Mirė ilgametis Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. Jam buvo 92-eji. Pasak dabartinio muziejaus direktoriaus Arūno Gelūno, tik R. Budrio dėka Lietuvai grąžinta Mykolo Žilinsko meno vertybių kolekcija, dovanoti Vytauto Kasiulio, Prano Domšaičio, Arbit Blato kūriniai.
Lietuvos paveldo saugotojas ir atkūrėjas, nenuilstantis kovotojas už Lietuvos kultūros teritorijos plėtimą ir jos autonomiją, tikras Lietuvos muziejininkystės maestro, – taip ilgametį Lietuvos dailės muziejaus direktorių R. Budrį apibūdina dabartinis jo vadovas A. Gelūnas.
Šešis gyvenimo dešimtmečius paskyręs dailės muziejaus kūrimui R. Budrys jam vadovavo 40 metų, nuo 1979-ųjų. Pasak A. Gelūno, R. Budrio indėlį į šalies muziejininkystę reikia vertinti nepamirštant, kokiomis politinėmis aplinkybėmis jis gyveno ir dirbo, kokia išmintinga buvo jo taktika siekiant išsaugoti Lietuvos paveldą, grąžinti meno vertybes į šalį. Jo dėka dabar Nacionalinis dailės muziejus vienija vienuolika padalinių visoje Lietuvoje.
„Kai įsivaizduoji priklausomybės laikotarpį, kai įsivaizduoji Lietuvos paveldo sunaikinimo mastą, kai įsivaizduoji stalinistines represijas, supranti, kad tomis sąlygomis buvo nuveikti milžiniški darbai“, – sako Nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. A. Gelūnas.
Pasak A. Gelūno, ypač svarbu ir tai, kiek eksponatų jam pavyko sukaupti muziejų rinkiniuose.
„Kai R. Budrys atėjo dirbti į muziejų, jo rinkinyje buvo vos 11 tūkstančių eksponatų. Kai jis baigė savo darbą muziejuje, buvo 253 tūkstančiai eksponatų. Vadinasi, praktiškai jam vadovaujant buvo suformuotas pagrindinis didžiausias Lietuvos dailės muziejaus rinkinio korpusas. Ir tai yra milžiniškas turtas“, – dalijasi A. Gelūnas.
Valdovų rūmų vadovas Vydas Dolinskas sako, be R. Budrio nebūtų ir Valdovų rūmų, ir prie visų nuopelnų muziejininkystei, priduria, kad buvo asmeniškai svarbus žmogus.
„Tiek, kiek esu muziejininkas, tai už visa tai turiu būti dėkingas R. Budriui, nes muziejinė karjera prasidėjo dar Vilniaus katedroje, kur dar R. Budrys pas monsinjorą Vasiliauską užeidavo, ten susipažinom. Apie trisdešimt septyni metai. Tai yra du kartus daugiau, negu nepažinojau R. Budrio“, – kalba Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. V. Dolinskas.
R. Budrys buvo vienas Gintaro muziejaus Palangoje įkūrėjų, prisidėjo prie Vilniaus arkikatedros lobyno išsaugojimo, organizavo vertingų meno kolekcijų pervežimą į Lietuvą.
„Atsimenu, kaip direktorius R. Budrys dalyvavo visose ekspedicijose atrenkant eksponatus. Reikėdavo dvi paras važiuoti į priekį ir dvi atgal sunkvežimiu, mikroautobusu, kur kojos buvo sulenktos tiek, kad išlipus po keturių valandų keliai beveik nesilankstė. Tai mes buvom gerokai jaunesni. Direktoriui tuo metu buvo septyniasdešimt–aštuoniasdešimt metų. Jam tikrai nebuvo lengva, bet jis visada su gera nuotaika buvo toks gyvas pavyzdys“, – teigia V. Dolinskas.
Svarbi R. Budrio gyvenimo dalis – bitininkystė: „Su bitėm giminiuojuosi. Jos gelia ne taip stipriai kaip žmogus.“
