Ar tikrai nuoširdžiai norime, kad tai, kas įvyko sekmadienį, kai Aliaksandro Lukašenkos teroristinis režimas, panaudodamas karinę jėgą, užgrobė Europos Sąjungoje registruotą, iš vienos ES šalies į kitą skridusį ir Lietuvos bei dar 11 šalių piliečius skraidinusį lėktuvą, daugiau niekada nepasikartotų? Arba bent atsirastų daugiau galimybių, jog toks ar panašus valstybinis terorizmas netaptų norma?
Galbūt nustebinsiu, bet tuomet reikia pradėti nuo to, kad prisiimtume kaltę. Na, bent dalį kaltės dėl to, kas įvyko.
Taip, taip. Ir prisiimtume ją visi – ne tik politikai, kurie dar taip neseniai ragino bendradarbiauti ne su kuo kitu, o su tuo pačiu A. Lukašenka ir jo režimu, nors šis kruvinas tironas toks tapo tikrai ne sekmadienį. Ir net ne po praėjusių metų vasarą suklastotų rinkimų ir po to Baltarusijoje prasidėjusios revoliucijos.
A. Lukašenka ir jo režimas oficialiai tarptautiniu mastu žudikais ir teroristais (nors taip ir nebuvo tiesiogiai įvardyta) tapo mažiausiai nuo 2004 m., kai buvo paskelbtas Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos tyrimas, nedviprasmiškai nurodantis, kad su opozicijos atstovų pagrobimu ir vėlesniu nužudymu tiesiogiai susiję aukščiausio rango režimo pareigūnai. O Minskas tiesiog nusispjovė net į reikalavimus imtis rimto nusikaltimų tyrimo. Nes nusikaltimai įvykdyti paties A. Lukašenkos įsakymu.
Dar 1995 m. A. Lukašenko režimas numušė tarptautinėse oro balionų varžybose Lenkijoje dalyvavusį ir leidimą įskristi į Baltarusijos oro erdvę turėjusį oro balioną. Žuvo du amerikiečiai. Bet tai buvo dar tik teroristinio režimo įsigalėjimo pradžia, o mes to dabar jau tikriausiai net neprisimename. Nors galbūt šis nusikaltimas padėtų geriau suprasti, kokia grėsmė buvo iškilusi sekmadienį „Ryanair“ lėktuve buvusiems Lietuvos piliečiams.
Kitiems A. Lukašenkos režimo nusikaltimams išvardyti tikrai neužtektų šio rašinio. Nepaisant to, kaip minėta, bent jau dalis Lietuvos politikų ir diplomatų buvo nusprendę, kad reikia bendradarbiauti su kruvinu režimu, nes taip neva saugosimės nuo kito – kruvino Kremliaus režimo. Ir apskritai tai mums „naudinga“.
Bet džiaugėsi ne vien politikai ir diplomatai. Džiaugėsi verslininkai, žiniasklaida aiškino, kaip gerai, kad, tarkim, teroristinio režimo kroviniai juda per Klaipėdos uostą, labai konkrečius režimo veikėjus aptarnavo Lietuvos teisininkai, turto valdymo bendrovės, finansų specialistai ir dar daug kas.
Taigi, ilgus metus mes tiesiog džiaugėmės „naudingu“ bendradarbiavimu su kruvinu teroristiniu režimu, kartais nebent pareikšdami „gilų susirūpinimą“, „suraukdami antakius“ ar net pagrūmodami pirštu (oficialiai tai buvo vadinama sankcijomis).
Bet džiaugėsi ne vien politikai ir diplomatai. Džiaugėsi verslininkai, žiniasklaida aiškino, kaip gerai, kad, tarkim, teroristinio režimo kroviniai juda per Klaipėdos uostą, labai konkrečius režimo veikėjus aptarnavo Lietuvos teisininkai, turto valdymo bendrovės, finansų specialistai ir dar daug kas. O Vilnius ilgus metus buvo ne Baltarusijos opozicijos, o režimo veikėjų rojus, kur jie ne tik apsipirkinėjo, lėbavo, bet ir planavo ekspansiją toliau į Europą. Ir niekam tai nebuvo didelė paslaptis.
Tuo tarpu nemaža visuomenės dalis tiesiog norėjo „gerų santykių su kaimynais“ ir, žinoma, naudos iš bendradarbiavimo su nusikaltėliais.
Visa tai tikriausiai turėtų būti vadinama bendrininkavimu su teroristais ar mažų mažiausiai su nusikaltėliais?
Nesutinkate?
Tuomet suformuluokime klausimą kitaip: ar įsivaizduojate, pavyzdžiui, panašius Izraelio ir jo žmonių santykius su „Hamas“ teroristiniu režimu (beje, jis turi ir vadinamąjį civilinį sparną), valdančiu Gazos Ruožą?
Nekorektiškas palyginimas? Nebent todėl, kad Baltarusija, skirtingai negu „Hamas“, bent jau viešai tikrai nėra deklaravusi ketinimo sunaikinti Lietuvos valstybę. Tačiau jei sutinkame, kad Kremliaus režimas kelia egzistencinę grėsmę Lietuvai, tai gal bent jau dabar pradėsime suprasti, kad A. Lukašenkos režimas visuomet buvo ir yra tik Kremliaus įrankis? Net ir sekmadienio teroro akto atveju A. Lukašenkos parankiniai tikriausiai veikė kartu su teroristiniu V. Putino režimu, o gal net buvo jo vadovaujami.
Taip, reikia pripažinti, kad Baltarusija tikrai kartkartėmis nepradeda apšaudyti Lietuvos miestų raketomis, kaip tai daro „Hamas“. Bet juk apie A. Lukašenkos režimo keliamas grėsmes Lietuvos saugumui kasmet mus net viešai įspėja Valstybės saugumo departamentas savo metinėse ataskaitose. O pats režimas reguliariai ginklais žvangina prie mūsų sienų.
Bet mes į tai tiesiog ilgai nekreipėme dėmesio. Arba manėme, kad, nepaisant to, jog jie prieš mus kariauja (mažų mažiausiai tvirtai stovi Kremliaus pusėje), mes galime su jais ir bendradarbiauti.
Lietuvos pašonėje išdygo net „Rosatom“ monstras, dar vadinamas Astravo atomine elektrine, kuris kelia pačią realiausią grėsmę net mūsų šalies sostinei, o A. Lukašenkos režimas spjovė į bet kokius teisėtus mūsų reikalavimus. Bet gero tono ženklas Lietuvoje buvo pabrėžti, kad Astravas – tik vienas iš daugelio tarpusavio santykių klausimų. Kitais esą reikia bendradarbiauti.
Tuomet suformuluokime klausimą kitaip: ar įsivaizduojate, pavyzdžiui, panašius Izraelio ir jo žmonių santykius su „Hamas“ teroristiniu režimu (beje, jis turi ir vadinamąjį civilinį sparną), valdančiu Gazos Ruožą?
Galima būtų tęsti. Bet gal geriau savęs pačių paklausti, ar ne mes prisidėjome prie šio monstro Lietuvos pašonėje auginimo? Ar tikrai nebuvo aišku, kad tik laiko klausimas, kada kažkas panašaus, kas įvyko sekmadienį ne tik su teroristų pagrobtu Baltarusijos žurnalistu, bet ir su Lietuvos piliečiais bei Europos Sąjungos lėktuvu, būtinai įvyks? Ar tikrai neaišku, kad ateityje galima laukti net ir dar įžūlesnių bei baisesnių nusikaltimų?
Ir tai tikrai ne saviplaka. Ir ne kaltinimai kam nors. Tiesiog visiškai akivaizdu, kad jokių efektyvių, bent jau ilgalaikių, veiksmų prieš mums grėsmę keliantį ir jokių normų nepaisantį režimą nebus įmanoma imtis tol, kol neįvyks lūžis mūsų sąmonėje.
Kol neįsisąmoninsime, kad bendradarbiavimas su nusikaltėliais gimdo naujus nusikaltimus. Ir net jei iš pradžių tie nusikaltėliai nusikaltimus vykdo ne prieš mus, anksčiau ar vėliau nuo jų nukentėsime ir mes. O juk dažnai būna, kad mes tuos nusikaltėlius dar paremiame ir savo pinigais, tai vadindami mums patiems naudingu „ekonominiu bendradarbiavimu“.
