabaigoje įvyko dar vienas itin įdomus įvykis, kuris irgi įrodomas dokumentais. Jau minėta Baltarusijos bendrovė „Oskartur“, kurios vaidmuo pradiniame neteisėtų migrantų srautų nukreipimo į Lietuvą etape taip pat svarbus, paprašė vizos Irako piliečiui Mohammedui Nasserui Alvanui Okbi.
Vizos, kuri šį kartą jau buvo ne turistinė, o darbinė, prašymas, kaip įprasta, buvo persiųstas ne į Užsienio reikalų ministeriją, o į „Centrkurort“. O netrukus su šiuo Irako piliečiu „Oskartur“ pasirašė rinkodaros ir rinkos tyrimų sutartį turizmo srityje.
Ši sutartis, nors, kaip minėta, pasirašyta tarp Irako piliečio ir „Oskartur“, taip pat persiunčiama „Centrkurort“. O tai dar kartą įrodo organizacinį ir koordinacinį šios Baltarusijos prezidento administracijos vaidmenį visoje šioje gerai organizuotoje operacijoje.
Beje, kai „Der Spiegel“ tyrėjų atstovas pabandė telefonu paklausti „Oskartur“ vadovo S. M. Al-Asadi apie bendradarbiavimą su „Centrkurort“, šis iš karto padėjo ragelį.
O po minėtos sutarties su M. N. A. Okbi sudarymo dokumentų srautas, įrodantis „Centrkurort“ vaidmenį organizuojant ir koordinuojant neteisėtų migrantų srautus, tarsi staiga nutrūko.
Nors reikia pripažinti, kad dokumentais pagrįstų įrodymų šiai konkrečiai išvadai patvirtinti nėra, „Dosjė centro“ analitikai iš įrodymų visumos sprendžia, kad būtent sutartimi su M. N. A. Okbi viso neteisėtų migrantų srauto organizavimo ir koordinavimo funkcijos gegužės pabaigoje buvo perduotos patiems irakiečiams.
Kitaip tariant, remiantis „Dosjė centro“ turimais dokumentais, galima daryti išvadą, kad Baltarusijos prezidento administracija padarė pradžią – savotiškai tarsi įžiebė problemos kibirkštį, o toliau jau darbas perduotas kitiems.
Tiesa, apie oficialių Baltarusijos pareigūnų dalyvavimą ir bent jau pagalbą neteisėtiems migrantams net viešai pranešama iki šiol – prisiminkime, kad ir FRONTEX agentūros užfiksuotą valstybinių baltarusių struktūrų automobilio migrantų lydėjimą iki pat Lietuvos sienos.
Na, o pabaigoje apie tą galimą Kremliaus ranką iš Vokietijos, kurią šios krizės kontekste minėjau pradžioje. Reikalas tas, kad, „Dosjė centro“ ir „Der Spiegel“ tyrimo duomenimis, į Lietuvą pačiame neteisėtų migrantų krizės įkarštyje buvo atvykęs prorusiškos Vokietijos partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) atstovas Stefanas Korte.
Jis ne tik susitiko su kai kuriais Lietuvos politikais, bet ir rėžė kalbą viename iš protestų Dieveniškėse. Kalba buvo tikrai provokatyvi – vokietis pasakojo, kad migrantai kelia grėsmę moterims ir vaikams, ir susirinkusiuosius tiesiog ragino protestuoti prieš migrantų stovyklos kūrimą.
Kad būtų įtikinamiau, jis ėmė berti skaičius, kuriuos pats vadino oficialia Vokietijos statistika ir kurie, matyt, turėjo sudaryti įspūdį, kad kone visi migrantai vyrai yra potencialūs prievartautojai.
Beje, lyg tyčia S. Korte savo kalboje nepamiršo ir V. Putino – aiškino, kad protestuotojai nebijotų būti vadinami „proputiniškais“, nes esą jie Vokietijoje prie to jau įprato.
„Dosjė centras“ turi surinkęs pakankamai įrodymų, kaip AfD nariai tiesiogiai talkina Maskvai Todėl į šį S. Korte᾽ės vizitą taip pat atkreiptas dėmesys būtent šiame kontekste. Mat Kremliaus mėgstamas veikimo modelis, kai iš pradžių sukeliama problema, o vėliau naudojantis ja stengiamasi destabilizuoti padėtį valstybėje, taip pat gerai žinomas. Kaip ir dažni V. Putino režimo bandymai veikti kitų rankomis.
Nuorodos į tyrimą: vokiečių kalba, rusų kalba.
