„Ko tu kišiesi ne į savo reikalus, juk negyveni Lietuvoje?“ – pernelyg dažnai girdžiu šį klausimą. Tarsi fizinis išvykimas iš Lietuvos reikštų, kad gimtinė nebegali rūpėti. O jeigu ir rūpi, na ir kas? Lietuva – lietuviams, ir ne šiaip kokiems ten iš Niujorko, o tiems, gyvenantiems Lietuvoje. Toks požiūris ir stebina, ir skaudina. Stebina būtent pažiūrų siaurumu, kai globaliame pasaulyje tauta apibrėžiama keistu gentiniu principu: jeigu tu čia, tu su mumis, jeigu ne čia – tai kas tu?
Lyg tautinė tapatybė būtų nustatoma išskirtinai pagal geografines koordinates. Tačiau kodėl tuomet tie patys Lietuvoje gyvenantys lietuviai žavisi ir graudinasi išgirdę, kad kažkur Venesueloje jau trečioje emigrantų kartoje gimę jų tolimi giminaičiai išsaugojo ne tik kalbą, bet ir tautinius šokius, dainas? Klausimas, žinoma, retorinis. Bet minties tendencija gan aiški: emigravę ir emigracijoje gimę lietuviai turėtų išsaugoti kalbą ir tradicijas, tačiau neturėtų reikšti jokių, net ir moralinių, teisių į Lietuvą ir į jos reikalus. Nes mes (jūs?) patys čia susitvarkysime taip, kaip tvarkėmės iki šiol. Pamiršę, kad daugybė žmonių, ir negyvendami Lietuvoje, vis tiek jai dirba.
Dar vienas retorinis klausimas: ar dvidešimt metų svetur gyvenantis Lietuvos diplomatas arba ambasadorius taip pat neturėtų kištis į Lietuvos reikalus? O Arvydas Sabonis, Dalia Ibelhauptaitė ir Kristina Sabaliauskaitė? Įsivaizduoju besimuistančius, kiek sutrikusius žmones, tuos pačius, kurie man neseniai uždavė šio teksto pradžioje esantį klausimą. „Na… Sabonis ir ta Dalia Lietuvą garsina, tai jie gi šaunuoliai”, – šitą atsakymą, aišku, išgalvojau, bet nesunku numanyti, kad išimtis būtų daroma itin sėkmingą gyvenimą susikūrusiems, Lietuvos vardą garsinantiems emigrantams – jie čia laukiami išskėstomis rankomis, o mažytė tautos dalis už kai kuriuos turbūt net balsuotų Seimo ar prezidento rinkimuose, tai kas, kad neturi kompetencijos politikoje, užtat koks fainas.
Tačiau emigranto nedera matuoti nei fainumu, nei ekonominiu pajėgumu. Nors faktas, kad po pasaulį išsibarsčiusi lietuvių diaspora ženkliai prisideda prie Lietuvos ekonomikos – kasmet čia esantiems tautiečiams emigrantai perveda daugiau nei milijardą eurų. Tačiau nesvarbu, ar tai būtų gimtinėje likusiai močiutei daromos piniginės perlaidos, ar čia mokama mokesčių dalis – mėginimas emigranto vertę išmatuoti pinigais yra iš esmės rizikingas, mat gali atsigręžti prieš dalį matuojančiųjų, t. y. Lietuvos bedarbius, iš pašalpų gyvenančius asmenis. Trumpai tariant, geriau nesimatuoti, kas daugiau dirba ir uždirba, balsuoti galim visi, ir ačiū demokratijai.
O dabar pasikalbėkime apie skausmą. Ne tik emigrantiško ilgesio ir nežinios, kur iš tiesų yra mano namai. Skaudu, kai fiziškai trumpam sugrįžęs ar virtualiai Lietuvos politiniame gyvenime bandantis dalyvauti žmogus traktuojamas kaip svetimas. Kitoks. Nevertas. Juk emigracija nėra išdavystė. Dargi, emigracija ne visada yra ir pasirinkimas, kartais aplinkybės taip sukrenta, kad išvyksti neplanuotai, o grįžti tampa itin sudėtinga.
Jau klasika tapusi istorija: „Nuskridau pas draugę į Londoną keletui mėnesių. Nė minties nebuvo negrįžti, be va, jau dvylika metų čia gyvenu.“ Ir man taip buvo. Tikrai nesijaučiau paliekanti Lietuvą ir nuoširdžiai sakau: nežinau, ar būčiau skridusi į tą nelemtą Londoną, jei būčiau iš anksto žinojusi, kad pasaulis mane šitaip toli ir įmantriai nuvilios. Bet nežinojau. Išskridau. Ir kai po tų dvylikos metų už dešimčių tūkstančių kilometrų nuo gimto miesto atsiranda ne tik nuosavas namas, bet ir kitatautis sutuoktinis, ir keli svetur gimę vaikai, sprendimas grįžti ar negrįžti į Lietuvą jau nebėra mano. Tai tarptautinės šeimos sprendimas, kuris, pavyzdžiui, mano vyrui reikštų jokį ne grįžimą, o emigraciją į nepažįstamą kraštą. Ir tuomet tenka rinktis ne Kaune išsiilgtas močiutes, bet kompromisą.
Nesakau, kad visi tokie kaip aš. Daug yra ir sąmoningai išvykusių iš Lietuvos – troškusių pabėgti nuo nesusiklosčiusio gyvenimo, skaudžios praeities. Yra išvykusių vien todėl, kad svetur galėtų būti savimi. Yra išvykusių vien dėl finansinių priežasčių, nes tam tikrų profesijų atstovams Lietuvoje iki šiol nėra aplinkybių dirbti pagal specialybę ir gyventi oriai. Kai kurie išvyksta studijuoti ir vėliau svetur gauna darbą. Ir, žinoma, meilės emigrantės.
O dabar pasikalbėkime apie skausmą. Ne tik emigrantiško ilgesio ir nežinios, kur iš tiesų yra mano namai. Skaudu, kai fiziškai trumpam sugrįžęs ar virtualiai Lietuvos politiniame gyvenime bandantis dalyvauti žmogus traktuojamas kaip svetimas.
Apskritai emigracija yra kompleksiška žmogaus gyvenimo situacija. Tai ne vien skrydis iš čia į ten, bet ir visos su „čia“ ir „ten“ susijusios aplinkybės – profesinės, asmeninių ryšių, nekilnojamojo turto, sentimentų, saviraiškos. Nors teoriškai emigracijos priežastys apibendrinamos kaip ekonominės ir socialinės, realybėje kiekvienas emigrantas, kaip ir kiekvienas Lietuvoje likęs lietuvis, turi savą, nepakartojamą istoriją. Todėl bet kokie mėginimai emigrantus apibūdinti kaip vientisą ar panašiai mąstančią žmonių grupę yra tokie pat juokingi kaip ir mėginimai į vieno asmenybės tipo stalčių padėti visus veganus. Tikiuosi, nereikia aiškinti kodėl?
Tačiau labai norisi paaiškinti, kad visiškai normalu, jog svetur gyvenantys žmonės nori dalyvauti politiniame ir visuomeniniame savo šalies gyvenime. Tai turėtų būti sveikintina ir skatinama. Emigrantai, nors ir negirdi šiuo metu Lietuvos viešajame transporte vykstančių pokalbių, bet turi visai kitą žiūros tašką. Dažnai – daugiau aprėpiantį, mat, pagyvenę bent vienoje svečioje šalyje, jau gali palyginti abi sistemas, visuomenes. Pasidalinti patirtimi, į Lietuvą atvežti ne tik lauktuvių, bet ir idėjų.
Vieni kasmet žada grįžti, bet nedrįsta. Kiti svajoja vėl gyventi Lietuvoje, bet nežino, nuo ko reikėtų viską pradėti, o pradėti tikrai tektų nuo nulio. Yra ir tokių, kurie sako „nepasiilgau, nenoriu, niekada negrįšiu“. Emigrantai irgi myli Lietuvą, myli savaip, pagal aplinkybes, pagal išgales. Tie, kurie nemyli, dažniausiai ir į politinį bei kultūrinį gyvenimą turbūt nesikiša. Todėl itin skaudu išgirsti sakant: „Tu čia negyveni, todėl tavo nuomonės nei balso referendumuose ir rinkimuose mums nereikia.“ Kartais būtent dėl tokių pasisakymų ir pritrūksta drąsos grįžti… Galima baimintis dėl mažėjančio Lietuvos gyventojų skaičiaus arba galima Lietuvą suvokti kaip globalią bendruomenę žmonių, kuriuos sieja kalba, tradicija, sentimentai, o ne bendra tvora.