Naudinga pelnytis iš Baltarusijos krovinių tranzito? O kaip tai skambės, jei įsisąmoninsime, kad pinigais, kuriuos režimas gauna taip pat ir iš to prekių tranzito per Lietuvą, finansuojami ir smogikai, kurie galbūt jau dabar rengia teroro aktą Vilniuje ar bet kurioje kitoje Lietuvos vietoje? Nes režimas juk net nebeslepia, kad, Kremliaus pavyzdžiu, savo priešus ketina persekioti bet kur ir bet kada. Ir jokie įstatymai, jokios tarptautinės normos ir net jokios sienos jų nesustabdys.
Todėl, jei neįvyks jau minėtas lūžis mūsų sąmonėje, tai ir vien „gilų susirūpinimą“ toliau reikš ne kažkas Briuselyje, o mes patys. Nebent suprasime, kad su teroristais negali būti jokio bendradarbiavimo. Ir negalima atskirti nei verslo, nei sporto, nei kultūros, nei nieko kito nuo nusikaltimų ir terorizmo. Negalima ir toleruoti norinčiųjų bendradarbiauti su teroristais.
Atvirkščiai – teroristus, kaip ir bet kuriuos kitus nusikaltėlius, pirmiausia būtina izoliuoti. Svarbiausia – nuo finansavimo šaltinių, bet ir nuo visko kito.
Ir už kiekvieną jų nusikaltimą turi būti ne simboliškai, o realiai baudžiama. Net jei tas baudimas gali atsiliepti ir mums patiems. Nes būtina įsisąmoninti ir tai, kad kova su nusikaltėliais ne tik retai būna lengva, bet ir labai dažnai brangiai kainuoja. Todėl ir turime būti pasiruošę sumokėti tam tikrą kainą. Bet ta kaina – už mūsų pačių saugumą.
Maža to, kalbėti turime ne tik, o gal net ne tiek apie Baltarusiją ir A. Lukašenką, bet ir apie V. Putiną ir Rusiją. Labai tikėtina, kad net ir sekmadienio valstybinio terorizmo aktas, kurį tiesiogiai įvykdė A. Lukašenkos režimas, apskritai yra tik Kremliaus vykdomo hibridinio karo prieš mus ir prieš Vakarus dalis. Nors ir įvykdyta taip, kad savo tikslus pasiektų ir A. Lukašenka.
Tačiau bet kokiu atveju teroristinio A. Lukašenkos režimo tiesiog neįmanoma atskirti nuo teroristinio V. Putino režimo. O šie abu mūsų kaimynystėje esantys nusikalstami režimai (ne vien A. Lukašenkos, bet ir V. Putino) vis labiau agresyvėja, todėl šiame kontekste reikia vertinti ir mums kylančias saugumo grėsmes.
Šiuo metu apskritai Vakarų santykius su Rusija (o kartu ir su Baltarusija) yra labai daug pagrindo lyginti su artėjimu link vadinamosios Karibų krizės, arba Kubos raketų krizės, kaip ją įprasta vadinti Vakaruose, Šaltojo karo metu. Netgi specialiai Rusijos provokuojamos krizės. Apie tai plačiau aiškinau ir argumentavau savo „Youtube“ kanalo komentare.
Kadangi lėktuvo užgrobimas – taip pat sąmoninga eskalacija, šiame kontekste verta analizuoti ir A. Lukašenkos, kuris jau seniai nebėra net teoriškai savarankiškas nuo Kremliaus veikėjas, veiksmus.
Didžiausia problema ta, kad Šaltojo karo metu buvo daugiau negu aišku, kas priešas, o kas – partneris. O dabar mes tas ribas patys sąmoningai ištrynėme, nors priešas iš esmės dabar – vėl tas pats.
Bet šiame kontekste verta dar kartą priminti ir jau minėtą palyginimą su Izraeliu ir „Hamas“. Galbūt ir nenorėsime to pripažinti, bet Lietuvos saugumo padėtis net ir geografine prasme yra nedaug palankesnė už Izraelio. Ir jokių požymių, kad ji gerės, bent jau hibridinių grėsmių, tarp kurių patenka ir sekmadienio lėktuvo užgrobimas, prasme tikrai nėra.
Veikiau atvirkščiai – bent jau artimiausiu metu grėsmių gali tik daugėti.
Todėl ir klausimas mums visiems: bendrininkausime ar kovosime?
