Nuomonės

2021.08.17 18:00

Jurga Tvaskienė. „Teisinga“ teisybė ir bendras priešas – žiniasklaida

Jurga Tvaskienė, apžvalgininkė, LRT.lt2021.08.17 18:00

Daug kas jau buvo. Dužo nuo nosies nulupti politiko akiniai (Česlovas Juršėnas). Kiaušiniai pataikydavo tiesiai į tikslą – galvą (Artūras Zuokas). Ko nebuvo – tūžmingos neapykantos žurnalistams. Bendro naratyvo, kad žurnalistai skleidžia neteisingą teisybę. Ne tokią, kokios pageidauja sukurstyta minia. 

Tos riaušių dienos rytą tolėliau nuo Seimo laukiau pašnekovo. Padoriai atrodantis jaunas vyras, stumiantis vežimuką su gal trejų metų vaikiuku, prasilenkdamas paklausė: jūs iš LRT? „Jūs“ – toks negrėsmingas kultūringo žmogaus įvardis. Ir tada sprogo.

„Šūdas! Niekas to jūsų (jūsų) LRT nežiūri! Šūdas!“

Netoliese stoviniavę žmonės krūptelėjo. Vaikiukas sėdėjo ramus, kol tėvas drabstėsi fekalijomis. Nuvažiavo.

Karingos nemeilės žurnalistams būta ir anksčiau. Kai, išdėsčius nemalonius faktus apie valdančiuosius konservatorius, jų aktyvioji elektorato dalis prasivardžiuodavo rusų agentais bei komunistų pakalikais ir reikalaudavo atriboti ne jų teisybę skelbiančius žurnalistus.

Būdavo, kai išdėsčius nemalonius faktus apie valdančiuosius socialdemokratus, jų aktyvioji elektorato dalis prasivardžiuodavo elitistais bei konservatorių pakalikais ir reikalaudavo atriboti ne jų teisybę skelbiančius žurnalistus.

Buvo siūlymų sudarinėti sąrašus žurnalistų, skelbiančių sprendimų priėmėjams nepatogią informaciją apie, tarkime, „Leo Lt“ sandorį. Buvo ne tokių senų sumanymų įpareigoti žurnalistus bent pusę kuriamo turinio užpildyti pozityviomis naujienomis. Pozityviomis – tai nekritiškomis (esamos valdžios atžvilgiu).

Tai, kas įvyko praėjusią savaitę, kai žurnalistai, dirbantys savo darbą, tapo lengvu grobiu įaistrintai miniai, siundomai ir ant policijos pareigūnų, Seimo (išskyrus kelis asmenis – „čia savi, nelieskite“), Vyriausybės, medikų ir taip toliau – yra politinės erdvės ir jos veikiamos visuomenės dalies marginalizavimosi išdava.

Su šūkiu „kas buvo nieks, tas taps viskuo“ prieš šimtmetį proletarinė dauguma šlavė kultūros – kultūringumo – pėdsakus, reikalaudami savos, „teisingos“ teisybės, ir nuo to ne tik Europa, bet ir visas pasaulis ilgus dešimtmečius spjaudėsi kraujais. Šiomis dienomis grupė politinių jėgų, praeičiai nurašiusi juodosios buhalterijos bylas, nesantuokinius vaikus, atlyginimus „vokeliuose“, santykius su kitatautėmis oligarchinėmis struktūromis (nes kada tai buvo?), vėl žada „teisingą“ teisybę. Tokią, kai užtenka pažadėti paleisti Seimą ir pakelti atlyginimus, o dar geriau – pašalpas iki n- tūkstančio eurų, įvardinti kaltininkus (Vilniaus elitą, kuriam jie – jokiu būdu – nepriklauso), įvardinti nukentėjusiuosius – visus likusiuosius, kurių baimėmis, nežinojimu, abejingumu taip lengva manipuliuoti, ir minia jau skanduoja: „Seimą lauk!“

Seimas – lauk, tai jų vedlių svajonė. Vienas, per pastaruosius rinkimus kelią į taip nekenčiamą Seimą išsimazgojęs ašaromis dėl eilinės paleistuvystės, registruoja siūlymą išvaikyti dabartinius politikus. Jo niekas neišvaikys, jis tuo tikras. Kitas, pilstantis užkalbėtą vandenį ir jo negurkšnojančius pravardžiuojantis avelėmis, sau paklusnias aveles liūliuoja eiliniais pažadais, kas ir ko gaus, jeigu išvaikytas Seimas atvers duris jo komandai. Kažkada buvo atvėręs – ir pagaliau pamatė tik rūkstančius padus, gelbėtojui sprunkant į Maskvą.

Pagrindas tradicinės – tai yra fakto – žiniasklaidos demonizavimui buvo padėtas 2004-aisiais. Kai tuometinis prezidentas Rolandas Paksas pradėjo pašnekesius su regionų žurnalistais, į kuriuos didžioji žiniasklaida nebuvo įleidžiama.

Ir tokiomis aplinkybėmis žurnalistai – tie, kurie netransliuoja „teisingos“ teisybės, – tampa pavojingais priešininkais. Nieko naujo. Pagrindas tradicinės – tai yra fakto – žiniasklaidos demonizavimui buvo padėtas 2004-aisiais. Kai tuometinis prezidentas Rolandas Paksas pradėjo pašnekesius su regionų žurnalistais, į kuriuos didžioji žiniasklaida nebuvo įleidžiama. Nes kritiškai žiūrėjo į viską aplinkui, į apkaltos užkluptą prezidentą – taip pat.

O kur kas vėliau valdančiaisiais tapusių „valstiečių“ lyderis pažadėjo šimtatūkstantiniais tiražais leisti savo laikraštį, kuris skelbtų jo teisybę. Nes fakto kalba jam atrodė neteisinga. Į apyvartą pasileido dešimtmečių senumo tezės apie „perkamus“ žurnalistus ir „užsakytas“ publikacijas.

Štai žiūriu į Seimo kanceliarijos parengtą ataskaitą apie parlamentarų šių metų pirmojo pusmečio išlaidas. Ten yra eilutė – „viešosios informacijos rengėjų teikiamos paslaugos“. Susimokėjimas valstybės pinigais už tai, kad konkretaus politiko veikla būtų teisingai atspindėta. Kas išleido kelias dešimtis, kas – kelis šimtus, kai kurie ir daugiau kaip 1 000 eurų. Ir tada – Mindaugas Puidokas. 3,2 tūkst. eurų. Valdemaras Valkiūnas. 3,3 eurų. Tiek pat – daktaras Antanas Vinkus. Absoliuti lyderė – Guoda Burokienė (3,9 tūkst. eurų). Tiesa, Petro Gražulio „sąskaitoje“ – tik 300 eurų. Dešimt kartų daugiau šis politikas išleido suvenyrams.

Dabar maršų rėmėjai organizuoja savo žiniasklaidos kanalą. Į jį priims tik išsamią biografiją pristačiusius autorius, kurie įsipareigos skelbti teisingą teisybę. Nes teisybės, kaip pasirodo, esti įvairios.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt