Nuomonės

2021.03.21 16:05

Dalia Leinartė. Lietuviškas „Brexitas“: Stambulo konvencija

Dalia Leinartė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Jungtinių Tautų CEDAW komiteto narė, LRT.lt2021.03.21 16:05

Kuo nesibaigiančios diskusijos apie Stambulo konvenciją panašios į „Brexitą“? Suskaldyta visuomene.

Nuo pat 1973 m., kai Didžioji Britanija įstojo į Europos Sąjungą, britų visuomenė sulaukdavo euroskeptikų skleidžiamų gandų dėl neva pernelyg didelės Briuselio įtakos. Pagaliau 2012 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė atliko išsamų auditą dėl ES kompetencijų ir ES įtakos šalies valdymui. Vyriausybės audito tikslas buvo tas pats, kurį laikas nuo laiko girdime ir Lietuvoje: kiek smarkiai ES direktyvos ir politika veikia nacionalinę britų teisę, ekonominį ir socialinį gyvenimą?

Esminis klausimas – ar ES neperžengia valstybės suvereniteto ribų? Vykdant auditą, apklaustos pagrindinės britų ministerijos, vyriausybės institucijos ir agentūros. Atsakymų analizė parodė, kad ES kompetencijos ir įtaka nesikerta su nacionaliniais britų interesais.

Objektyvių ir aiškiais duomenimis pagrįstų priežasčių „Brexitui“ nebuvo. Jis įvyko manipuliuojant žmonių nuomonėmis jautriais klausimais, skleidžiant realybės neatitinkančius gandus ir rūpinantis rinkimais.

Tad iki 2016 m. birželio 23 d. įvykusio referendumo Didžiojoje Britanijoje niekas rimtai netikėjo „Brexito“ šalininkų pergale. Pats buvęs Jungtinės Karalystės premjeras Cameronas, siūlydamas referendumo idėją, vylėsi tik pagerinti torių partijos pozicijas ir asmeniškai užsitikrinti perrinkimą artėjančiuose rinkimuose. „Brexito“ referendumas pradėjo realizuotis, kai Cameronas partijos radikalams pažadėjo arba susitarti su Briuseliu dėl emigrantų teisių Didžiojoje Britanijoje siaurinimo, arba skelbti referendumą dėl išstojimo iš ES. Mat vyriausybė siekė sustabdyti emigrantų vaiko pašalpos mokėjimą tais atvejais, kai Didžiojoje Britanijoje dirbančių tėvų vaikai gyveno ne Jungtinėje Karalystėje. Kai Cameronui Briuselyje nepasisekė įtikinti Europos Vadovų Tarybos keisti ES laisvo judėjimo principo ir taikyti emigrantus diskriminuojančius teisinius reguliavimus, jis buvo priverstas tesėti duotą pažadą savo partijai surengti „Brexito“ referendumą.

Tad prasidėjęs kaip įprastas ir nekaltas politinis flirtas, negalintis pakeisti Didžiosios Britanijos narystės ES, „Brexito“ referendumas baigėsi absoliučiu geopolitiniu posūkiu.

Kokia buvo „brexitierių“ strategija?

Klystate, jei manote, kad britiškas „Brexitas“ buvo konstruojamas, o britų visuomenė skaldoma su panašiais šūkiais kaip šiandieninėje Lietuvoje prieš feminizmą ir „genderizmą“ už „tradicinę šeimą“. Tokios ideologinės propagandos britai nebūtų supratę, nes vyrų ir moterų lygybė ir LGBTIQ teisės šalyje seniai tapo realybe. Lietuvoje eilinis Seimo narys gėjus jaučiasi pjudomas, vos pradėjęs ten dirbti, o štai Vakarų demokratija niekaip nebūtų palaikiusi ir supratusi puolimo prieš, tarkime, homoseksualų britą Eltoną Johną, jo vyrą ir vaikus.

Lietuvoje eilinis Seimo narys gėjus jaučiasi pjudomas, vos pradėjęs ten dirbti, o štai Vakarų demokratija niekaip nebūtų palaikiusi ir supratusi puolimo prieš, tarkime, homoseksualų britą Eltoną Johną, jo vyrą ir vaikus.

Todėl „Brexito“ propagandos taikinys buvo atitinkamai ne „antigenderizmas“, bet būtent britų visuomenei jautrūs klausimai – tie, apie kuriuos kalba Meghan Markle ir apie kuriuos girdime iš Lietuvos emigrantų Anglijoje, gaunančių mažiausią atlygį už sunkiausią darbą Anglijos miestuose, miesteliuose ir kaimuose: rasizmo ir šovinizmo atgarsiai.

Būtent todėl „Brexito“ dizaineriai skleidė realybės neatitinkančią žinią, kad neva Rytų Europos emigrantai, tarp jų ir lietuviai, okupavo britų darbo rinką ir atima iš jų darbo vietas. Kitas referendumo propagandos melas buvo apie britų finansines įmokas ES. Buvo teigiama, kad britų vyriausybė kas savaitę ES moka 350 mln. svarų, kuriuos britai neva galėtų išnaudoti savo pačių nacionalinei sveikatos apsaugai pagerinti. Šiam propagandiniam kliedesiui „brexitieriai“ į žmonių susibūrimo vietas organizavo nuolat kursuojančius autobusus su šūkiais: „Kas savaitę mes atiduodame ES 350 mln. svarų, kurie reikalingi mūsų sveikatos sistemai gerinti“. Šūkį lydėjo raginimas: „Susigrąžinkim valdymą“ (Take back control).

Įvykęs „Brexitas“ Didžiojoje Britanijoje palietė visus. Pramogų verslo, mados pasaulio atstovai šiandien renka protesto parašus dėl prarastų koncertų Europos šalyse ir iš esmės sužlugdytų verslų, smarkiai susitraukusių pragyvenimo šaltinių ir dėl sugriautų karjeros galimybių. Po „Brexito“ ir ES sutarties įsigaliojimo šių metų sausio mėn. eksportas iš Didžiosios Britanijos į ES susitraukė daugiau nei 40 proc. Britų medicinos įstaigos neteko vaistų tiekimo iš ES farmakologijos gamyklų. Žinoma, Anglija ir jos ekonomika atsigaus, tačiau vienos ar net kelių britų kartų kasdienybė bus gerokai sudėtingesnė, nei buvo iki 2021 m. sausio mėn.

Šiandien Lietuva išgyvena situaciją, panašią į britišką „Brexitą“. Kaip ir Anglijoje, melagienų kūrėjai taiko į jautriausią ir lengviausiai pažeidžiamą kolektyvinį lietuvių tapatumą. Tai ne rasizmas ar šovinizmas, kaip britų atveju, bet patriarchalinis mentalitetas, kuris mūsų visuomenėje yra menkai transformuotas ir išliko neosovietinio formato. Todėl nebūtų sudėtinga britišku pavyzdžiu paleisti raudonus propagandinius autobusėlius su šūkiais prieš Stambulo konvenciją ir „gėjus“, prieš „feminizmą“ ir „lyčių lygybę“, UŽ „tradicinę šeimą“ ir „tradicines vertybes“.

Kaip ir Anglijoje, melagienų kūrėjai taiko į jautriausią ir lengviausiai pažeidžiamą kolektyvinį lietuvių tapatumą. Tai ne rasizmas ar šovinizmas, kaip britų atveju, bet patriarchalinis mentalitetas, kuris mūsų visuomenėje yra menkai transformuotas ir išliko neosovietinio formato.

Niekas šioje melagienų mėsmalėje jau nebegali atsakyti, ką iš tiesų reiškia „feminizmas“, „lyčių lygybė“ ir ką siūlo „tradicinė šeima“ bei „tradicinės vertybės“. Tačiau tikslas pasiektas. Stambulo konvencija, tarptautinis dokumentas skirtas kovai su smurtu, buvo atiduotas plėšyti į skutelius ir trypti kojomis šaukiant apie terminus, kurių dokumente nėra. Taip pat priskirti dokumentui teisinę galią, kurios jis neturi. Faktas yra tas, kad ši konvencija – rekomendacinio pobūdžio, be teisinio sankcijomis paremto įgyvendinimo mechanizmo.

Stambulo konvencija yra tarptautinis dokumentas ir jo ratifikavimas Seime neturi priklausyti nuo eilinių Lietuvos piliečių įsivaizdavimų ir žinių lygio apie smurtą šeimoje ir lyčių lygybę. Dokumento reikšmės neturi mažinti, o ratifikavimo stabdyti net kai žymūs profesoriai viešai teigia, kad dabartinės visuomenės diskusijos apie smurtą yra „vaikų darželio“ užsiėmimas. Nes, jų įsitikinimu, „rimtos“ kalbos apie valstybę neapima klausimų, susijusių su moterimis ir vaikais. Panašūs išsilavinusių žmonių teiginiai rodo, kad Stambulo konvencija turėjo būti ratifikuota Lietuvoje tik ją atvėrus tokiai galimybei – 2011 m.

Lietuvos visuomenės raginimas toliau tęsti diskusijas yra bereikšmis. Išsiskyrusios žmonių nuomonės nebus išspręstos referendumu, nes toks procesas nėra numatytas šalies Konstitucijoje. Tačiau dėl Stambulo konvencijos „diskusijų“ suskaldyta Lietuva tampa vis labiau pažeidžiama ir labiau atvira visų kitų rūšių propagandai.


Sprendimas dėl Stambulo konvencijos priimamas Seime, ne visuomenės grupėse. Prieš trejus metus estų parlamentarai ratifikavo šį Europos Tarybos dokumentą. Varginami tų pačių patriarchalinių propagandinių klišių ir veikiausiai tų pačių beviltiškų ginčų, estų politikai sugebėjo pademonstruoti valstybinį mąstymą ir labai aiškią šalies orientaciją į Vakarus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt